Nauja A.Šileikos knyga „Basakojis bingo pranešėjas“ – autoriaus atsiminimai apie jaunystę Kanadoje, apie gyvenimą bohemiškame Paryžiuje, pirmuosius literatūrinius bandymus ir darbą dėl Lietuvos nepriklausomybės. Autorius ir šioje knygoje išlaiko puikiai atpažįstamą stilių – jaudinantį ir šmaikštų pasakojimo būdą. Pats rašytojas sako, kad ryžtis tokiam autobiografiniam pasakojimui jam nebuvo lengva – o šios knygos istorija prasidėjo nuo pasisėdėjimo su žmona ir leidėju Vindzoro bare.
Istorijos, gimstančios prie pietų stalo ar bare
– „Baigiamajame žodyje“ šioje naujoje knygoje rašote, kad iš pradžių net neketinote rašyti šių atsiminimų, tačiau pasidavėte savo žmonos ir leidėjo spaudimui. Gal galite papasakoti, kaip gimė šis kūrinys?
– Iš pradžių nenorėjau grįžti prie savo vaikystės Vestono priemiestyje temos, nes jau rašiau apie tai grožinės literatūros kūrinyje „Pirkiniai išsimokėtinai“ – nenorėjau kartoti to dar kartą. Tačiau atkreipiau dėmesį į tai, kad Czeslawas Miloszas grįžo prie savo vaikystės ir jaunystės bent du kartus – knygose „Gimtoji Europa“ ir „Isos slėnis“, pirmiausia negrožinės, o paskui ir grožinės literatūros forma. Daug mano kūrinių gimsta pasakojant istorijas prie pietų stalo virtuvėje ar bare. Kartą sėdėjome Vindzoro bare su mano žmona ir leidėju, ir pradėjau pasakoti istorijas – paprastai tai imu daryti po poros gėrimų, jei tik kiti klauso, o jie kartais taip ir daro. Paprastai ieškau, kas toje pasakojamoje istorijoje yra juokingo ar ironiško, o kartais – kas joje jaudina.
Leidėjas ištisai juokėsi ir pasakė man, kad liaučiausi kalbėjęs ir pradėčiau rašyti.
Leidėjas ištisai juokėsi ir pasakė man, kad liaučiausi kalbėjęs ir pradėčiau rašyti. Tuo metu rašiau labai intriguojantį istorinį romaną, kurio veiksmas vyksta 1923 metais Kaune, rašant šį kūrinį man prireikė net dešimties juodraščių, ir tarpuose tarp šio šnipinėjimo romano, paremto Jono Budrio gyvenimo istorija, rašymo kūriau „Basakojį bingo pranešėją“.
Atsiminimus parašyti mane skatino ir žmona. Kartais mums kalbantis ji pasiūlo man užsirašyti tai, ką aš pasakoju, per savo gyvenimą išmokau įsiklausyti į jos pasiūlymus. Būtent ji mane paskatino parašyti „Pirkinius išsimokėtinai“. Paprastai aš rašau grožinę literatūrą, taigi, ši negrožinė knyga man buvo kitokia patirtis, tai kiek gąsdino – atrodė, tarsi išsirengčiau viešai. Iki šiol kartais pabundu naktį ir sakau sau: „Ar aš iš tiesų prisipažinau knygoje, kad mama man davė su romantiškais santykiais susijusių patarimų, kuomet buvau jaunas? Kaip nesmagu!“
– Ši knyga yra jūsų memuarai, tačiau kiek juose tiesos? Atmintis yra apgaulinga, kai kurie įvykiai gali atrodyti visai kitokie dabar, žvelgiant iš laiko perspektyvos, nei galbūt tai iš tiesų vyko. Ar jums svarbu buvo tikslumas, kiek leidote sau improvizuoti?
– Turėjau kovoti su natūraliu grožinės literatūros autoriaus refleksu kiekvienai istorijai suteikti pradžią, dėstymą ir pabaigą, – o juk gyvenime paprastai taip nevyksta. Ši atsiminimų istorija neturi tikros pabaigos, o esė neturi tikro naratyvo.
Tačiau kadangi atsiminimai sudaryti ne iš visko, ką atsimenu, o tik iš atrinktų mano gyvenimo epizodų, kai kurios iš šių istorijų turi formą, ypač istorija apie polką („Alaus statinės“ polka“, – red. past.) ir titulinis pasakojimas. Prisipažįstu, kad esu subjektyvus, tačiau šiaip ar taip, nemokėčiau kitaip rašyti.
