Tokių karo istorijų vadovėliuose nerasite. Bet jei mokyklose tokios skambėtų, moksleiviai neabejotinai greičiau įsimintų datas ir reikšmingus įvykius. Ar galima vietoj ginklų naudoti šikšnosparnius ir balandžius? Kodėl reikia saugotis sprogstančių žiurkių ir kaip išvengti šokinėjančių minų? Ką valgė japonų kariai, kai nutrūko maisto tiekimas į Ramiojo vandenyno salyną? Kas yra „kiliminis bombardavimas“, „branduolinis futbolas“, „Bangaloro torpeda“? Į visus šiuos klausimus atsakymus yra radęs G.Petkevičius. Ir mielai jais dalijasi su skaitytojais.
G.Petkevičiaus knygą „Karo anatomija“ išleido leidykla „Alma littera“. Knygos autorių kalbino žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
– Jūsų knygos skyriai gali išversti iš koto: „Japonų mitybos įpročiai karo metu. Ryžiai ir žmogiena“, „Kaip kariausime ateityje. Kariškai siūlo strėles“, „Tunelių žiurkės ir tikrasis Amerikos snaiperis“, „Plėšikas, meilužis ir dvigubas agentas“. Iš kur prisigaudėte tokių istorijų?
– Sakoma, kad smalsumas yra proto geismas. Ko gero, esu gana aistringas žmogus (šypsosi). Visos istorijos pasirodė be galo įdomios man asmeniškai – beliko vynioti tą istorijos siūlą iki galo kapstantis gausybėje informacijos, dėliojant, gretinant ir lyginant faktus, kol galiausiai atsiskleisdavo įstabi praeities panorama.
– Knygoje galima rasti nemažai autentiškų iliustracijų. Iš kur jas surinkote?
– Žinoma, absoliuti dauguma vizualinės informacijos surinkta skirtinguose interneto resursuose, tačiau knygoje rasite ir mano asmeninio archyvo fotografijų, kurių parsivežu iš kelionių ar apsilankymų Lietuvos kariuomenės daliniuose.
– Ar smagus, lengvas pasakojimas – slaptasis jūsų ginklas, leidžiantis geriau įsiminti istorinius faktus?
– Kadaise, studijuodamas istoriją, o tarp visų disciplinų – ir karybos istoriją Vytauto Didžiojo universitete, galėjau mintinai pasakyti, ko manęs paklaus nepažįstamas pašnekovas, sužinojęs apie mano studijų objektą: „Tai... kada įvyko Žalgirio mūšis?“ Kartais tiesiog atsakydavau į klausimą, o kartais papasakodavau žmogui, kad istorija nėra tiesiog datų ar faktų rinkinys. Tai – kontekstas, žmonės, civilizacijos raida, politika, technologinis progresas ir... karas. Koks gali būti humoras kare? Daug kas nustebs, tačiau šalia visur tvyrančio siaubo ir mirties kare visada egzistuoja groteskas, ironija ir humoras, savybės, kurias pastebiu ir savyje. Taigi smagus ir lengvas pasakojimas – daugiau mano išraiškos forma ir savotiškas kreipimasis į skaitytoją.
Daug kas nustebs, tačiau šalia visur tvyrančio siaubo ir mirties kare visada egzistuoja groteskas, ironija ir humoras, savybės, kurias pastebiu ir savyje.
– Ar esate pastebėjęs, kad ir žmonėms karyba bei ginklai yra įdomu?
Karas nuo žmonijos aušros iki pat šių dienų yra visa siejanti grandis, kuri, deja, lydi mus visą egzistavimo laikotarpį.
Karas daug metų yra mano domėjimosi objektas. Karo mokslas arba menas, patikėkite, tai gana sudėtingas reikalas, siurbiantis ne tik materialinius, bet ir intelektualinius resursus, žmonijai suteikė tiesiog neišmatuojamai daug skausmo, vis dėlto daugeliu atvejų jis tapo technologinio progreso ir žmonijos pažangos varikliu.
– Karas visą laiką tarsi buvo vyrų reikalas, o gal šiandien reikalai keičiasi?
– Lietuvos kariuomenėje ir apskritai Krašto apsaugos sistemoje moterų skaičius svyruoja apie keliolika procentų, vadinasi, šiuolaikiniame pasaulyje, kiek niveliuojantis tradiciniams lyčių vaidmenims, karybos reikalai visai nesvetimi ir moterims. Dėl moterų skaičiaus koviniuose daliniuose egzistuoja įvairiausių nuomonių, tačiau Lietuvos atveju labai svarbu, kad į Tėvynės gynybą įsitrauktų kuo didesnė visuomenės dalis. Taigi moterų dėmesys šiai sričiai ir jų įsitraukimas, man rodos, yra teigiamas procesas.
