„Kalėdų giesmėje“ pasakojama apie pagyvenusį nenaudėlį Ebinizerį Skrudžą, kurį aplanko jo buvusio verslo partnerio Džeikobo Marlio vaiduoklis bei praeities, dabarties bei busimųjų Kalėdų dvasios. Po jų apsilankymų Skrudžas tampa geresniu ir švelnesniu žmogumi.
– Galbūt galėtumėte padėti suprasti šio teksto mastą? Kokią įtaką jis padarė literatūrai bei pačiai Kalėdų tradicijai?
– Ch.Dickenso indėlis į populiariąją kultūrą buvo milžiniškas. Jis buvo turtingiausias to meto rašytojas ir be galo populiarus, dabar jį prilygintume kokiais nors pasaulinei žvaigždei.
1843 metais pasirodžiusią „Kalėdų giesmę“ jis parašė ganėtinai greitai – per šešias savaites. Tekstas buvo išleistas dar gerokai iki Kalėdų, gruodžio 17 d. ir iškarto tapo tokiu populiariu, kad dar iki Kūčių buvo parduoti 6 tūkst. egzempliorių.
Ch.Dickensas šią šventę transformavo, tikėdamasis Kalėdas paversti ištisu šventiniu sezonu.
Tiesa, kai kurie sentimentalesni jo biografai yra teigę, kad Ch.Dickensas su šia knyga sukūrė Kalėdų šventimo tradiciją, tačiau yra ne visai taip.
Žmonės Kalėdas švęsdavo ir iki jo, bet tą darydavo daug paprasčiau – Kalėdos buvo skirtos daugiausia vaikams, jiems buvo dovanojamos dovanos, o suaugę tiesiog turėdavo dieną poilsiui nuo darbo.
Tuo tarpu Ch.Dickensas šią šventę transformavo, tikėdamasis Kalėdas paversti ištisu šventiniu sezonu. Sakoma, kad iki „Kalėdų giesmės“ išleidimo dar nebuvo kalėdinių atvirukų. Jie atsirado maždaug po trejų metų nuo knygos pasirodymo.
Čia verta pamąstyti apie Kalėdinio apsakymo prigimtį – kaip žanras jis paplito Romantizmo epochoje ir rėmėsi populiariais liaudies tikėjimais, kad šventą Kūčių naktį įvyksta stebuklai: vidurnaktį vanduo šuliniuose virsta vynu, gyvūlėliai prabyla žmonių kalba. Šio žanro pradininku Anglijoje tapo Ch.Dickensas. Būtent per literatūrą Ch.Dickensui atsirado galimybė įtvirtinti savo krikščioniškąją gėrio filosofiją. Anot jo, svarbiausia yra žmogiškoji atjauta, krikščioniškoji artimo meilė, dosnumas, pagalba vargšams. Neatsitiktinai būtent Anglijoje, kurioje jis gyveno, atsirado ir labdara.
– Visgi prieš išleidžiant „Kalėdų giesmę“ Ch.Dickensas turėjo finansinių sunkumų. Ar šis kūrinys tapo lūžio tašku, atnešusiu rašytojui sėkmę?
– Taip, prieš tai jis buvo išleidęs romaną „Martin Chuzzlewit“, kuris nesulaukė sėkmės ir dėl to rašytojas patyrė finansinių nuostolių. Todėl išleisdamas „Kalėdų giesmę“ Ch.Dickensas tikėjosi pataisyti savo kaip rašytojo reputaciją bei piniginę situaciją.
– Rašoma, kad išleidęs „Kalėdų giesmę“ rašytojas susidūrė su kopijavimu ir autorinių teisių pažeidimu.
– Taip, buvo toks atvejis. Todėl Ch.Dickensas netgi padavė kopijavusiuosius į teismą. Kažkas iš amerikiečių leidėjų perrašė ir sutrumpino jo „Kalėdų giesmę“.
– Šią knygą jis parašė karalienės Viktorijos laikais. Vyko pramonės revoliucija, žmonės kėlėsi į miestus, vyravo socialinė nelygybė. Koks tuo metu buvo Londonas? Kokiame kontekste gimė „Kalėdų giesmė“?