Negalėčiau būti toks visa apimantis autorius kaip Karlas Ove Knausgaardas, kuris, regis, savo knygose aprašė viską, kas nutiko jo gyvenime – o aš didžiąją dalį savo gyvenimo laikau nuobodžiu. Noriu sudominti savo skaitytojus, priversti juos juoktis ar verkti. Ieškau įžvalgų žybtelėjimų, ir kartais jos būna neatsiejamos nuo interpretacijų, jos paveikia ir pačių įvykių supratimą. Trumpiau kalbant, tai atsiminimai, o ne reportažas, taigi, interpretacijos čia vaidina svarbų vaidmenį.
Humoras ir tragedija – vienas šalia kito
– Šioje knygoje yra gana atvirų jūsų artimųjų paveikslų. Kai kuriuos iš jų, tarkime, tėvą, aprašyti taip atvirai turėjo būti gana sunku. Ar susidūrėte su vidiniu cenzoriumi rašydamas šią knygą?
– Rašyti man buvo lengviau dėl to, kad abu mano tėvai jau mirę. Aš perspėjau savo brolius, kad rašau apie juos, tačiau neleidau jiems perskaityti teksto. Jie atleido man.
Aš rašau nemažai apie savo sūnus ir palikau jiems teisę taisyti tekstą, tačiau jie viską paliko taip, kaip buvau parašęs. Labai nerimavau dėl to, ką parašiau apie savo seną amerikietį draugą iš Paryžiaus laikotarpio Keną Timmermaną, tačiau nemačiau jo ištisus dešimtmečius ir galvojau, kad jis niekada neperskaitys knygos.
Tačiau likimas turi humoro jausmą, ir šis draugas praėjusiais metais atvyko į Torontą aplankyti manęs konferencijoje. Po pirmo butelio vyno supratau, kad jis nieko nežino apie mano atsiminimus. Po antro butelio vyno nostalgiškai prisiminėme savo jaunystę Paryžiuje. Po trečio butelio vyno aš iš kvailumo prisipažinau, kad jis yra mano atsiminimų knygoje, ir mes iš karto išblaivėjome. Jis man taip pat atleido.
– „Basakojis bingo pranešėjas“ sudėliotas tarsi apsakymų rinkinys. Kodėl pasirinkote būtent šį žanrą, kuo jums artimas toks pasakojimo būdas ir kokius rašytojus galėtumėte vadinti savo apsakymų rašymo mokytojais? Kiek jus veikia angliška, kiek lietuviška literatūra?
– Apsakymai man yra natūraliausia išraiškos forma, – dėl to, kad tai kyla iš sakytinės tradicijos, o pietų stalas tinkamas tik trumpų epizodų pasakojimui. Šis rinkinys yra tarsi fotoalbumas, o romanas yra lyg filmas.
Man labai svarbu pajausti tą priešais mane už stalo sėdintį vyrą ar moterį – ką įdomaus galiu jiems papasakoti? Aš buvau labai rimtas rašytojas, ir dalis manęs vis dar tokia yra, tačiau parašęs „Pogrindį“ supratau, kad šiame romane nužudžiau 47 žmones. Sunkumas prislėgė mane, ir norėjau parašyti kažką lengvesnio.
Amerikiečių apsakymų autorius Garrisonas Keilloras suteikė man „leidimą“ rašyti lengvesnį turinį, paremtą kasdieniu gyvenimu. Mano humoras kyla iš mano tėčio humoro, kuris buvo labai panašus į seną žydišką prieškario ar pokario Amerikos kultūros humorą. Tai buvo vadinama „borscht belt“ humoru, šis pavadinimas siejamas su vasaros kurortais prie Niujorko, kur žydai leisdavo vasaros atostogas ir kur klausydavosi žydų komikų pasirodymų.
Man labai juokinga būdavo ir dėl to, kad tėvo humoras skambėjo taip, lyg taip galėjo parašyti lietuvių literatūros klasikė Žemaitė. Daugelis mano tėvo draugų buvo darbininkai, užaugę fermose, ir jų humoras man buvo labai svarbus. Iki šiol pamenu savo tėčio pusbrolį Stasį Jonaitį, kuris pasakojo istoriją, kaip jis pavogė paskutinį vištienos gabalą nuo savo mamos stalo tuo metu, kai namuose buvo piršlys, ir kaip motina gaudėsi jį po kiemą su šluota.
– Vienas iš jūsų kūryboje mane žavinčių aspektų ir yra šis šiltas, gaivus humoras. Atrodo, kad jums svarbu net ir liūdniausiuose, tragiškuose įvykiuose įžvelgti humoro krislą.