– Kaip jūs susidomėjote karyba? Kaip manote, kodėl tas jūsų domėjimasis peraugo vaikiškas knygas?
– Žinoma, nemažai berniukų augdami žaidžia karą kieme, žaidžia kompiuterinius šaudyklinius žaidimus ar žiūri kovinius filmus, vėliau interesai kiek keičiasi. Studijuodamas istoriją ir krimsdamas psichologijos mokslus, tarnaudamas savanoriu, po truputį suvokiau, kad viskas keičiasi, tačiau yra amžinosios vertybės, kurių viena, kad ir kaip būtų gaila, yra karas. Jis gali tūnoti pasislėpęs vienos ar kelių kartų gyvenime, tačiau galiausiai vis tiek tiesiogiai ar ne pasirodo.
– Kas jumyse uždegė patriotizmo ugnį? Ar šios vertybės buvo svarbios šeimoje?
– Statistinis vidutinis, tačiau tinkamai auklėtas šalies pilietis privalo visada ją turėti rusenančią savyje (šypsosi). Bręsdamas jaunuolis mąsto ne tik apie tai, kaip patikti aplinkiniams ar gauti daugiau materialinių gėrybių. Normali asmenybės augimo dalis turėtų būti svarbesnių klausimų gvildenimas, tam tikrų vertybių formavimasis.
Patriotizmas, meilė savo šaliai ir rūpestis ja turėtų būti natūralus ir, žinoma, skatintinas individo gyvenimo procesas.
Bręsdamas jaunuolis mąsto ne tik apie tai, kaip patikti aplinkiniams ar gauti daugiau materialinių gėrybių.
– Ką, jūsų nuomone, kariuomenė apskritai duoda vyrui? Išvis žmogui, atsidūrusiam joje?
– Disciplina, beje, jos nereikėtų painioti su muštru, – labai svarbu. Disciplina pačiam sau, savo poreikiams, supratimui ir norams. Savojo aš supratimas ne tik kaip ašies, apie kurią sukasi pasaulis, o adekvatus aplinkos vertinimas, pagalba artimam savo. Pagaliau, praktiniai įgūdžiai klojant savo lovą ar fizinio aktyvumo reikšmė, galbūt būsimosios specialybės ar profesinio pašaukimo atradimas.
– Karas sukelia daug skausmo. Būna didvyriškų žūčių, tačiau būna ir kvailų. Apie jas rašote knygoje. Kuri iš jų jums padarė didžiausią įspūdį?
– Pats sau dar niekaip negaliu atsakyti į klausimą – išgyventi kare – tai laimės, likimo ar profesionalumo klausimas? Yra begalė pavyzdžių, patvirtinančių visiškai skirtingas teorijas. Tarkime, Vokietijos feldmaršalas G. von Kluge Baltarusijoje buvo atakuotas pieno stiklainiu vietinės kaimo gyventojos, jo automobilis patyrė avariją, o karininkas – sužalojimų. Rumunijos ginkluotųjų pajėgų štabo viršininkas Alexandru Ioanițiu susimąstęs išlipo iš jį atskraidinusio transportinio lėktuvo ir tiesiu taikymu nuėjo prie vis dar besisukančio propelerio... Panašių atvejų knygoje aprašyta daug. Dabar gyvename keistai grėsmingą laiką, lyg stovėtume karo priešaušryje. Nuraminkite arba perspėkite mus?
Nėra jokios garantijos dėl amžinos taikos, deja... Na, bet jūs tai tikriausiai supratote iš ankstesnių mano atsakymų. Prisiminkime tik tiek – kuo būsime geriau pasiruošę, tuo labiau potencialus karas mūsų šalinsis.
Nėra jokios garantijos dėl amžinos taikos, deja...
– Jei karas Lietuvoje vis dėlto įvyktų, koks jis būtų?
– Nenoriu išduoti paslapties būsimiems skaitytojams – bent penktadalis knygos tam ir skirta. Sakoma, kad „generolai kariauja praėjusius karus“, aš, žinoma, ne karo strategas, tačiau pateikiu ir savus receptus, kaip turėtume elgtis, kad su mumis taip neįvyktų.
