Šalia to jo kūryboje esama krikščioniškų motyvų – eilėraščiuose Taikos karalienė jus gali „pistelt su tazeriu“. Be to, barbės nebeatitinka grožio standartų, o rašymas tampa savo paties parodija.
T.Petrulis debiutavo su knyga „Triukšmo gyvatė“, kuri buvo nominuota „Metų knygos rinkimuose“ bei „Kūrybiškiausios knygos rinkimuose“.
Šiame interviu su poetu kalbame atvirai, bet su trupučiu ironijos.
Klausimai, į kuriuos, būdamas tikintis, neatsakytų
– Viename eilėraštyje ironiškai klausiama, kaip nuliūdus darbe išvaryti iš savęs šėtoną.
– Jaučiuosi užkluptas (juokiasi). Tačiau šėtonas gali užklupti ne tik darbo vietoje, bet ir interviu pavidalu. O kaip jį išvaryti, priklauso nuo konkrečių aplinkybių arba kokiu būdu jis tave apsėdo. Jeigu tai nutiko darbe, yra vieni išeities būdai, jei kitur, kiti, bet, kita vertus, jei dirbi egzorcisto darbą – tai neturėtų būti taip jau ir sudėtinga.
– Ar tu kaip poetas matai save kaip savotišką egzorcistą?
– Taip, esu egzorcistas, bet ironiškąja prasme. Manyje vienu metu nekovoja šėtonas su dievu (nors tokio tipo poetų Lietuvoje gal net ir šiais laikais ne tiek ir mažai). Tad ir nesu paniręs į kažkokį „dvasingą“ lygmenį.
Nesu Vatikano įgaliotas tą daryti, tačiau išvarinėju iš žmonių šėtoną.
Visgi prisipažinsiu – nesu Vatikano įgaliotas tą daryti, tačiau išvarinėju iš žmonių šėtoną (dabar gal mažiau), kiek tai yra mano galioje. Pavyzdžiui, kalbu visokias nesąmones. Tarp kitų žmonių ir mano draugų taip pat pasitaiko atvejų, kai imama dėstyti kokia nors rimta teorija „ant bangos“ esančiomis [pavyzdžiui, radikaliai kairuoliškomis ar ekologijos] temomis. Tačiau pradėjus „šaipytis“, po truputį matai, kaip tas šėtonas iš jų išeina. Kartais žmonės į mano sarkazmą reaguoja skausmingai – bene porą esu pravirkdęs tais laikais, kai dar būdavau linkęs labiau veltis į tokius dalykus.
– Panašu, kad turi savotišką požiūrį į krikščionybės simbolius. Tačiau nemanau, kad toks ironiškas santykis su šia tradicija yra naujas. Ar tai vienintelis paties santykis su religija? Galbūt teko ir praktikuoti?
– Taip, krikščionybę priimu su ironiška distancija, bet reikia turėti omenyje, jog esu rimtas ironikas. Daug kas iš tiesų galvoja, kad savo tekstuose tyčiojuosi, tačiau taip nėra. Ironija gimsta iš sudėtingo santykio, negebėjimo savęs identifikuoti su tikėjimu, Katalikų bažnyčia. Aš anksčiau buvau tikrai religingas ir praktikuojantis.
– Religija XXI a. Lietuvos visuomenėje nebeužima tokios didelės dalies, kaip anksčiau.
– Religinės institucijos yra vienas dalykas, tačiau tikėjimo ir prasmės problemos nėra joms visiškai tapačios. Tos problemos išlieka nepaisant institucijų įtakos menkėjimo ar stiprėjimo, kad ir kokia visuomenė būtų sekuliarizuota. Tačiau šioje sudėtingoje tematikoje susipina labai daug klausimų ir problemų.
– Tiki gyvenimo prasme ar esi madingas nihilistas?
– Šitaip keliamas klausimas, man rodos, uždengia pačią esmę. Nes prasmė nėra fiksuotas dydis ar objektas, kurį galime sučiuopti. Manyčiau, kad ji labiau pati skleidžiasi priešais žmogų kaip tam tikros pilnos, išbaigtos akimirkos arba kaip jų trūkumas – niekas.
– Vienas paskutiniųjų tavo eilėraščių vadinasi „Taikos karalienės tazeris“. Panašu, kad šia metafora bandoma perteikti absurdiškumo jausmą, kurį sukelia religijos dogmatiškumas: „taikos karalienė pistels tiktai/ atlaidų Elektra kad primintų“.
– Performuluokim kitaip – nerašau todėl, kad ką nors žinau apie „religijos dogmatiškumą“. Kartais kai kurias patirtis būna itin sudėtinga įtarpinti ir tekstas atsiranda iš nežinojimo. Todėl neaišku, kiek galutinis rezultatas yra susijęs su pirmine patirtimi, kuri eilėraštį inspiravo.
Religinės institucijos yra vienas dalykas, tačiau tikėjimo ir prasmės problemos nėra joms visiškai tapačios.
Mano požiūriu, bet kokie patirties paaiškinimai racionalizuojančia kalba galiausiai veda į aklagatvį. Tad humoras tampa vienu iš būdų, leidžiančių to išvengti.
