Christina Lamb – viena žymiausių britų užsienio korespondenčių, ji apdovanota daugybe prestižinių apdovanojimų, penkis kartus tapo Metų užsienio korespondente ir yra pelniusi Geriausio Europos karo pranešimo prizą – „Bayeux Calvados-Normandy“ apdovanojimą, 2013 metais ji apdovanota Britanijos imperijos ordinu.
Ji taip pat puikiai žinoma ir knygų skaitytojams – jos knygose pasakojama apie kraštus, iš kurių ji rengė reportažus, taip pat ji gilinasi į moterų karo zonose patiriamą seksualinę prievartą. „Moterys nuo seno buvo laikomos karo grobiu“, – sako Ch.Lamb, pasakojimus apie moterų patiriamą prievartą karo zonose surašiusi knygoje „Mūsų kūnai – jų karo laukas“. Kitoje knygoje, irgi pasirodžiusioje lietuvių kalba, „Aš esu Malala“, ji pasakoja Malalos Yousafzai istorija. 2012 metais Talibanas Pakistane pasikėsino į Malalą, tačiau, per stebuklą likusi gyva, ji ir toliau tęsia taikaus pasipriešinimo kovą.
Artėjant apsilankymui Lietuvoje išskirtiniame interviu Ch.Lamb pasakoja apie savo karo korespondentės patirtis, tai, kodėl jai atrodo svarbu kalbėti apie moterų patiriamą seksualinį smurtą karo zonose, tai, kaip tikėti gyvenimu po to, kai išgirsti siaubingas žmonių istorijas.
– Pirmasis klausimas – apie jus, žurnalistę, tapusia rašytoja. Esate garsi žurnalistė, už šį darbą pelnėte daugybę apdovanojimų. Kas jus paskatino rašyti knygas? Ką knygos perteikia kitaip nei žurnalistika? Kuo skiriasi jų poveikis?
– Kiek save prisimenu, visada rašiau – eilėraščius, pasakojimus – ir visada skaičiau. Mano tėvai nebuvo labai išsilavinę – tėtis baigė mokyklą būdamas 14 metų, bet jie daug skaitė ir kiekvieną šeštadienį vesdavosi mane į biblioteką, o aš nuo mažens rijau knygas, ypač apie svetimus kraštus, ir troškau tapti rašytoja.
Niekada nebuvau galvojusi apie žurnalistiką, kol draugė universitete nepakvietė į sūrio ir vyno vakarėlį. Žinoma, aš, kaip studentė, žodžiams „nemokamai“ ir „vynas“ negalėjau atsispirti. Pasirodė, kad tai buvo universiteto laikraščio vakarėlis. Pakalbėjau su keliais redaktoriais, ir tai skambėjo įdomiai, todėl po kelių plastikinių pigaus pusiau saldaus vyno taurių nusprendžiau prisijungti. Panirau tiesiai į tarptautinę diplomatiją, paėmusi interviu iš lenkų studento vardu Radekas Sikorskis, kuris, kaip tikriausiai žinote, vėliau tapo Lenkijos užsienio reikalų ministru, nuo to laiko jis niekada nedavė man interviu...
Baigusi universitetą, planavau porą metų praleisti laisvai samdoma žurnaliste užsienyje, kad sutaupyčiau šiek tiek pinigų, o paskui apsigyventi palėpėje ir rašyti savo didįjį romaną. Tačiau atsidūriau Afganistane, pasakotojų šalyje, ir supratau, kad niekada nesugebėsiu sugalvoti tokių gerų istorijų, kokias jie man pasakojo.
Knygos man leidžia gilintis į temas, pasakoti istorijas, slypinčias už istorijų, ir pasiekti įvairias auditorijas, taip pat atvykti į tokius festivalius kaip „Open books“ Lietuvoje. Ir ne visos mano knygos yra susijusios su žurnalistika – man patinka rašyti su ja nesusijusias knygas.
Vis dar nieko nemėgstu labiau nei atsisėsti priešais tuščią puslapį – arba tuščią ekraną.
– Viena pagrindinių jūsų kūrybos temų – kaip prievarta prieš moteris naudojama kaip karo ginklas. Kodėl būtent ši tema? Ar manote, kad šiai temai vis dar neskiriama pakankamai dėmesio?