– Tuo metu, kai rašė Ch.Dickensas, šiame mieste atsirado pirmoji pasaulyje metro linija. Tai rodo, koks pažengęs buvo Londonas.
Kita vertus, vyravo baisus skurdas, ryškėjo praraja tarp turtuolių ir vargšų. Maždaug 1834 metais Anglijoje atsirado institucija, vadinama Darbo namais, kuriuose dirbdavo ir vaikai. Iki atsirandant šiai institucijai neturintys iš ko gyventi gaudavo pašalpą ir jie kažkaip vertėsi, tačiau po napoleoninių karų Anglijos ekonomika labai nusmuko ir iždas nebeišgalėjo mokėti, todėl elgetos buvo suvaryti į Darbo namus, kur gyveno ir turėjo užsidirbti sau duoną. Sąlygos juose buvo labai žiaurios.
Ch.Dickensas manė, kad šiai problemai išspręsti reikia gėrio, o Kalėdos kaip tik tas metas, kai kietas, sustingusias turtuolių širdis, galima suminkštinti.
Juos Ch.Dickensas labai kritikavo, rašė apie vargšus pamestinukus, našlaičius, kurie ten buvo engiami ir išnaudojami. Turbūt visi vaikystėje skaitėme „Oliverį Tvistą“ ar „Deividą Koperfildą“. Ch.Dickensas manė, kad šiai problemai išspręsti reikia gėrio, o Kalėdos kaip tik tas metas, kai kietas, sustingusias turtuolių širdis, galima suminkštinti. Jis buvo be galo naivus, sentimentalus, net sakoma, kad skaitydamas savo kūrybą viešai, pats dažnai apsiverkdavo ir turėdavo laikinai pasišalinti nuo scenos.
– Kaip gyveno pats Ch.Dickensas?
– Jis pats patyrė skurdžią vaikystę. Jo tėvas kartu su visa šeima (anuomet taip veikė įstatymas) už skolas buvo pasodintas į kalėjimą. O dvylikos metų Charlesas buvo išsiųstas pas giminaičius tam, kad galėtų mokytis. Tačiau į mokyklą rašytojas pradėjo eiti tik tėvui gavus palikimą, sumokėjus skolas ir išėjus į laisvę. Iki tol vargšas vaikas kiekvieną dieną keliaudavo tris mylias pėsčiomis į Londono centre esantį batų tepalo fabriką, kuriame dirbdavo po 10 valandų – klijuodavo etiketes ant batų tepalo buteliukų. Galbūt todėl vėlesniame gyvenime Ch.Dickensas buvo toks jautrus skurstantiesiems, taip pat moterų ir vaikų išnaudojimui.
– Kaip jis apskritai sugalvojo tapti rašytoju?
– Baigęs mokyklą Ch.Dickensas įsidarbino advokatų kontoroje. Dieną jis dirbavo, o naktimis mokėsi stenografijos t.y. užrašinėti žodžius tokiu pačiu greičiu, kaip jie yra ištariami. Šitaip jis tapo neetatiniu teismo korespondentu.
Šiose pareigose išdirbęs trejetą metų jis akis į akį susidūrė su apverktinomis miesto gyvenimo aplinkybėmis. Taip pat jis nemažai laiko praleisdavo Britų muziejuje, vėliau tapo žurnalistu dviejų laikraščių redakcijose ir įgijo parlamentinio reporterio statusą. Galiausiai jis buvo priimtas į solidų dienraštį „Morning Chronicle“, kuriame išgarsėjo kaip vienas iš operatyviausių ir patikimiausių korespondentų. Be to, tarnybos reikalais jis apvažinėjo visą Angliją. Visa tai tapo puikia medžiaga vėlesnei jo kūrybai.
– Šiandien jis būtų aktyvistas.
– Ir tada toks buvo! Jis nuolatos skaitydavo savo kūrybą, o žmonės veržėsi į jo pasirodymus. Sakoma, kad norėdami pakliūti į jo kūrybinį vakarą, žmonės eilėse stovėdavo per naktį.
