Pasirodo, vieniems iš jų karantinas tapo tikru išbandymu, sujaukusiu kasdienę rutiną taip, kad skaityti skirto laiko netgi sumažėjo. O kiti teigia didelio skirtumo nepajutę ir toliau knygas kremtantys kaip riešutėlius. Kviečiame susipažinti su (ne)pasikeitusiais apžvalgininkų skaitymo įpročiais, be to, ir su rekomendacijomis. Galbūt atrasite kažką netikėto ir tinkamo sau.
Fantastiškų (-os) knygų žiurkės (Lina): laiko skaitymui visai nebelieka
Man asmeniškai laiko dėl karantino nepadaugėjo, labiau dingo visai. Paprastomis dienomis laiko skaitymui visai nebelieka, nes dabar esu ir mokytoja, ir auklėtoja, ir maisto ruošėja, o dar ir dar pati pilnu tempu dirbu iš namų. Diena išeina ilga, nelabai produktyvi, vakare nuovargis didesnis nei paprastai, tad pasiimti knygą, kaip buvo įprastam gyvenime, nebepavyksta. Tačiau vis tiek stengiuos vakare paskaityt dukrai prieš miegą. Tad, galima sakyti, gelbsti paveikslėlių knygos. Be to, stengiuosi atsigriebti savaitgalį. Visai sau netikėtai ėmiau ir pabaigiau ilgai skaitytą storą knygą.
Nežinau, ką skaitysiu ateityje, nes atsistojusi prie lentynos noriu viską skaityt ir dar verkt, kad visai nebepaskaitau. Bet gal pradėsiu nuo Vabzdžių planetos, gal Karlo Ove’s Knausgårdo Mano kova. Vaikystės sala ar Dominique Bona parašytos Romaino Gary biografijos, o gal skaitysiu Rudnosiuko istorijas, nes ten viskas panašiai absurdiška kaip dabartinėj realybėj. Nesinori skaityti nieko tamsaus ir niūraus – užtektinai niūri aplinka.
O klausiantiems, ką skaityti, galbūt rekomenduočiau Romaino Gary Aušros pažadą – dėl šviesos, dėl meilės, dėl tikėjimo žmogumi.
Book I Took (Marija): karantinas skaitymo įpročių nepakeitė
Kadangi auginu dvejų metų sūnų, tai pastaruosius kelis metus ir taip daug laiko praleidau namuose, karantinas mano skaitymo įpročių nepakeitė. Taip pat rašau knygų apžvalgas. Bet štai noras rašyti ilgesnes apžvalgas tikrai dingo. Dabartinė psichologinė būsena tokia, jog norisi tik įsitaisyti ant sofos ir pasinerti į istoriją. Kad veikėjai galvotų už mane. Kad knyga pagrobtų ir bent kelias valandas nepaleistų.
Skaitau vadinamąją rimtąją grožinę literatūrą. Atrandu malonumą egzistencinius klausimus keliančioje knygoje. Tad ir šiuo metu niekas nepasikeitė. Bet kantrybės vargti prie neįdomios knygos tikrai sumažėjo. Pamenu gal tik vieną kartą, kai neperskaičiau knygos iki pabaigos. O štai šią savaitę pirmą kartą po ilgo laiko neperskaitytą knygą padėjau į šalį. Nors tai ir giriamas kūrinys, aš tiesiog pajutau, kad šiuo metu nenoriu „dirbti“ skaitydama. Norisi, kad istorija įtrauktų ir jokiu būdu neerzintų. Todėl dabar skaitau mylimų autorių knygas arba tas, kurios pagal temą man tikrai bus įdomios. Štai dabar pasirinkau skaityti mylimo autoriaus Jaume Cabré knygą ir Algirdo Kumžos ekspedicijos į Himalajus dienoraštį. Bent taip pakeliausiu.
Kalbant apie rekomendacijas: dažniausiai man tekdavo girdėti, jog žmonės turi visas Kristinos Sabaliauskaitės tetralogijos Silva rerum dalis, bet neturi laiko joms skaityti. Prašau: labai geras metas tai padaryti. Dar ir Petro imperatorę į kompaniją. Aš, kaip K. Sabaliauskaitės prisiekusi gerbėja, labai rekomenduoju. Taip pat jos kiek kitokią apsakymų knygą Danielius Dalba ir kitos istorijos – gyvenimiška, kiek sarkastiška, puikus pasirinkimas norintiems gero po truputį. Taip pat rekomenduoju visai šviežiai išleistą Mariaus Ėmužio Partizanę. Tai mokslinė studija apie moterį partizanę ir partizanų gyvenimą apskritai. Knyga labai lengvai skaitosi, neperkrauta datų ir pavardžių, o šių dienų kontekste labai įkvepia ir priverčia susimąstyti, kad būti namuose ir tiesiog laukti nėra blogiausias scenarijus, kuris gali nutikti jūsų gyvenime.
