Renata Šerelytė: „Dabar tarp mano skaitinių – Margaret Atwood Tarnaitės pasakojimas, Kim Leine Amžinybės fjordo pranašai, Mindaugo Tamošaičio Skausmingas praregėjimas, Juano Donoso Corteso Esė apie katalikybę, liberalizmą ir socializmą. Visos šiek tiek pranašingos – tai kaipgi neskaitysi...“
Rimantas Kmita: „Labai abejoju, kad daug žmonių įsipatoginę foteliuose skaito knygas. Pirmas dvi dienas per socialinius tinklus nuvilnijusių džiaugsmo bangų, kad visi puls skaityti, kažkodėl nelydi citatos iš skaitomų knygų. Vietoj jų – informacija ir komentarai apie einamuosius įvykius. Tai ir yra tai, kuo žmonės gyvena, kas jiems dabar rūpi. Iššūkiu tapo dienotvarkėj kažkur tarp darželio auklėtojos, mokytojos, virėjos, šlavėjos ir psichologinio konsultanto pareigų įsprausti pora valandų šiokiems tokiems darbams. Tiesa, ne visi jie atrodo labai prasmingi, tai vis tiek kokiai penkiolikai minučių nusitveri knygą.
Skaitinėju šių dienų bestselerį – Albero Camus Marą. Nežinau kodėl, bet mane visas tas atpažįstamumas guodžia. Esame archetipinėje situacijoje, be kurios kai kurių žmogaus aspektų nepastebėtume. Taip pat pasėdinėju su Sigito Gedos poezija – ten yra viskas, visi pasauliai, visos katastrofos ir visi išgelbėjimai, visos nuodėmės ir visos dorybės. Pasauliai jo erdvūs, yra vietos ir skausmui, ir baimei, ir vilčiai, ir kantrybei“.
Vaiva Grainytė: „Valentino Klimašausko Daugiakampis – iš fragmentų ir intertekstų suvertas pasakojimas atliepia dabartinę būseną: nesugebėjimą ilgai išlaikyti dėmesio, susitelkti. Knygos skaitymas nuolat pertraukiamas landžiojimų į telefoną, tikrinant naujienų portalus arba Google search langelyje ieškant atsakymų į galvą atakuojančius klausimus – ir visas šis mentalinis nedrausmingumas harmoningai integruojasi į kūrinį.
Emily St. John Mandel Vienuolikta stotis – koronos nerimo pratęsimas, pabėgimas į distopinę realybę, itin besirimuojančią su dabartine, tikrąja. Terapinės užuovėjos paieška, sekant personažus, kurie anksčiau už mus susidūrė su pandemija. Taip pat per rašytojos kilmę (Kanada) simboliškai galiu susisiekti su Amerikos žemynu, į kurį dėl vis griežtėjančio karantino turbūt dar kurį laiką neturėsiu galimybės patekti...
Selected Poems of Anna Sexton – knyga, kurią skaitau nenuosekliai, bet turiu nuolat po ranka: pasimaitinu įvaizdžiais, atrandu vidinį rezonansą.
Vido Morkūno Reportažas iš kiaušinio – po novelę kas trečią vakarą, švenčiant sintaksės malonumą, pieštuku pasibraukiant įdomesnius būdvardžius ar keistesnius vaizdinius.
Grigorij Čchartišvili Rašytojas ir savižudybė, Lorettos Graziano Breuning Laimės hormonai, Agnės Budriūnaitės Meilės ir mirties dialektika, Saros Ahmed The Promise of Happiness – knygos skaitomos „darbo reikalais“, galimai ruošiant dirvą naujam kūriniui".
Virginija Kulvinskaitė-Cibarauskė: „Didžioji mano skaitinių dalis – leidyklų naujienos, apie kurias rašau apžvalgas Literatūros ir meno žurnalui. Paprastai apžvalgose pristatinėju knygas, susijusias tematiškai. Įdomu tai, kad šiuo metu mano skaitomas knygas sieja blogio tema.
Edwardo St Aubyn romane Patrikas Melrouzas pasakojama apie britų aukštuomenę, kurios atstovai, labiau nei mirties bijodami pasirodyti banalūs, eksperimentuoja laužydami eiliniams žmonėms neva privalomas normas. Tikima, kad laisvė nuo bet kokių apribojimų patvirtins unikalumą, tačiau vietoje to vis gilėja beprasmybės jausmas. Šiame romane, kurį skaityti dar tik įpusėjau, labiausiai patinka detalus ir pagrįstas psichologizmas, smurto „paveldimumo“ idėja.
