Vis dėlto galima bandyti intuityviai spėti, ar, pavyzdžiui, 2017-ieji, nors ir iš pirmo žvilgsnio ne itin gausūs ir kokybiški metai lietuvių literatūrai, po kokių poros dešimtmečių neįgis papildomos vertės: šiuo laikotarpiu debiutavo daug naujų ir perspektyvių kūrėjų, įvertintos ir į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkų sudaromą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką išrinktos net dvi elektroninės debiutantų knygos (1), daug dėmesio sulaukė ir Miglės Anušauskaitės komiksai, konservatyvesnių literatūros skaitytojų nelaikomi „rimtąja“ literatūra, ir slemas, kurio vienas žymiausių atstovų Marijus Povilas Elijas Martynenko vos su pirmąja knyga (tiesa, pasirodžiusia 2018-ųjų pradžioje) gerbėjų dėmesiu, atvirumu ir kūrybine drąsa pranoko ne vieną jau įsitvirtinusį rašytoją.
Ne tik literatūros lauke debiutuojantiems aktualus klausimas, kaip būti (tapti / išlikti) autentišku, nepasiduoti dominuojančioms lauko tendencijoms ir nepradėti gaminti inertiškos, tas tendencijas daugiau ar mažiau reprodukuojančios tekstinės produkcijos. Antai kovo pradžioje Vilniuje viešėjęs ir LMTA paskaitų ciklą skaitęs žymus lenkų kino ir teatro režisierius Krzysztofas Zanussis paskutinės paskaitos metu rekomendavo susirinkusiesiems pirmiausia išsiaiškinti, kokios temos ir problemos šiuo metu aktualios ir madingos kine – pataiko į laiko dvasią, – ir pasiryžti jų neeksploatuoti – ieškoti asmenine patirtimi grįstos temos, kitokios prieigos prie aktualaus objekto. Tiesa, siekiant būti originaliam esti pavojus nuslysti į kitą kraštutinumą – griebtis tiesmukai įmantraus, manieringo ir pretenzingo stiliaus.
Ko gero ryškiausi 2017-ųjų debiutantai – jaunieji poetai Lina Buividavičiūtė, Dovydas Grajauskas, Virginija Kulvinskaitė ir Tomas Petrulis bei prozininkai Deividas Preišegalavičius, Virginija Rimkaitė ir Jonas Žakaitis.
Ko gero ryškiausi 2017-ųjų debiutantai – jaunieji poetai Lina Buividavičiūtė, Dovydas Grajauskas, Virginija Kulvinskaitė ir Tomas Petrulis bei prozininkai Deividas Preišegalavičius, Virginija Rimkaitė ir Jonas Žakaitis. Jų knygos buvo pastebėtos – dalis sulaukė oficialių įvertinimų, recenzentų ir apžvalgininkų dėmesio, dėl visų aktyviau ar pasyviau diskutuota konkursų komisijose ir socialiniuose tinkluose (ne naujiena, kad diskusijos feisbuko paskyrų sienose dažnai aršesnės ir labiau intriguojančios, nei viešesnių ir oficialesnių debatų metu). Galima būtų išskirti ir kontekstinius, labiau literatūros sociologo žvilgsniui aktualius aspektus, pavyzdžiui, kad L. Buividavičiūtė ir V. Cibarauskė (kurianti Kulvinskaitės slapyvardžiu) taip pat yra aktyvios literatūros kritikės; D. Grajauskui prikišamas sekimas poetinėmis tėvo pėdomis; D. Preišegalavičius ypač daug pastangų skyrė knygos leidybai ir viešinimui; V. Rimkaitė prieš išleisdama pirmąją knygą jau pasireiškė dramaturgijos lauke (tai justi turint galvoje jos apysaka pavadintos knygos stilių, artimą pjesėms); T. Petrulis (ne tik jis) keletą metų buvo gana ryškus ir matomas autorius kultūrinėje spaudoje bei literatūriniuose renginiuose, tačiau nelaimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos skelbiamo „Pirmosios knygos“ konkurso ir ilgokai nerado būdo knygai išleisti; J. Žakaitis į literatūrą „įšoko“ iš šiuolaikinio meno lauko (parodų kuratorius, galerininkas) ir kaip rašytojas iki tol buvo bemaž nežinomas. Atskira pastanga būtų tirti, kaip kiekvieno iš debiutantų knygų recepciją veikė jau anksčiau (kitose srityse: literatūros kritikoje, konceptualiajame mene, sleme ar kt.) sukauptas simbolinis kapitalas, kiek tai lėmė vieną ir kitą (ne)įgytą įvertinimą bei kitų lauko dalyvių reakcijas pasirodžius debiutinei knygai.