– Gyvenime humoras ir tragedija eina vienas šalia kito, ir aš stengiuosi abu juos įžvelgti. Kas liečia humorą – daugelis žmonių trokšta meilės, sekso, pinigų ar socialinio statuso, ir jų pastangos pasiekti trokštamo man yra juokingos. Mes visi žinome, kad meilės apakintas žmogus atrodo tarsi kvankštelėjęs.
Na, mes visi esame meilės apakinti kvailiai, tačiau mūsų meilės objektas nebūtinai visuomet yra priešingos lyties žmogus, kartais tai yra kažkas visai kito, ir mūsų troškimai nuolatos keičiasi. Pavyzdžiui, aš visuomet norėjau tapti rašytoju ir baigęs universitetą ėmiau dirbti stovėjimo aikštelės sargu, kad turėčiau ramybę ir galėčiau rašyti. Tai buvo labai prastas darbas baigusiam universitetą žmogui, tačiau man jis buvo puikus.
Mano tėvas norėjo didžiuotis manimi, girtis draugams apie mane, taigi, jis sakė, kad mano pažymiai buvo tokie geri, jog universitetas pasiūlė man darbą administracijoje. Tai buvo juokinga. Humoras slypi prieštaravime tarp to, ko mes norime, ir to, ką mes gauname.
Daugelis žmonių trokšta meilės, sekso, pinigų ar socialinio statuso, ir jų pastangos pasiekti trokštamo man yra juokingos.
Lietuvoje literatūrinis gyvenimas aktyvesnis nei Kanadoje
– Jūsų knygos mėgstamos tiek Kanadoje, tiek Lietuvoje. Pavyzdžiui, knyga „Pirkiniai išsimokėtinai“ Lietuvoje buvo pakliuvusi į vertingiausių verstinių knygų trumpąjį sąrašą, pateko į Metų knygos rinkimų penketuką, Kanadoje jūs irgi sulaukiate dėmesio – tarkime, „Globe and Mail“ įtraukė jūsų knygą „Pogrindis“ į geriausių knygų šimtuką. Ar galite palyginti, kuriame – Kanados ar Lietuvos – literatūriniame pasaulyje jūs esate aktyvesnis, kur jūsų kūriniai sulaukia daugiau reakcijų?
– Lietuvoje verda aktyvesnis literatūrinis gyvenimas, todėl čia aš dažniau pasirodau televizijoje ir radijuje. Be to, Toronte liko tik viena knygoms skirta radijo laida, o anksčiau aš dalyvaudavau ir kitoje radijo laidoje, taip pat ir dviejose televizijos laidose, tačiau knygoms skirta televizija Kanadoje pamažu išnyko, nebevyksta ir viena Toronto knygų mugė.
Yra daug mažesnių knygų festivalių, kuriuose aš dalyvauju, tačiau Kanadoje jie yra išsimėtę ir nesulaukia tiek daug dėmesio kiek Vilniaus knygų mugė. Net lenkas taksi vairuotojas, kuris prieš dvejus metus vežė mane į knygų mugę Vilniuje, norėjo sužinoti, kokias knygas aš mėgstu. Taip tikrai nenutiktų Kanadoje.
Net lenkas taksi vairuotojas, kuris prieš dvejus metus vežė mane į knygų mugę Vilniuje, norėjo sužinoti, kokias knygas aš mėgstu. Taip tikrai nenutiktų Kanadoje.
Didieji laikraščiai Kanadoje taip pat sumažino knygų recenzijoms skiriamą dėmesį. „The Globe“ anksčiau kas savaitę turėjo tris knygų recenzijoms skirtus puslapius, kuriuose būdavo spausdinama apie penkiolika recenzijų, dabar tam skirti du puslapiai, o juose – trys ar keturios recenzijos.
Lietuvoje aš mačiau, kaip 300 žmonių susirenka į Leonido Donskio aforizmų knygos pristatymą. Kanadoje būtum laimingas, jeigu ateitų dešimt žmonių, ir pusė iš jų būtų draugai. Lietuva yra kompaktiškesnė. Jeigu pasakysiu kalbą Kaune, tai gali tapti naujiena Vilniuje, tačiau jeigu aš sakysiu kalbą Vankuveryje, jis nutolęs tūkstančius kilometrų nuo Toronto. Taigi, intensyviau aš dalyvauju literatūriniame gyvenime Lietuvoje, tačiau plačiau tai darau Kanadoje, nes čia aš esu visą laiką ir šalis yra tokia didelė.
– Prieš penkerius metus, duodamas interviu 15min, sakėte, kad vien iš rašymo Kanadoje neišgyvensi. Kaip padėtis pasikeitė per šį laiką? Be to, galite kažkiek įvertinti ir tai, koks susidomėjimas knygomis yra Lietuvoje – tarkime, kad ir iš apsilankymų Vilniaus knygų mugėje. Kaip atrodo jums literatūros laukas Lietuvoje?