Blogio tema vyrauja ir naujausiame Undinės Radzevičiūtės romane Grožio ir blogio biblioteka – turtingas paveldėtojas Walteris sugalvoja papildyti senelio biblioteką jam vienaip ar kitaip išskirtinių žmonių oda įrištomis knygomis. Gaila, bet pradžioje užsimezgusi intriga nuslopo nesibaigiančiuose personažų samprotavimuose apie blogį, grožį ir tai, koks dekadentiškas jų gyvenamasis metas – Veimaro laikų Berlynas. Kartais ironijos ir gražių dekorų tiesiog neužtenka...
Savo eilės laukia László Krasznahorkio Šėtoniškas tango. Daug kas gyrė šios knygos unikalų stilių – įdomu, ar ir man jis pasirodys toks įtaigus. Vis planuoju paskaityti Šachrazados pasakas – vaikystėje jas mėgau. Iš mamos parsinešiau labai gražiai Alfredos Gintalienės iliustruotą 1988 m. leidimą, ir tik tuomet pastebėjau, kad pasakas Valdas Petrauskas vertė iš lenkų kalbos. Sovietmečiu tokia vertimo praktika buvo gana įprasta. Bet iliustracijos tikrai nuostabios, puikiai pasirinkta labai subtili spalvinė gama – vyrauja įvairių atspalvių rausvos ir pilkos deriniai, linijos griežtos, bet tuo pat metu gyvos, kiek nervingos“.
Rasa Aškinytė: „Ką tik baigiau skaityti Judith Lewis Herman Trauma ir išgijimas (ir dar daug kitų knygų apie darbą su trauma). Studijuoju psichoterapiją, trauma – mano baigiamojo darbo tema. O „savo malonumui“ antrą kartą skaitau Saros Maitland Tylos knygą. Kodėl? Nes tokią knygą skaityti yra tikras malonumas. Abi knygas pradėjau skaityti dar prieš karantiną. Tai laisvas, o ne situacijos nulemtas, „specialiai karantininis“ pasirinkimas“.
Justinas Žilinskas: „Šiuo metu skaitau Marijaus Gailiaus Oro, pirmiausia, dėl to, kad pasižadėjau ją recenzuoti populiariosios kultūros žurnalui Protagonistas, o ir šiaip įdomu, kadangi lietuviška distopija, ir dar visiems netikėtai laimėjo „Metų knygos“ rinkimus. Neseniai baigiau Jaroslavo Melniko Adatą, nes pirmasis lietuviškas skandinaviško stiliaus detektyvas. Atsižvelgiant į tai, kad lietuviški detektyvai – retenybė, o skandinaviško stiliaus – juo labiau, negalėjau nepabandyti“.
Sigitas Parulskis: „Skaitau fotoaparato instrukciją, daug įdomių dalykų“.
Marius Burokas: „Labai sunku skaityti tokiu neramiu metu – kažkaip viskas atrodo prėska ir neįdomu, romanų veikėjai nesilaiko nustatyto 2 metrų atstumo ir pan. O jei rimtai, mane gelbsti fantastika, kurios dabar skaitau nemažai (Paolo Bacigalupi apsakymų rinkinys The Alchemist, Matto Ruffo The Lovecraft Country ir Tade'o Thompsono Rosewater – pastaruoju metu skaityti dalykai). Ilgai dvejojęs, ką paskaityti ne iš fantastikos, kažkodėl pasirinkau kandųjį austrų mizantropą Thomas Bernhardą, kurio beveik esu neskaitęs, dabar kaip tik graužiu jo romaną Medkirčiai. Ir poezijos skaitau nemažai, dabar – nuostabiąją Alice Oswald knygą Memorial, kur ji kiekvienam Homero išvardintam Iliados žuvusiajam parašo po posmą poemos, ir išeina toks milžiniškas balsų ir likimų choras – labai gražu.“
Lina Ever: „Praėjusi savaitė visiems buvo nerimo, naujo susiorientavimo savaitė, tad buvo sunku susikaupti skaitymui. Daug kam lengviau tokiu metu skaityti trumpuosius žanrus – esė, apsakymus. Ką tik baigiau skaityti Lauren Groff apsakymų knygą Florida. Autorės kalba tokia graži, kad net baisūs pasakojami dalykai atrodo atrodo savaip pakylėti. Tai, ką ji pasakoja, yra gyvenimas be pagražinimų ir vis tik savotiškai gražus.