Apie tai, kas gražu ir erotiška
– Pirmasis tavo skyrius vadinasi „kriu kriu“. Kodėl prireikė šių onomatopėjų?
– Skyriai yra atsitiktinis dalykas ir poezijos knyga randasi kitaip nei romanas. Jei knyga koncepciją ir turi, tai ji gimsta iš eilėraščių visumos. Šis skyrius pavadintas pagal vieną smagesnių bei pornografiškesnių eilėraščių. Galų gale, šioje knygoje daug daugiau kalbos ir tikrovės problemos – to, kaip ji įsiskverbia į subjektą ir kaip jis su ja buvoja. Kaip tampama žodžių bei tam tikrų diskursų auka. Bet gal apskritai neegzistuoja žodžiai anapus naratyvų ir ideologijų?
– Ar bandai ieškoti netradicinių pasakojimų?
– Aš bandau suprasti, kas vyksta (juokiasi). O naratyvų tikrai neieškau, nes jų ir taip prigaminta. Aš stengiuosi prisibrauti prie to, kas lieka, kai nebelieka pasakojimų. Kadangi iš principo neįmanoma viską redukuoti ir pamatyti, kas iš to lieka, tai savaime nevykęs bandymas. Jis rimtas iki tol, kol ateina suvokimas apie ratą, iš kurio negali iššokti – tam tikros atvertys būna trumpos ir persmelktos, penetruotos, prievartaujamos kalbos. Tai taip pat labai komiška, todėl imi šaipytis iš savo pastangos. Beje, kalba ir prievarta – susiję dalykai. Tačiau jau ankstesniuose interviu esu minėjęs apie sterilizuojantį kalbos poveikį.
Kalba ir prievarta – susiję dalykai.
– Eilėraštyje „kriu-kriu“ kalbama apie visai kitokį grožį: „o mūsų didkepsne/ pražiodyk sau kojas/ apnuoginki vulvą/ ir nuosavą penį“. Vėliau tęsiama: „o barbės verkia/o barbės liūdi/ kad taip negali/ kad to neturi“.
– Apie tai, kas yra grožis ir erotiškumas, galvoju dažnai, ir jis gali pasirodyti labai netikėtais pavidalais. Pavyzdžiui, perversišku būdu.
Grožį galime laikyti momentiniu atverties, epifanišku dalyku – tu negali jo apibrėžti, išvardinti nei dvasinių, nei fizinių savybių, kurias turi turėti gražus žmogus. Tikriausi grožio momentai man nutiko ne vartant žurnalus, ne būnant su gražiomis merginomis, kurios žino, kad tokios yra, bet netikėtai. Galbūt tai neuroprocesai, o gal tai iš tiesų malonės veikimas?
Apie pornografiją, atskleidžiančią galios santykius
– Kalbant apie pornografiją, kuri Lietuvoje yra nelegali, tačiau tavo kūryboje stipriai apmąstoma – kaip tu ją supranti?
– Taip, Lietuvoje ją nelegalu gaminti ir platinti, ir už tai galima sulaukti rimtų problemų. Tačiau pornografija vienaip ar kitaip funkcionuoja.
Nesvarbu, kas tu esi: žaliavalgis ar gėjus be kojų, tai yra struktūra, kuri manipuliuoja tavo jausmais ir bando įtraukti.
Mane pornografija domina teoriškai. Joje dominuojantis galios santykis, tačiau čia nevertėtų spekuliuoti matriarchatu ar patriarchatu. Mane domina iš esmės subordinuojantis tam tikrai aistros struktūrai medijos santykis su kūnu.
Juk „Sterili“ nėra apie mano pornografijos žiūrėjimo patirtis, bet apie tai, kaip angažavimasis vienai ar kitai ideologijai yra artimas pornografijos struktūrai. Nesvarbu, kas tu esi: žaliavalgis ar gėjus be kojų, tai yra struktūra, kuri manipuliuoja tavo jausmais ir bando įtraukti.
– Ar tu matai pornografiją kaip žalingą dalyką?
– Kaip neišvengiamą, bet nereiškia, kad nereikia mėginti to priimti kritiškai bei žaisti su tuo. Galbūt mano žaidimas yra vienas iš metodų atsakyti daugeliui isteriškų diskursų dėl #MeToo, „Fridays for Future“, „Black Lives Matter“ ir t.t.
Kai „empatija“ tampa visa apimančiu dalyku, tampa vis sunkiau užduoti klausimus.
Taip, nesiginčysiu, šių reiškinių pirminis impulsas galbūt iš tiesų egzistuojančios problemos, tikras žmonių skausmas ir kančia, tačiau joms pakliuvus į viešumą, į medijas, tai tampa pragaištinga informacijos lavina, kuri įtraukia į tam tikrą galios santykį. Jeigu iš to pasišaipai arba suabejoji, dažnai būni marginalizuojamas.
Jau nekalbant apie tai, kad tie naratyvai tampa nebekontroliuojamu procesu, kurio metu, pakeliui, dar yra ir prikuriama visokių sąmokslo teorijų, gandų ir t.t. Jautresnius žmones tai gali ir visai pražudyti. Kai „empatija“ tampa visa apimančiu dalyku, tampa vis sunkiau užduoti klausimus.