– Beveik 35-erius metus dirbau užsienio korespondente, daugiausia aprašydama karinius konfliktus, ir man visada atrodė, kad tikrieji karo didvyriai yra ne kovotojai, o tie, kurie už fronto linijų maitina, auklėja ir globoja savo vaikus, kai aplink juos siaučia pragaras. Beveik visada tai būna moterys (nors joms paminklų nerasite).
Net ir dabar karinių konfliktų istoriją dažniausiai pasakoja vyrai. Vyrai rašo apie vyrus. Moterų balsai pernelyg dažnai lieka nuošalyje.
Deja, yra ir daug tamsesnė moterų karo patirčių pusė – tai karių ir sukarintų grupuočių vykdomi prievartavimai ir seksualinis smurtas. Pastaraisiais metais susiduriu su vis daugiau istorijų apie tokį žiaurų elgesį su moterimis ir mergaitėmis, kurias man sunku rašyti ir dar sunkiau klausytis.
Pirmą kartą apie tai išgirdau mažytėje Graikijos Leroso saloje, kur 2015 m. rengiau reportažą apie pabėgėlių krizę ir žmones, bėgančius nuo karo ir persekiojimo į Europą.
Nuvykau pasikalbėti su grupe jazidžių pabėgėlių, įsikūrusių psichiatrinės ligoninės griuvėsiuose, ir buvo aišku, kad joms nutiko kažkas labai baisaus – iš jų akių dingo visa šviesa, jos atrodė nutolusios nuo visko, kas vyksta aplinkui, nepastebėdavo net to, kaip jų vaikai vos nenukrisdavo žemyn per išlūžusias grindis.
Tada viena jų parodė man vaizdo įrašą savo telefone. Jame buvo matyti grupė vyrų, besibūriuojančių ir šūkaujančių aplink kažkokį pavidalą, degantį narve. Iš pradžių nesupratau, kas ten vyksta. „Tai mano sesuo, – pasakė ji. – Jie degina nekaltas mergaites gyvas.“ Buvau pasibaisėjusi. Tada jos man papasakojo, kad ISIS kovotojai jas pagrobė iš kaimų Irake ir nuvežė į „Galaxy“ kino teatrą Mosule, kur šimtai jaunų jazidžių merginų buvo laikomos tarsi vergų turguje. Jos buvo suskirstytos į negražias ir gražias, ir galima tik įsivaizduoti, kokį siaubą jos turėjo pajausti, kai ISIS kovotojai eidavo pro šalį, liesdavo jų krūtines ir plaukus ir rinkosi, kurias paimti. Kai kurios iš jų buvo parduodamos po daug kartų.
Jos buvo suskirstytos į negražias ir gražias, ir galima tik įsivaizduoti, kokį siaubą jos turėjo pajausti, kai ISIS kovotojai eidavo pro šalį, liesdavo jų krūtines ir plaukus ir rinkosi, kurias paimti.
Maždaug tuo pačiu metu daug keliavau į Nigeriją. 2014 m. balandį mažame Čiboko miestelyje teroristinė grupuotė „Boko Haram“ iš bendrabučio pagrobė daugiau kaip 200 moksleivių, ir porą savaičių apie tai rašė visas pasaulis. Tačiau kai nuvykau į šiaurę ir ėmiausi tyrimo, paaiškėjo, kad tai buvo tik ledkalnio viršūnė – tūkstančiai kitų moterų ir mergaičių, kai kurioms jų buvo vos 12 metų, buvo pagrobtos, ir apie tai nebuvo pranešta.
2017 m. buvau Bangladeše, kai rohinjai bėgo per sieną iš Mianmaro – per kelis mėnesius 700 000 žmonių, daugiausia moterų ir vaikų, kuriuos išvijo Mianmaro kariai arba budistų sukarintos pajėgos. Daugybė moterų man pasakojo, kad buvo ištemptos iš degančių namelių, pririštos prie bananmedžių ir patyrė grupinį išprievartavimą vaikų akivaizdoje.
Negalėjau patikėti, kad tai vyksta tokiu mastu ir niekas nieko nedaro. Nebuvo taip, kad to nežinotume – moterys drąsiai pasakojo savo istorijas, nors tai buvo labai sunku. Kaip ir jazidžių bei „Boko Haram“ mergaičių atveju, nė vienas asmuo nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.
