Sūnus rašo laišką skaityti nemokančiai mamai. Artimiausiam žmogui išpažįsta tai, ko niekada nedrįso. Gimęs bananų lapais dengtoje trobelėje pokariniame Vietname, berniukas su mama ir močiute dar vaikystėje persikėlė į JAV didmiestį ir čia užaugo. Iš blankių prisiminimų dėliodamas šeimos portretą, jis pamažu pereina prie mamai nežinomo savo gyvenimo tarpsnio, kai tabako ūkyje sutiko mylimąjį. Intymiu atsivėrimu vaikinas lyg žaizdą užgydo ilgai trukusią tylą. Rašydamas laišką jis bando suvokti save, su atjauta ir švelnumu apmąsto traumos, beprasmių netekčių ir smurto patirtis. Laiškas tampa viltimi, kad kitas taip pat supras.
„Oceanas Vuongas savo pirmuoju romanu atsiskleidžia kaip tikrų tikriausias burtininkas, kurio kerai paslaptingu būdu keičia tai, ką iki šiol žinojome apie žanrų ribas, grožį, karo žaizdas ir gyvenimo alkį. „Žemėje žavūs mes tik akimirką“ – tai poetiška kalba meistriškai papasakota širdį verianti istorija. Čia labai atvirai ir be kompromisų kalbama apie tai, ką reiškia augti nuo karo nukentėjusioje, potrauminį sindromą patiriančioje imigrantų šeimoje, apie brendimą darbininkų klasės spalvotųjų mieste Amerikoje, kur smurtas ir narkotikai – kasdienybė, apie pirmąją meilę tos pačios lyties asmeniui ir nepagražintas seksualines patirtis.
Su romanu „Žemėje žavūs mes tik akimirką“ Oceanas Vuongas neabejotinai atsistoja greta tokių Amerikos literatūros klasikų kaip Jamesas Baldwinas, kuris sakė: „Bet kuris, kentėjęs nuo skurdo, žino, kaip brangu būti neturtingam“, – apie knygą atsiliepia filosofė, poetė Aušra Kaziliūnaitė.
1988 m. Vietname gimęs, Amerikoje užaugęs ir šiuo metu Masačusetse gyvenantis rašytojas išgarsėjo poezija, kuri pelnė jam gausybę apdovanojimų. Vienas reikšmingesnių – 2017 m. įteikta T. S. Elioto premija. 2019 m. pasirodęs pirmas romanas „Žemėje žavūs mes tik akimirką“ iškart buvo įvertintas literatūros kritikų ir skaitytojų, 2020 m. pelnė prestižinį PEN / Faulknerio apdovanojimą. Romanas buvo išrinktas metų knyga tokių leidinių, kaip „The New York Times“, „Kirkus Reviews“, TIME, „The Washington Post“ ir kt.
Šioje knygoje svarbi gija yra Vietnamo karo palikti randai ir skausmas. „Manęs nedomina istorija apie gėrį ir blogį, susijusi su tuo karu. Viešpats mato, kai prarandama daugiau nei 4 milijonai šalies žmonių ir 60 000 amerikiečių karių, niekas nelaimi, – sako rašytojas. – Man rūpėjo aprašyti žmonių smurto pasekmes ir rasti beprasmišką, absurdišką jų pagrindimą.“
Nors knyga dedikuota autoriaus mamai, ji anaiptol nepavaizduota kaip pavyzdinga. Moteris dažnai prislėgta, kartais smurtauja prieš sūnų. „Vienas iš dalykų, kurių išmokau būdamas sūnumi, galbūt ir kaip rašytojas, yra tas, jog meilė reiškia vienas kito priėmimą. Jūs turite priimti žmones su visais jų trūkumais, visais džiaugsmais, grožiu. Mes negalime būti išrankūs. Meilė reikalauja drąsos priimti tiek mums rūpimų žmonių, tiek savo pačių nesėkmes ir trūkumus. Norėjau tai išaukštinti. Nenorėjau kurti tobulo ar auksinio žmogaus įvaizdžio“, – apie tai, kad žmonės – ir mamos – būna visokie, pasakoja O.Vuongas.
Knygos leidybą finansavo Lietuvos kultūros taryba.