Beje, iki „Kalėdų giesmės“ Ch.Dickenso knygos buvo spausdinamos serijomis žurnaluose. Tokia buvo mada. Pirmiausia tekstai pasirodydavo Anglijoje ir tik vėliau Amerikoje, į kurią pats rašytojas buvo porą kartų nuvykęs ir ten taip pat skaitė savo kūrybą.
Ch.Dickenso populiarumą liudija ir toks biografų pateiktas įdomus faktas: kai dalimis buvo spausdinamas jo kūrinys „Senienų krautuvėlė“ , Anglijoje jos pasirodydavo ankščiau nei Amerikoje, tad norėdami sužinoti mažosios Nelės likimą, laivui prisišvartavus Niujorko uoste, jo jau laukė amerikiečių skaitytojų minia. Pripuolę prie atvykusių iš Europos keleivių, jie nekantraudami klausinėjo, kaip veiksmas toje istorijoje vystosi toliau, kas nutiko mažajai Nelei.
Kalbant apie jo santykį su ideologijomis, tai Ch.Dickensas atmetė jas. Jis netikėjo politinėmis partijomis, judėjimais, institucijom. Jis tikėjo, kad pasaulį gali pakeisti tik gėris, jis gali išspręsti socialines probemas. Susidariusią prarają tarp turtuolių ir vargšų galima pataisyti krikščioniškomis filantropiškomis priemonėmis. Turtuoliai blogi todėl, kad, anot rašytojo, jų širdis sustingusi, o kai ji ims plakti, jie taps geresni ir savo turtą skirs kilniems tikslams.
– Pasakos pradžioje pagrindinį veikėja Skrudžą aplanko du vyrai, užsiimantys labdara vargšams. Skrudžas juos pasitinka nemaloniai ir pasiūlo vargstančius sugrūsti į kalėjimus. Ar šis momentas taip pat susijęs su Darbo namais?
– Negaliu atsakyti. Tai graži nostalgiška kalėdinė pasaka ir konkrečių aliuzijų joje nėra. Veikiau tai paties Ch.Dickenso skleidžiama jau minėta Kalėdų filosofija.
Kaip matome, kūrėjas čia įveda fantastikos, mistikos elementų ir jam tai tėra būdas išsakyti savo moralines nuostatas. Pirmiausia, Skrudžą aplanko jo sūnėnas, teigiantis: „Dėde, reikia švęsti Kalėdas“, o Skrudžas jam atkerta: „Jeigu būtų mano valia, aš tokius avigalvius, kurie kur buvę kur nebuvę šūkalioja „Linksmų Kalėdų“, išvirčiau kartu su šventiniu pudingu!“. Žodžiu, Skrudžas atmeta Kalėdas kaip gėrio filosofijos metaforą.
– Vėliau Skrudžą aplanko keturios dvasios – jo buvęs kolega, praeities, dabarties ir ateities dvasios. Kodėl pasirinkta būtent tokia simbolika?
– Kas dėjosi rašytojo galvoje atsakyti negaliu, tačiau, mano manymu, jis norėjo simboliškai parodyti visą žmogaus gyvenimo kelionę ir kad visi esame mirtingi. Tai suvokęs Skrudžas išsigąsta ir tampa geresniu žmogumi.
– Kaip manote, ar šiuolaikiniam skaitytojui ši pasaka nėra pernelyg moralizuojanti?
– Taip, bet rašytojas toks buvo: jautrus, sentimentalus, naivokas. Pati į jo Kalėdų filosofiją žvelgiu kaip į labai teigiamą dalyką – šios bendražmogiškos vertybės aktualios visais laikais. Atjausti, skleisti gėrį, dalintis ir paremti skurstančius, paguosti mažiau sėkmingus ir laimingus, vertinti šeimą, būti laimingam tarp savo artimųjų... Ir visai kitas klausimas, kiek žmonės patys nori šias vertybes atsiminti ir jas puoselėti.