Tai kėlė vis didesnį mano pyktį, todėl pradėjau tyrimą, bandydama suprasti, kodėl – iš pradžių net neketinau rašyti apie tai knygos.
Be jokių abejonių, tam tikrai neskiriama pakankamai dėmesio. Apie tai ne tik nebuvo rašoma knygose, apie tai buvo labai sunku parašyti ir laikraštyje, kuriame dirbau, – tuometinis užsienio naujienų redaktorius, vyresnio amžiaus vyras, tiesiog pasakė, kad niekas nenori skaityti tokių istorijų. Laimei, „Sunday Times“ leidžia ir žurnalą, o žurnalo redaktorė labai palaikė tokių istorijų publikavimą.
Jei kare Ukrainoje ir galima įžvelgti kažkokį teigiamą dalyką – o ir tai yra gana niūru, – tai, kad pirmą kartą apie šią problemą skelbiama plačiai.
– Rašote, kad prievarta prieš moteris paplitusi nuo seniausių laikų įvairiose šalyse. Tačiau ar pastebite kokių nors skirtumų tarp to, kokiu mastu ji naudojama skirtingose kultūrose? Ar jūsų pačios nešokiruoja, kad tai, kas vyko senais laikais, gali vykti ir 2023 metų pasaulyje?
– Išprievartavimai karo metu nėra naujiena. Nuo senovės graikų, persų ir romėnų iki Japonijos imperatoriškosios kariuomenės „paguodos moterų“ ir Raudonosios armijos vykdytų vokiečių moterų prievartavimų Antrojo pasaulinio karo metais – moterys nuo seno buvo laikomos karo grobiu. Pirmoji Herodoto parašyta Vakarų istorija prasideda moterų pagrobimais, kuriuos įvykdė finikiečiai, vėliau graikai ir galiausiai trojėnai pagrobė Heleną. Homero „Iliados“ pradžioje Achilas ir Agamemnonas ginčijasi, kam atiteks pagrobta moteris.
Tačiau pastaraisiais metais etninės, religinės grupuotės išprievartavimus naudojo beveik kaip masinio naikinimo ginklą ne tik bendruomenėms žeminti ir terorizuoti, bet ir išnaikinti, jų manymu, konkuruojančias etnines grupes ar netikinčiuosius. Taip pat prievartaujama ekonominiais sumetimais, pavyzdžiui, Kongo Demokratinėje Respublikoje, siekiant įgyti naudingųjų iškasenų teritorijų kontrolę.
Tai nėra susiję tik su vienu regionu ar vienu motyvu – rengdama savo knygą aplankiau 12 skirtingų šalių penkiuose žemynuose, tačiau galėčiau praleisti visą likusį gyvenimą rengdama šią knygą, nes prievarta vyksta daugelyje vietų. Deja, tai labai veiksminga priemonė, jei norite terorizuoti gyventojus ir išvaryti juos iš tam tikros teritorijos.
Ir taip, mane piktina, kad tai vis dar vyksta 2023-iaisiais – tai labiausiai pasaulyje ignoruojamas karo nusikaltimas, ir man gėda kaip moteriai, gėda kaip žurnalistei.
Šiuo metu tai vyksta Etiopijoje; sulaikymo centruose, kuriuose laikomi protestuotojai Baltarusijoje ir Irane; tai vyksta su uigūrų moterimis Sindžane Kinijoje, migrantų centruose Libijoje; Centrinėje Afrikos Respublikoje. Neseniai matėme Manipūre, Indijoje, siaubingą vaizdo įrašą, kuriame trys moterys nuogos velkamos gatve, paskui grupiniu būdu išprievartaujamos.
– Pasaulyje vis dar nepatogu kalbėti šiomis temomis. Kodėl tai tebėra tabu, kai kitoms traumuojančioms patirtims skiriama daug daugiau dėmesio? Ar pastebite, kad šios skriaudžiamos moterys ne tik nesulaukia teisingumo, bet ir po patirtos prievartos yra atstumiamos bendruomenės ar net artimųjų? Ar tai dažnai vyksta?
– Deja, taip. Tai vienas iš baisiausių dalykų – kaip visi žinome, išprievartavimas yra vienintelis nusikaltimas, kurio auka pernelyg dažnai priverčiama jausti gėdą – kad ji kažką padarė ne taip, „provokuojančiai apsirengė“ ar nederamai elgėsi.