Knygų Dama (Nora): puikiausiai sekėsi skaityti
Pačioje karantino pradžioje, kol visuotinė panika sklido plačiai ir garsiai, maniau, kad arba visai nesusikaupsiu skaityti, arba norėsis tik labai lengvų skaitinių, galbūt net vaikiškų knygų, kad pavyktų bent viduje tą ramybę susidėlioti. Tačiau karantinui prasidėjus atėjo suvokimas, kad tik šitas žodis skamba sudėtingai, – bent jau mūsų šeimos kasdienybė ne taip jau labai ir pakito. Esu naminukė, namai – mano tvirtovė, juose jaučiuosi geriausiai, tad uždarydami mane juose tikrai nenuskriausit. Ir skaitosi visi tekstai vienodai. Kadangi panika nepuola, ramiai skaitau ir detektyvus ir įtempto siužeto trilerius.
Išties planų nepakeičiau. Šalia lovos guli krūvelė knygų apie tėvystę ir kalnelis grožinės literatūros. Tai vieną, tai kitą paimu ir puikiausiai sekasi skaityti.
Šiuo metu skaitau tikriausiai tamsiausią, kokią galima pasirinkti, – Svetlanos Aleksijevič knygą. Joks trileris nebus baisesnis negu žiaurios realybės, mūsų pačių praeities atgarsiai ir nukentėjusių liudijimai. Galvojau, gal nereikia, gal ne pats geriausias metas savo vidų sukrėsti, bet nusprendžiau nesureikšminti padėties ir skaityti, ką noriu skaityti. Kadangi jau visai „ant nosies“ sūnelio gimimo diena, į ligoninę esu pasiruošusi knygas Motinystės atostogos, Ramaus miego knyga ir biografinę knygą Romainas Gary.
Visiems visada rekomenduosiu Knausgårdo knygas. Ir dabar jos labai tinka. Jos neskuba, jos lėtos, jos apie kasdienybę ir namus. Šeimą, jausmus, savęs suvokimą. Jo knygos atviros – tarsi išpažintys, o kartu ir pažintis su vienu originaliausių šių dienų autorių. Per karantiną sunku su kuo nors nauju susipažinti. Tad rekomenduočiau absoliučiai unikalią ir abejingų nepaliksiančią pažintį su šiuo rašytoju ir nuogu jo gyvenimu.
Na, o jei norisi pabėgti nuo kasdienybės, rekomenduočiau neseniai perskaitytą istorinį romaną Pačinko. Jau su juo tai tikrai atitrūksit nuo realybės ir persikelsite į kolonizuotą Korėją, pažinsit šios šalies mažai kam žinomą istoriją, vargus ir kartu su veikėjais puslapiuose nugyvensite kone 80 metų. Tai tikrai puikus istorinis romanas: skaitosi lengvai, o dovanoja gražiausių ir labai vertingų įspūdžių puokštę.
Perskaičiau (Ieva): mane atpalaiduoja pats skaitymo procesas
Pokyčiai mūsų šeimos gyvenime prasidėjus karantinui tikrai dideli: ėmėme dirbti iš namų ir kartu dalytis dvimečio priežiūrą. Vis dėlto negalėčiau pasakyti, kad skaitymo įpročiai smarkiai pasikeitė. Susikaupti šiek tiek sunkiau, bet knyga man išlieka tuo gyvybiškai svarbiu atsipalaidavimo būdu. Susitelkdama į ilgą tekstą pailsiu nuo galvoje viena kitą nuolat keičiančių minčių. Kartu norėčiau pabrėžti, kad nei anksčiau, nei dabar neieškau lengvo turinio knygų poilsiui. Mane atpalaiduoja pats skaitymo procesas, susitelkimas į bet kokį, kad ir sudėtingą tekstą.
