– Monta Kroma gimė tik praėjus Pirmajam pasauliniam karui, vaikystę praleido tarpukariu, bet štai puikiai atsiminė Antrąjį pasaulinį karą bei sovietmetį. Koks buvo jos santykis su okupacija?
– M.Kroma, be jokios abejonės, yra kontroversiška figūra. Kiek žinau, ji visada pasisakė už nepriklausomą Latviją, tačiau jos pamotė buvo užkietėjusi komunistė, tarpukariu palaikiusi glaudžius ryšius su Latvijos komunistų pogrindžiu, o tai M.Kromą stipriai paveikė. Antrojo pasaulinio karo metais poetė buvo karo lauko seselė, kas vėliau, sakyčiau, netgi tapo jos savotišku koziriu.
Vis dėlto sugniuždyti ar pernelyg stipriai užsipulti Kromos niekas kaip ir negalėjo.
Pasistengsiu trumpai paaiškinti, kodėl: mano žiniomis, tarybų Latvijoje cenzūra buvo kur kas griežtesnė nei LTSR. Iškalbingas to pavyzdys būtų vadinamosios „prancūzų grupės“ byla, iškelta, atrodo, 1951 m. – glavlitas davė leidimą išversti daugiau prancūzų klasikos kūrinių, tad būrys gabių ir produktyvių vertėjų taip ir padarė, už ką vėliau buvo apkaltinti vakarietiškojo dekadentizmo propagavimu, kai kurie netgi buvo nuteisti kalėti penkeriems metams.
Tarybiniai literatūrologai bandė sumenkinti ir M.Kromą, prikaišiodami jai tą patį vakarietišką dekadentizmą ar dažnomis miesto temomis neva maskuojamą provincialumo kompleksą. Pastarasis „kaltinimas“ bent jau man suteikia tam tikrą desperatišką bandymą prie jos prikibti.
Vis dėlto sugniuždyti ar pernelyg stipriai užsipulti Kromos niekas kaip ir negalėjo, kadangi karo metais ji atliko tarnybą nugalėtojų pusėje, tad ir sovietinė cenzūra taip smarkiai jos nevaržė.
– Ar visos jos knygos buvo išleistos sovietmečiu? Galbūt kai kurioms teko sulaukti nepriklausomybės?
– Taip, dauguma jos rinkinių išėjo sovietmečiu. Viena pomirtinė knyga pasirodė 2001-aisiais, o 2019 m. buvo išleista M.Kromos poezijos rinktinė „Trotuaras“, kurią sudarė poetė ir literatūrologė Elvyra Bloma. Beje, pats autorę atradau tais pačiais 2019-aisiais, kai išėjo kitas svarbus leidinys – latvių poezijos festivalio „Punctum“ almanachas, kurio vieną pusę sudarė M.Kromos darbai, o kitą – šiuolaikinių latvių poetų eilėraščiai. Anot literatūrologo Karlio Vėrdinio, ši antologija padėjo latvių skaitytojams iš naujo atrasti šią jau gerokai primirštą poetę.
Šiaip savo poetinę karjerą M.Kroma pradėjo kaip gan tipiška stalinistinio laikotarpio poetė – džiugios eilės apie komunizmo statybą, melioraciją ir šviesiąją tarybų liaudį. Paprastai tariant, tai buvo poezija, kuri šiandien be išlygų keliautų makulatūron.
Vėliau, studijuodama Maksimo Gorkio literatūros institute, poetė susipažino su Walto Whitmano ir turkų poeto Nazimo Hikmeto kūryba. Šios dvi literatūrinės pažintys kardinaliai pakeitė Kromos poetinį stilių ir tematiką – nors socialistinio realizmo prieskonis jos vėlesniuose tekstuose ir ryškus, visgi atsiranda to meto latvių poezijoje dar retoki miesto motyvai, eilėraščiuose prabylama meilės santykių temomis, vaizduojamas spalvingas vidinis moters pasaulis. Šiandieninio skaitytojo akimis, tai gal ir neatrodo ypatingai, tačiau tuomet tai buvo visiška naujovė.
Ir nors M.Kromos atitikmens XX a. lietuvių poezijoje nėra, manau, būtų tikslinga brėžti sąsają tarp jos ir Eduardo Mieželaičio.
Na, o kalbant apie poetinę formą – nuo 1960 m. M.Kromos poezijoje nykų pokarinį ketureilį pakeičia ritmingas verlibras, laužytos eilutės, o vietomis – ir laisvas rimas.
Ir nors M.Kromos atitikmens XX a. lietuvių poezijoje nėra, manau, būtų tikslinga brėžti sąsają tarp jos ir Eduardo Mieželaičio. Tiek vienas, tiek kitas savu laiku ir, aišku, savame kontekste atliko tam tikrą ledlaužio vaidmenį – formalizavo verlibrą ir sėkmingai laužė nusistovėjusius lyrikos kanonus.