– Nuo to laiko knygų autorių padėtis Kanadoje žymiai pablogėjo. Prieš palikdamas savo darbą Toronte, kur dirbau rašymo programos direktoriumi, kiekvieną mėnesį iš rašytojų sulaukdavau desperatiškų darbo prašymų. Netgi turėjau specialų tam skirtą aplanką „Rašytojai nori darbo“, kai kurie iš šių norinčiųjų dirbti buvo labai populiarūs rašytojai.
Juokaudavau, kad jeigu pasirodei ant vienintelio literatūros verslui Kanadoje skirto žurnalo viršelio, nepraėjus nei metams jau maldausi manęs darbo. Ir maldausi bet ko, net fantastiškai mažų pinigų sumų! Kaip jau minėjau anksčiau, Lietuvoje literatūrinis gyvenimas yra kur kas europietiškesnis, – literatūra vis dar yra didesnės dalies žmonių kultūrinio gyvenimo dalis.
Aš pasakoju apie Vilniaus knygų mugę savo draugams rašytojams, su kuriais žaidžiu pokerį, ir jie visi sako, kaip man pavydi. Neseniai dariau interviu su amerikiečių bestselerių autorium Johnu Irvingu, ir jis ne tik sakė, kokie nuostabi yra Lietuvos knygų kultūra, bet ir aprašė tai savo naujausiame romane „Paslapčių alėja“.
– Džiaugiamės tuo, kad Lietuva yra laisva, tačiau ir šioje knygoje rašote, kad vienas iš sūnų pasiliko gyventi Kanadoje, nes Lietuvoje ne visose srityse laisvė yra tokia kaip, tarkime, Kanadoje. Kuriose srityse, kaip jums atrodo, mums dar reikia daug ką nuveikti laisvės labui?
– Jūsų klausimas yra labai diplomatiškas ir mandagus, tačiau jeigu kalbėsime atvirai – mano jaunesnis sūnus yra gėjus, ir, sprendžiant iš to, ką mačiau, Lietuva nėra labai palanki vieta gėjams.
Mano kaimynai Toronte yra gėjų pora, o kitoje gatvės pusėje gyvena lesbiečių pora. Toronto meras yra gėjus. Mūsų premjeras kiekvienais metais eina gėjų parade. Meno srityje nemaža dalis mano kolegų yra gėjai. Kanadoje tai niekam nekliūna. Žinoma, požiūris keičiasi, ir dvejonės Lietuvoje dėl gėjų gali būti tik praeinanti akimirka, – pastaraisiais keliais metais aš pastebėjau kiek laisvesnį požiūrį šiuo klausimu.
Amžinos Lietuvos paieškos
– Skaitant jūsų knygas įdomu stebėti aprašomą lietuvių emigrantų kultūrą, jų tapatybės paieškas. Ne vieną kartą savo kūriniuose užsiminėte, kad lietuvius išeivijoje vienija religija, bažnyčia: katalikybė yra svarbiausias tapatybės formavimo elementas. Tačiau kaip yra dabartinėje kartoje? Ar yra kažkoks vienijantis veiksnys?
– Lietuvių emigrantų kartos yra labai skirtingos. Prieškario kartoje buvo nemažai kairiųjų, pokario lietuviai nesutarė su jais. Mano tėvų kartoje buvo daug savanorių organizacijų, kurios kurdavosi prie bažnyčių, sporto klubų ar kai kurių lietuvių barų. Atgavusios nepriklausomybę Lietuvos emigrantų banga – nereliginga, jos atstovai paprastai laikosi nuošalyje nuo senesnių organizacijų, – su tam tikromis išimtimis kaip, pavyzdžiui, lietuvių mokyklos. Tačiau tai yra apibendrinimai. Aš turiu artimų draugų ir tarp dabartinių emigrantų.
Jaučiuosi tarsi rodyklė kompase, kur šiaurė ir pietūs nuolat keičia pozicijas.
– Skaitant jūsų kūrinius atrodo, kad esate tarp abiejų pasaulių – pusiau Lietuvoje, pusiau Kanadoje. Ar iš tiesų taip ir jaučiatės, tarsi visą laiką buvęs, taip ir likęs kryžkelėje?
– Jaučiuosi tarsi rodyklė kompase, kur šiaurė ir pietūs nuolat keičia pozicijas. Aš nepaliaujamai sukuosi. Tačiau metams bėgant Kanada yra ta vieta, kur praleidžiu didžiąją dalį savo laiko – čia aš esu literatūrinio pasaulio dalis, ir tvarkyti kasdienius reikalus čia yra lengviau, nes esu pripratęs prie čionykštės tvarkos.
