Karlą Ove Knausgaardą teko sutikti prieš metus Londono knygų mugėje, ir tuomet jo stilius atrodė panašus į tokį, kokį mes daugiausiai žinome iš jo šešių knygų serijos pristatymų – kiek bohemiškas, jis buvo užsiauginęs barzdą. Dabar jis pasirodė kiek kitoks – pasitempęs, elegantiškas, jaunatviškesnis ir be barzdos, pasitrumpinęs plaukus. Vos pusvalandį trukusiame pokalbyje su juo bandyta užgriebti daugybę temų – nuo to, kaip pasikeitė jo požiūris į Edvardo Muncho paveikslus, kuomet jis tapo šio tapytojo parodos kuratoriumi, iki to, ką jam reiškė „Mano kovos“ šešių knygų rašymas.
„Kada paskutinį kartą skaitėte knygą, ilgesnę nei 600 puslapių?“ – pokalbio pradžioje klausė pokalbio moderatorius, Frankfurto knygų mugės vadovas Juergenas Boosas, prisipažinęs, kad yra didžiulis šio rašytojo kūrybos gerbėjas ir daug metų svajojęs apie pokalbį su juo. K.O.Knausgaardas sakė, kad tai greičiausiai buvo prieš metus, kai jis skaitė Levo Tolstojaus „Karą ir taiką“. Dabar šis rašytojas knygas ne tik rašo, bet ir vertina, leidžia – jo įkurtoje leidykloje leidžiami kūriniai, kurių, kaip apibūdino rašytojas, Norvegijoje niekas nenorėjo leisti. Vienas tokių rašytojų – praėjusią savaitę Nobelio premija įvertintas rašytojas Peteris Handke. Anksčiau Norvegijoje šio rašytojo kūriniai buvo leidžiami, tačiau vėliau leidyklos pastebėjo, kad skaitytojai ne itin noriai perka jo kūrinius, tad nutraukė vertimus ir leidybą. „O mums pinigai nelabai rūpi, – sakė K.O.Knausgaardas. – Ir staiga paaiškėjo, kad jam skirtas Nobelis. Labai tuo džiaugiamės.“
Žiūrėjo kaip į eksperimentą
Vienas jo projektų buvo ir tapytojo E.Muncho parodos Osle kuravimas. Jis kuravo parodą, kurioje buvo demonstruojami kūriniai, atskleidžiantys šį tapytoją visiškai kitokioje šviesoje – mes dažniausiai įsivaizduojame jį kaip niūrių, slogių paveikslų autorių, o tyrinėdamas iki šiol nedemonstruotus paveikslus rašytojas pamatė ir kitą jo pusę – saulė, jūra, besidžiaugiantys žmonės, šviesa. K.O.Knausgaardas pripažino, kad Munchas jam labai artimas ir, beje, apie šį tapytoją jis parašė ir knygą „So Much Longing in So Little Space“. „Jis buvo šimtu procentų atsidavęs tapybai, tapė kiekvieną dieną, ir net kai atėjo šlovė jis vis tiek tapė nesustodamas toliau“, – sakė K.O.Knausgaardas. Jam itin imponuoja ir prustiškas Muncho požiūris į tai, kas verta tapybos – kasdienė aplinka, buities dalykai. Nesunku atpažinti tai ir paties K.O.Knausgaardo „Mano kovoje“, kur jis aprašo daugybę savo, atrodytų, visiškai nereikšmingų buitinių dalykų. „Tapyba gelbėjo jį nuo gyvenimo“, – sakė K.O.Knausgaardas. Būtent taip jis jautėsi ir rašydamas „Mano kovą“. „Rašydamas gali prisiliesti prie to, ko negalėtum padaryti savo kasdieniame gyvenime“, – sakė jis.