Man labiausiai širdį veria tai, kad moterys ir mergaitės, patyrusios šiuos baisius dalykus, vėliau yra atstumiamos savo bendruomenės. Tai matėme Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, kai milijonai moterų Vokietijoje ir Rytų Europoje buvo išprievartautos Raudonosios armijos kareivių per Berlyno paėmimą, tačiau manė, kad negali apie tai kalbėti. Daugybė jų nusižudė arba gyveno su šia tamsia paslaptimi, niekada nepasakodamos to savo šeimoms. Tik dabar apie tai sužinome.
Vienas iš labiausiai jaudinančių mano darytų interviu buvo su paskutinėmis išlikusiomis „paguodos moterimis“ – senelėmis, kurias dar paaugles pagrobė japonų kareiviai. Visą gyvenimą iki šiol jos jautė, kad negali kalbėti apie tai, kas įvyko – to nėra net istorijos vadovėliuose.
Dabar matome tą patį. Pavyzdžiui, Nigerijoje įrengtose perkeltųjų asmenų stovyklose sutikau „Boko Haram“ kovotojų į nelaisvę paimtas jaunas moteris, kurios man pasakojo, kaip buvo prievartaujamos, verčiamos ištekėti už „Boko Haram“ kovotojų, o vėliau, išgelbėtos Nigerijos karių, vėl buvo prievartaujamos. Stovyklose jų pačių šeimos dažnai nenorėdavo jų priimti atgal, bijodamos, kad jos buvo indoktrinuotos, arba laikė jas suteptomis. Visiškai atstumtoms šioms vargšėms mergaitėms vienintelis būdas gauti maisto buvo permiegoti su stovyklos pareigūnais.
Todėl man pikta, kad kai moterys ir mergaitės kreipiasi pagalbos ir papasakoja savo istorijas, nieko nevyksta ir teisingumas nėra vykdomas.
Be to, tai nutinka ir vyrams bei berniukams, tačiau tai dar didesnis tabu. Ėmiau interviu iš mauritaniečio, kuris daug metų praleido Gvantaname, buvo ten kankinamas – jis man pasakojo, kad sunkiausia buvo, kai amerikietės sargybinės jį seksualiai prievartavo.
– Dabar Ukrainoje vyksta karas. Ar turite informacijos apie smurtą prieš moteris ten? Kokiu mastu tai vyksta? Nes jau girdėjome nemažai liudijimų iš Ukrainos apie tai, kad rusų kariai prievartauja ukrainietes moteris ir net mažas mergaites.
– Taip, bijau, kad taip. Kai pirmą kartą išgirdau pranešimus iš Ukrainos vos prasidėjus karui, negalėjau tuo patikėti. Atrodo, kad rusų kariuomenė elgiasi taip pat, kaip per Berlyno užėmimą, kai buvo išprievartauta net 2 milijonų moterų.
Praėjusių metų gegužę, rusams pasitraukus iš miestų ir kaimų į šiaurę nuo Kyjivo, girdėjau tuos pasakojimus vėl ir vėl. Viename mažame Ukrainoje kaimelyje sutikau dvi keturiasdešimtmetes moteris, kurias išprievartavo perpus jaunesni rusų kareiviai. Viena iš jų man papasakojo, kaip į jos namus atėjo vadas ir pasakė: „Mano vyrai išgėrė degtinės... Dabar jie nori pramogų...“
Pirmoji ponia Olena Zelenska kalbėjo apie tai, kad rusai prievartauja sistemingai. „Seksualinė prievarta yra žiauriausias, gyvuliškiausias būdas įrodyti savo galią prieš kitą žmogų, – sakė ji. – Tai dar vienas ginklas jų arsenale šiame kare.“
Seksualinė prievarta yra žiauriausias, gyvuliškiausias būdas įrodyti savo galią prieš kitą žmogų.
Ji teigė, kad telefoninių pokalbių pasiklausymo metu paaiškėjo, kad Rusijos kariškių žmonos tai skatina ir sako: „Eikite, prievartaukite tas ukrainietes, tik nesidalykite tuo su manimi, tik nesakykite man.“
Prokuratūros duomenimis, jauniausiai ruso išprievartautai mergaitei buvo vos ketveri metai. Vyriausiajai išgyvenusiai moteriai buvo 85 metai. Nežinome viso prievartos masto, nes daugelis nenori apie tai pranešti.