– Ar ji turėjo dar kokių nors ryšių su Lietuva? Kuo ji pati ir jos kūryba gali būti aktuali mūsų šalies skaitytojams?
– Mano žiniomis, labai glaudžių ryšių su Lietuva ji neturėjo – tarybiniais laikais, jei neklystu, buvo pasirodžiusi jos vertimų publikacija kažkuriame „Pergalės“ numeryje, bet tai lyg ir viskas.
Dėl aktualumo, sakyčiau, beprasmiška kelti klausimą, kuo aktuali poezija – reikia tiesiog sėsti ir skaityti. Apskritai, lietuviai dažniausiai kaimynų literatūra susidomi tik tada, kai šiems nutinka kažkas blogo. Matyt, toks jau tautinis bruožas. O kalbant apie Latviją, pastebėjau, kad esame pratę į latvius žiūrėti kaip į jaunesnius broliukus, apie kuriuos neva jau ir taip viską žinome. Tokį požiūrį sustiprina ir abiejų tautų brolystės ir seserystės mitas. Nesakau, kad tos brolystės nėra (o nagrinėjant tokius autorius, kaip Knutas Skujeniekas ar Uldis Bėrzinis, apie ją neužsiminti tiesiog neįmanoma), tačiau skirtumų tarp latvių ir lietuvių yra daugiau nei panašumų. Ir manau, niekas neprieštaraus, jei pasakysiu, kad skirtumai yra kur kas įdomiau.
Taigi norėčiau, kad lietuvių skaitytojui ši M.Kromos rinktinė suteiktų progą kiek artimiau susipažinti su Latvijos, kaip savitos ir įdomios šalies, o ne kažkokio mažojo braliuko literatūra.
– Poetės vaikystė buvo sudėtinga. Būdama jauno amžiaus ji neteko motinos. Kaip jos likimas klostėsi toliau?
– Ją įsivaikino bendraklasės šeima, vėliau – kaip minėjau – Kroma dirbo karo sanitare, fronte buvo sunkiai sužeista. Grįžusi į Latviją, dirbo oficiozinėje spaudoje, kitaip tariant, ilgą laiką buvo mažai kuo išsiskirianti sovietų poetė. Tikrąjį savo kūrybos braižą ji atrado tik „atšilimo“ laikotarpiu, kada ir prasidėjo jos nesutarimai su tarybinės Latvijos literatūros kritikais.
-
Lietuvių poetas, didžiąją kūrybos dalį parašęs rusiškai: kaip šiandien skaityti Jurgį Baltrušaitį?
-
Vilniaus poezijos antologijos sudarytojas M.Kvietkauskas: „Vilnius – tai tekstas, teberašomas ir šiandien“
-
Poezijos pavasario laureatas J.Keleras: „Kasdienės, giliausios ir intymiausios patirtys yra tai, kas mus jungia“
– Viena pagrindinių jos eilėraščių temų – ryšys tarp dviejų žmonių. Kaip jis atsiskleidžia jos poezijoje?
– M.Kromos meilės eilėraščiai gan drovūs, nors ir inovatyvūs. Priešingai nei įprasta to meto poezijai, įsimylėjusi poetė kalba jau ne apie savo širdį, o, pvz., nervus, kurie apraizgo visą žemę ir kuriais lyg telefono laidais srūva visos žmonijos patirtys – autorė netgi išvysta pirmąją pasaulio moterį. Tiesa, kai kuriuose tekstuose atsispindi ir kelios poetės biografijos detalės – jiedu su vyru kartu dirbo radijo imtuvų gamykloje, kur, kiek žinau, ir susipažino:
Tu montuoji radiolą.
Ir kai daugiabučių stogai pareikalauja antenų,
Tu suimi mano nervus
Ir paleidi juos kosmosan,
Ir kiekvienas jų tampa pasaulio ašim.
– Jos kūryboje ypač daug dėmesio skiriama Rygai. Kokį šio miesto vaizdinį tu kaip skaitytojas supratai?
– M.Kromos poezijoje tarsi išnyksta skirtis tarp senosios ir naujosios Rygos – lyrinis subjektas siauromis senamiesčio gatvelėmis nukulniuoja iki uosto, kur išsilieja nafta. Vargonai čia skamba ne vien bažnyčiose ar koncertų salėse, bet ir gamyklų patikros punktuose, o jų gaudesys persmelkia visą miestą.
Taip pat verta pažymėti, jog M.Kromos Rygoje miesto gyventojais tampa ne vien žmonės, bet ir augalai – jie kartu su eilėraščio kalbančiąja eina į darbą, lipa laiptais, įsikuria jos bute, važiuoja autobusu, vietomis netgi išblunka riba tarp žmogaus ir kokio alyvmedžio. Autobusas virsta giraite, o keleiviai – medžių metamais šešėliais.