Jis iki šiol prisimena tai, kaip prasidėjo jo milžiniškos apimties šešių romanų ciklo kūryba. Rašytojas sako puikiai suprantantis, kad jeigu prieš tai nebūtų parašęs kelių knygų, niekas nebūtų rizikavęs leisti tokio sumanymo ir apimties romanų. „Aš ateičiau pas leidėją ir sakyčiau, kad noriu išleisti knygas. Apie ką? Na, apie save. O kokia istorija? Na, aprašinėčiau save, savo aplinkos žmones, ką veikiu, galvoju. Žinoma, kad niekas nebūtų sutikęs leisti to“, – sako rašytojas.
Tačiau kadangi K.O.Knausgaardas jau buvo parašęs knygų, leidykla nusprendė pabandyti. „Jie žiūrėjo į tai kaip į eksperimentą. Kiek realistiškas gali būti rašydamas knygą“, – apie romanus, tapusius pasauline literatūros sensacija, kalbėjo rašytojas.
Galvojo, kad daugiau neberašys
Iš pradžių nebuvo aišku, kiek romanų turėtų būti cikle. „Kažkas iš leidyklos pasakė, kad tai turėtų būti 12 knygų, kas mėnesį po vieną, tačiau negalėjau to įgyvendinti techniškai“, – prisipažįsta autorius. Tačiau buvo nuspręsta, kad tai bus šešių knygų ciklas. Rašymo ir leidybos procesą jis prisimena kaip „itin intensyvų“. „Tai buvo tarsi performansas, – sako K.O.Knausgaardas. Jis per metus parašė tris knygas, tuo pačiu metu vyko redagavimo, leidybos darbai. – Kasdien turėjau parašyti po 10–20 puslapių, negalėjau sustoti.“
Rašyti romaną yra lengva. Tačiau labai sunku pasiekti tą būseną, kai rašyti tampa lengva.
Tačiau jis iš karto buvo numatęs, kaip visa tai baigsis – rašytojo kūrybos mirtimi. „Pabaigęs šeštąją knygą pajutau didelį palengvėjimą, galvojau, kad daugiau neberašysiu“, – prisiminė tuos laikus. Ir iš tiesų nerašė. Du mėnesius. Po to vėl sėdo prie rašymo.
Tačiau toks intensyvus rašymas buvo ne visuomet. Kaip prisipažino autorius, prieš tai ketverius metus jis kentė nuo „rašymo bloko“, – jam niekaip nepavyko susitelkti kūrybai. „Rašyti romaną yra lengva. Tačiau labai sunku pasiekti tą būseną, kai rašyti tampa lengva“, – sako K.O.Knausgaardas.
Todėl jis sako, kad vienintelis patarimas, kurį duoda dabar pradedantiems rašytojams, yra „niekada nepasiduokite“.
Kova tarp realybės ir lūkesčių
Į romanų rašymą jis žiūri kaip į akistatą su savimi – tokiu, kokio galbūt nemato kasdienybėje. „Tu žinai esminius faktus apie save, kada gimei, kas buvo tavo tėvai, tačiau rašydamas noriu išsiveržti iš to, suprasti daugiau, – teigia jis. – Ir tai įmanoma tik rašant.“ Tiesa, jis pripažįsta, kad savęs suvokimas keičiasi, ir jeigu dabar vėl rašytų apie save, tai turbūt būtų visiškai kitokios knygos. Jis paminėjo ir labai mėgstamus lenkų rašytojo Witoldo Gombrowicziaus dienoraščius, kurie, anot rašytojo, buvo bandymas suprasti save.
Paklaustas, ar jis nemano, kad jo knygos labai vyriškos, K.O.Knausgaardas sakė: „Girdėjau ir visiškai priešingai sakant, kad rašau kaip moteris.“
„Gyvenimas yra kova tarp lūkesčių ir to, kaip iš tiesų yra. Galiausiai elgiesi taip, kaip iš tavęs norima, kaip reikia. Tačiau romane gali išsilaisvinti, kalbėti apie tai, kaip jaučiasi šiuolaikinis vyras, ir kitus dalykus“, – sakė K.O.Knausgaardas.