Kodėl tai taip paplitę? Na, kaip sakė pirmoji ponia, tai ginklas – iš tiesų tai pigiausias žmogui žinomas ginklas – pigesnis už Kalašnikovo kulką, kaip man gyrėsi vienas karys, – ir, deja, labai veiksmingas, kai reikia išnaikinti bendruomenes, pažeminti jų gyventojus ir išvaryti juos, kad galėtų užimti teritoriją. Be to, tai visiškai nebaudžiama – per 22 Tarptautinio Baudžiamojo Teismo gyvavimo metus už išžaginimą nuteisti tik du žmonės.
Ir vis dar labai sunku pasiekti teisingumą. Nė vienas ISIS ar „Boko Haram“ narys nebuvo apkaltintas dėl seksualinio smurto. Iš tiesų, kai vieną dieną praleidau stebėdamas ISIS narių teismo procesus Ninevijoje ir paklausiau vyriausiojo teisėjo apie išžaginimą, jis nusijuokė. „Kodėl turėtume jaudintis dėl to, kai žuvo tiek daug žmonių?“ – paklausė jis.
– Viena iš festivalio Vilniuje temų – moterų padėtis literatūroje. Anksčiau šioje srityje dominavo vyrai, tačiau dabar padėtis smarkiai keičiasi. Daug metų dirbote karo korespondente. Ar manote, kad su karo korespondentėmis moterimis elgiamasi kiek kitaip nei su vyrais ir ar tai pasikeitė per pastaruosius kelis dešimtmečius?
– Kai pradėjau dirbti karo korespondente, moterų šioje srityje dirbo labai mažai. Į mus dažnai nebuvo žiūrima rimtai, o tai kartais išeidavo mums į naudą – pareigūnai dažnai pasakodavo mums įvairius dalykus, nes tikrai netikėjo, kad mes tai pranešime.
Aš, kaip moteris, jaučiau, kad turiu būti drąsesnė už savo kolegas vyrus, nes vyravo jausmas, kad tai tikrai nėra moterų darbas.
Kaip minėjau, visada daugiausia dėmesio skyriau moterims, ir tai nebuvo sąmoningas feminizmas, matyt, dėl to, kad esu moteris, mane taip žavi, kaip jos sugeba išgyventi karo metu. Tik vėliau supratau, kad jų istorijos nebuvo papasakotos kitų žmonių ir kad jos dažnai buvo nutylėtos.
Manau, kad moterys paprastai kitaip praneša apie karo įvykius, mus labiau domina žmogiškosios istorijos.
Manau, kad moterys paprastai kitaip praneša apie karo įvykius, mus labiau domina žmogiškosios istorijos ir mažiau tai, ką aš vadinu didžiuoju sprogimu.
Dabar yra daug moterų karo reporterių – kartais mūsų būna daugiau nei vyrų! – ir tai puiku.
– Kas jums, kaip karo reporterei, yra didžiausias iššūkis? Koks psichologinis aspektas sudėtingiausias dirbant šį darbą? Numanau, kad kiekvieną kartą labai sunku kalbant rasti tinkamą toną, tinkamus žodžius ir klausimus, – ne visi gali pasitikėti ir atsiverti nepažįstamam žmogui.
– Geras klausimas – manau, kad žmonėms lengviau atsiverti moteriai, tačiau taip pat labai nerimauju dėl to, kad galiu pakartotinai traumuoti žmones. Daugelis žmonių nori papasakoti savo istorijas, bet nori tai padaryti taip, kaip jiems geriausia, kad į juos būtų žiūrima ne tik kaip į traumą patyrusį, bet ir kaip į svajonių turintį žmogų.
Ir, žinoma, žurnalistai turi pasirūpinti ir savimi – klausytis tokių istorijų yra sunku. Dažnai vaikštau ir žvalgausi į medžius, kad priminčiau sau, jog pasaulyje yra grožio.
– Jau kurį laiką kalbama, kad žurnalistika keičiasi, kad socialinės žiniasklaidos amžiuje ji nebėra tokia svarbi kaip anksčiau, kad žmonės vis mažiau laiko skiria rimtai informacijai. Kaip manote, kaip tai paveikė karo žurnalistiką? Ar manote, kad tai paveikė jūsų darbą? Dažnai kalbama apie tai, kad žiniasklaidą tai paveikė iš neigiamos pusės, bet ar randate ir gerųjų pusių?