Pastebėjau, kad pastaruoju metu akys krypsta į storiausius namie esančius kūrinius, kurie anksčiau būtų gąsdinę dėl įpročio visur su savimi nešiotis tuo metu skaitomą knygą. Kartu galvoje kyla klausimas: kada, jei ne dabar?
Kadangi neseniai perskaičiau Gustave’o Flaubert’o Ponią Bovari, ketinu imtis rašytojo asmenį analizuojančio Juliano Barneso kūrinio Flobero papūga. Taip pat ketinu skaityti neseniai pasirodžiusią knygą Proto amžius, kuri, man regis, kalba šiuo metu labai aktualiomis temomis: apie didžiulę civilizacijos pažangą, nuolat didėjančią gerovę ir apie tai, kaip nesuklupti susidūrus su naujais iššūkiais.
Kitiems drąsiai rekomenduoju neseniai perskaitytą Min Jin Lee Pačinko. Nors kūrinys ir didelės apimties, puslapiai verčiasi tiesiog nepastebimai, tekstas labai įtraukiantis. Pačinko šiuo laikotarpiu rekomenduočiau ne tik dėl pagaulumo, bet ir dėl turinio. Knyga atskleidžia paprastų žmonių gyvenimo dramą, besidriekiančią per kelias kartas istorinių Japonijos ir Korėjos XX a. įvykių kontekste. Nors kūrinyje kalbama apie didelį skurdą, karą ir kitas sudėtingas situacijas, kartu atskleidžiama ir žmonių stiprybė. Pačinko įkvepia esamoje situacijoje įžvelgti privalumus, mažiau skųstis laikinais nepatogumais ir stojiškai juos atlaikyti.
Dar vieną puslapį (Indrė): traukia sodrus, prasmingas tekstas
Tiesą pasakius, nepastebėjau, kad kažkas būtų labai pasikeitę. Gal mažiau „traleliuškų“ norisi. Traukia sodrus, prasmingas tekstas. Į šalį padėjau Kelią į Los Andželą. Erzino pagrindinio herojaus lengvabūdiškumas ir arogancija. Gal su šiomis dienomis siejasi? Labai daug „ekspertų“ aplink.
Pati planuoju griebti Karlo Ove’s Knausgårdo romanų ciklo Mano kova trečią dalį Vaikystės sala, o kitiems rekomenduočiau Yoko Ogawa Begalinė lygtis – tai odė žmogiškumui ir matematikai. Puiki!
Greta Brigita: skaitau daugiau nei įprastai
Daug skaitau, gal net šiek tiek daugiau nei įprastai, nes dirbu iš namų, tad sutaupau laiko ir nereikia važinėti į darbą, be to, galiu ilgiau vakaroti su knyga, kad jau vėliau reikia keltis.
Stengiuosi skaityti tas knygas, apie kurias jau gražiai atsiliepia kiti skaitytojai arba kurios susilaukė daug liaupsių užsienyje dar prieš pasirodydamos Lietuvoje. Taip mano rankose atsidūrė Delios Owens Ten, kur gieda vėžiai ar Michele’s McNamaros Išnyksiu tamsoje – studija apie serijinį žudiką-prievartautoją. Taip pat labai smagiai skaitosi trileriai, nes į juos įsijautus iš tiesų užsimiršti. Terūpi žudikas, aukos, tyrėjai ir visi kiti motyvai, o ne korona. Imu į rankas tas knygas, iš kurių daug tikiuosi ir kurias taupiau, kad tik malonumą atidėčiau kuo ilgesniam laikui. Viena iš tokių knygų tapo ir Stefano Ahnhemo 9 kapas – tai buvo mano viena pirmųjų karantino „aukų“.
Tiesa, nesinori skaityti labai liūdnų, apie skaudžius likimus pasakojančių knygų, nesinori nelaimių ar mirties alsavimo. Todėl artimiausiuose planuose – Pačinko, Berniukas nuryja visatą, Angelų medis, Lazario moterys ar net kuri nors Romaino Gary knyga, nes jaučiu, kad būtų tinkamas metas pradėti pažintį su šiuo rašytoju.
Norint prasiblaškyti ir pabėgti nuo pasaulio šiuo metu drąsiai siūlau perskaityti bet kurią Guillaume’o Musso knygą – tikrai padės atitrūkti nuo slegiančios realybės. Arba nuostabią Madeline Miller knygą Kirkė. O jei norėsis daugiau rekomendacijų, visada galite parašyti ir man – mielai dalinuosi įspūdžiais ir rekomendacijomis.