Lietuvoje aš lankausi labai dažnai, ir ji dabar yra visų mano kūrinių įkvėpimo šaltinis. Lietuva yra dramatiškų, liūdnų, drąsių ir juokingų istorijų saugykla. Lietuva yra šaltinis, į kurį aš dažnai vykstu pasisemti įkvėpimo ir pamokų apie pasaulį, kuris nėra toks saugus kaip Kanada. Kanada yra prieglobstis, saugi sala, o Lietuva suteikia tikresnį pasaulio paveikslą, kur nemalonumai gali užklupti bet kuriuo metu, žmonės išbandomi kur kas nuožmiau nei čia.
Be to, Lietuvoje dabar gyvena mano vyresnis sūnus su šeima, taigi, Lietuva man tampa labiau šeimyniška. Praėjusią savaitę aš gavau vaizdo įrašą, jame – mano anūkas, kuriam dar nėra ketverių metų, pirmą kartą vienas rogutėmis leidžiasi nuo apsnigto Tauro kalno. Prieš trisdešimt metų nebūčiau įsivaizdavęs tokio filmuko – mano anūkas ant Tauro kalno, patiriantis nuostabias gyvenimo Vilniuje kasdienybės akimirkas.
– Ne viename interviu minėjote, kad nuo vaikystės Lietuva atrodė tarsi „pasakų šalis“. Ar vis dar pamenate, kaip Lietuva atrodė tuomet, kai 1975 metais visgi ją išvydote savo akimis? Kiek tai skyrėsi nuo susiformuoto „pasakos“ įvaizdžio?
– Tai, ką pamačiau Lietuvoje 1975 metais, man sukėlė skaudų šoką. Aš neįsivaizdavau, kaip ta vieta atrodo dabar, tik girdėjau savo tėvų prisiminimus. 1975 metais aš išvydau nuostabų miestą ir tuziną giminaičių, kurie didžiąją dalį mano penkių dienų viešnagės laiko sėdėjo su manimi prie stalo. Kur yra Lietuva? Man reikėjo surasti tai.
Didžiąją dalį savo gyvenimo praleidau ieškodamas ir vis dar ieškau Lietuvos, ir kadangi nesilankiau joje labai dažnai, pirmiausia turėjau surasti ją per knygas: skulptoriaus Petro Rimšos memuarus; Aleksandro Pakalniškio studijoje „Žemaičiai“ aprašytą Lietuvą; mano tėvų kartos, kuri pasitraukė, patirtą kančią ir dar didesnę kančią tų, kurie liko, aprašytą memuaruose; kovos už 1918-ųjų nepriklausomybę, aprašytą K.Žuko „Žvilgsnyje į praeitį“; mano mamos kartos Kauną Jono Budrio „Kontržvalgyba Lietuvoje“; Lietuvos gamtą ir velnius, aprašytus Czeslawo Miloszo ir mažiau žinomo, bet nuostabaus Tado Ivanausko; žydišką prieškario Lietuvą, aprašytą Lucy Davidowicz; Holokaustą Saros Ginaitės-Rubinson „Resistance and Survival“; Vilnių, aprašytą Tomo Venclovos ir Laimono Briedžio; partizanų pasipriešinimą, aprašytą tokiose knygose kaip Baliukevičiaus „Dzūko dienoraštis“, ir daugybę, daugybę kitų knygų.
Daugelis jų gulėjo ignoruojamos Toronto parapijos bibliotekoje, senų knygų knygyne antrame aukšte Vilniuje netoli Halės turgaus ar parduodamos ant stalų Laisvės alėjoje Kaune.
Kadangi tapau kažkiek žinomas, žmonės taip pat ėmė pasakoti man savo istorijas apie Lietuvą – muzikinį Sauliaus ir Silvijos Sondeckių gyvenimą; siaubingus Jono ir Aušros Jurašų vargus aštuntajame dešimtmetyje; dramatišką Irenos Veisaitės biografiją; Lynežerio kaimo mokytojo, vardu Kostas Kubilinskas, istoriją, papasakotą man Eirimo Martūno. Ir daug kitų. Daug, daug kitų. Aš atrandu Lietuvą istorijose ir istorijų fragmentuose, kuriuos aš kaip gijas įvelku į naują rūbą, jį siuvu tiek Kanadoje, tiek Lietuvoje. Aš ieškau Lietuvos, atrandu ją ir galbūt kažkiek kuriu ją ir pats.