– Manau, kad žmonės yra perkrauti informacijos, daug kurios yra nepatikima, o mes gyvename amžiuje, kai kai kuriems žmonėms (įskaitant buvusius JAV prezidentus) faktai nėra svarbūs. Todėl mums, žurnalistams, tenka didesnė pareiga atsijoti visą šią informaciją ir pateikti teisingus faktus.
– Vieną knygą jūs parašėte kartu su Malala Yousafzai. Kuo būtent jos istorija jus sudomino ir kaip kilo ši idėja? Skaičiau, kad ši knyga buvo uždrausta Pakistano mokyklose, knygynams, kurie visgi išdrįso ja prekiauti, grasino Talibanas. Tačiau, kaip suprantu, šią knygą vis dar galima įsigyti Pakistane?
– Manęs paprašė ją parašyti, nes reikėjo žmogaus, kuris turi žinių ne tik apie Pakistaną, bet ir apie Vakarus, o aš Pakistane ėmiau interviu iš jos tėvo Ziaddino, kuris buvo aktyvistas gerokai anksčiau, nei kas nors išgirdo apie Malalą. Kai susipažinau su Malala netrukus po to, kai ji buvo paleista iš ligoninės Jungtinėje Karalystėje, ji mane iš karto sužavėjo. Jai buvo vos 15 metų ir ji buvo drąsiausias ir aistringiausias kada nors mano sutiktas žmogus.
Talibanas ją bandė nužudyti už tai, kad ji agitavo už mergaičių švietimą, kuris, mano nuomone, yra svarbiausias klausimas. Buvo nuostabu dirbti su Malala, o Pakistanas turėtų didžiuotis turėdamas jauniausią Nobelio taikos premijos laureatę.
– Atvykstate į Vilnių, į festivalį „Open books“. Jus jau anksčiau kalbino mūsų žurnalistai, jūsų knygos čia populiarios. Ar sulaukiate atsiliepimų iš mūsų skaitytojų, ar kaip nors kitaip žinote, kaip jūsų knygos priimamos Lietuvoje? Lietuva taip pat turi sunkią praeitį, per Antrąjį pasaulinį karą ji buvo okupuota nacistinės Vokietijos, Sovietų Sąjungos, ar Lietuvos vardas kada nors iškilo jūsų tyrimuose apie prievartavimą kaip karo įrankį?
- Tai bus mano pirmas vizitas į Lietuvą ir labai džiaugiuosi, kad atvyksiu – ir dar tuomet, kai Vilnius švenčia savo 700 metų jubiliejų.
Mane labai sujaudino lietuvių skaitytojų reakcija.
Nesigilinau į Lietuvos istoriją, nes daugiausia dėmesio skyriau vietoms, iš kurių rengiau reportažus.
– Kaip knygų rašytoja, gal galėtumėte papasakoti, kurios knygos apie karo žurnalistiką jums padarė didžiausią įspūdį? Kurios jų suformavo jus kaip būsimą rašytoją ir žurnalistę? Ir kurie grožinės literatūros kūriniai jums labiausiai įsiminė?
– Skaitau daug negrožinės literatūros, skirtas vietoms, apie kurias rašau, taip pat rašytojų, kuriais žaviuosi, kūrinius – pavyzdžiui, Ryszardą Kapuscinskį, Svetlaną Aleksijevič, taip pat moterų reporterių, kurios praskynė kelią, darbus – pavyzdžiui, Virginios Cowles ar Martos Gellhorn.
Taip pat mėgstu poeziją – neseniai atradau Wislawą Szymborską.
Labiausiai mėgstu skaityti romanus, kai noriu prasiblaškyti – esu Hemingway'aus gerbėja, taip pat patinka Haruki Murakami. Man taip pat patinka A.Kurkovo knyga „Death and the Penguin“.
Festivalis „Open books“ Vilniuje vyks rugsėjo 22–23 dienomis, jame ,be jau tradicija tapusių susitikimų su garsiais rašytojais iš užsienio, naujų lietuvių autorių knygų pristatymų bei diskusijų, vyks ir redaktorių konferencija REDA.