Laiku į rankas pakliuvo ir naujas Olgos Tokarzcuk romanas Dienos namai, nakties namai. Tai fragmentiška proza, kaip ir mūsų mintys šiomis dienomis, bet tiek gilių minčių, kad citatų rankiotojai galėtų prisirašyti pusę sąsiuvinio. Mane jos proza veikia tiesiog kaip raminamieji.
Šiomis dienomis vengiu visokių siaubo romanų, detektyvų ir įvairių utopijų, geriau ieškoti pozityvumo ir būties apmąstymų, nei tuščiai save dirginti.
Visiškai netikėtai atradau religijos filosofijos klasiką – prieš šešis šimtus metų vienuolio Tomo Kempiečio parašytą veikalą Kristaus sekimas, kuri bent jau Vokietijoje buvo ir yra labiausiai skaitomas religinis kūrinys po Biblijos. Pavadinimas apgaulingas, knyga nėra maldų rinkinys ar Švento rašto aiškinimas, bet pats tikriausias dvasinis gyvenimo vadovas. Sakoma, Ludwigas van Beethovenas niekada su ja nesiskirdavo, keli kiti garsūs žmonės net mokėjo ją mintinai. Tikrai daug vertingesnis dvasinis skaitinys nei šiuolaikinių influencerių patarimai ir galbūt pateikiantis daugiau atsakymų į šiandieninius klausimus, nei populiariausi portalai.
Kita knyga, kuri jau kelias savaites guli ant mano naktinio stalelio yra Witoldo Gombrowicziaus Dienoraščio pirmas tomas – jis parodo, kad asmeniniai išgyvenimai turi prasmę ir gali būti literatūriškai aprašyti ir net po daugelio metų labai įdomūs. Jis žadina norą vėl susitelkti į save ir iš virtualios erdvės grįžti prie savo sąsiuvinio ir apgalvoti savo patirtis. Ir tada net šis sunkmetis pasirodo savotiškai įdomi patirtis.
Kai kurie sako, kad labiausiai raminančiai veikia ilgas, klampus, įtraukiantis romanas. Aš pagaliau nersiu į Haruki Murakami pasaulį. Esu jo gerbėja, tikiuosi, kad ir naujausias jo romanas Komandoro nužudymas manęs neapvils.
Liutauras Degėsys: „Deja, nebemoku „tik skaityti“, todėl knygų pagalba sąmoningai – arba ne – treniruoju, ugdau savyje kažkokias savybes, tinkamas rašymui. Ruošiuosi naujai knygai, todėl skaitau tik klasiką: Gustave Flaubert Jausmų ugdymas – kantrybei ir ištvermei, Charleso Dickenso Pomirtiniai Pikviko klubo užrašai – ironijai ir sarkazmui, Luis-Ferdinand Celine Kelionė į nakties pakraštį – stiliui ir mąstymo logikai. Vartau savo ruošiamo spaudai romano Lengva nebus rankraštį, kurio leidyba, atrodo, sustojo. Leidykla galvoja, kad knygų žmonės nebepirks. O gaila, knyga jau suredaguota ir iliustruota“.
Jurga Tumasonytė: „Planavau skaityti Svetlanos Aleksijevič Paskutiniuosius liudytojus, bet, paskaičiusi keletą puslapių, supratau, kad nepajėgsiu – šiuo metu ir taip užtenka skausmo smilkiniuose dėl tragiškų ir liūdnų pasaulio realijų. Taigi ėmiausi Chimamandos Ngozi Adichie romano Amerikana, kol kas nesigailiu, istorija įtraukianti, o kultūriniai rasių skirtumai kelia įvairių klausimų. Taip pat greitu laiku planuoju skaityti knygas, kurias jau seniai turiu pasidėjusi ant stalo – šmaikštųjį Johno Fante’es romaną Kelias į Los Andželą, intriguojantį Valentino Klimašausko romaną Daugiakampis ir siaubo istorijų meistrės Shirley Jackson knygą We Have Always Lived in the Castle“.
Vaiva Rykštaitė: „Šiandien lėktuve pradėsiu skaityti Marinos Stepnovos Lazario moterys. Labai seniai norėjau, bet tik dabar gavau. Ką tik perskaičiau Grahamo Swifto Motinų sekmadienis – baisiai patiko. Dar planuoju skaityti Delia Owens Ten, kur gieda vėžiai ir Josepho Campbello Mitai, kuriuose gyvename.“