Toliau apžvelgsiu dvi kol kas, regis, mažiausiai recenzentų dėmesio sulaukusias debiutantų knygas.
T. Petrulio eilėraščių rinkinys „Triukšmo gyvatė“ išsiskiria ne tik tarp jaunųjų rašytojų – analogų jam nelengva būtų rasti ir bendrame šiuolaikinės lietuvių poezijos fone. Autorius savitai jaučia kalbą, jo eilėraštis – lyg stebėjimo ar savistabos aktas (intensyvi, budri (pa)sąmonė), specifinė fenomenologinė-teosofinė poetika, kurioje į vieną visetą įtaigiai supinamos juslinės, erotinės ir religinės patirtys, mistifikuojama ir čia pat demistifikuojama, konstruojama ir dekonstruojama, o kai jau atrodo, kad bus aklai pasiduota kalbos spontaniškumui ir žaismei, nuo galimo perviršio sergsti koncentruota forma, žodžių taupumas, savalaikiai lūžiai ir nutylėjimai.
T. Petrulio tekstai – lyg savotiški poetiniai ritualai, kurių viena pamatinių jungčių tampa kūnas ir jo dalys: galva, akys, burna, pilvas, rankos, oda, organai, per kuriuos, lyg mediumus, veriasi mistiški regėjimai. Jiems aktuali ir erdvė, dažniau nestabili, deformuota, siurrealistinė („nuskilusį erdvės tinką“, „erdvės skerstuvės“ ir pan.) Maga pridurti, kad dalies eilėraščių vaizdinija, o gal ir apskritai T. Petrulio tekstų pasaulėvoka, atrodo artima Šarūno Saukos tapybai.
Neretai T. Petrulio eilėraščio išeities tašku tampa ir komiškų atspalvių jam prideda kasdieniškų situacijų dekonstravimas, pvz.: „jūs labai graži / sako jai pagyvenęs vyriškis / jo balsas suvirpa / jisai desperatiškai šypsosi / o ji jam atsako / ačiū mokaus mokykloje („Dvi tiesos“), „man patiko baristos pasiūlymas / ji siūlė „ką nors prie kavos?“ / lyg siūlytų visišką staigmeną / tam tikrą malonią nesąmonę“ („Man patiko baristos pasiūlymas...“). Santykiai, bandymai – paprastai nesėkmingi – megzti intymesnį ryšį, subjekto pastangos suvokti savo tapatumą („kai ieškau savo galvos / kad galėčiau ištarti sau labas“) esti vienos svarbesnių knygos temų. Ir nors kai kurie tekstai atrodo tiesmukesni, galbūt pertekliniai, „Triukšmo gyvatės“ eilėraščių subjektas, pasitelkiant semiotiko Kęstučio Nastopkos ištarmę, kantriai bando sugauti išsprūstančią prasmę.
Iš trumpų istorijų, konceptualių miniatiūrų suverta elektroninė J. Žakaičio knyga „90s“ – lyg delikatesų rinkinys ne tokios konvencinės literatūros mėgėjams, pavargusiems nuo tradicinio modernistinio pasakojimo, kurį puoselėja nemenka lietuvių prozininkų dalis (tai, žinoma, savaime joks blogis, tačiau kai kurių jaunųjų autorių novelės ar apsakymai, publikuojami kultūrinėje spaudoje, kurpiami puošnia, egzaltuota, neretai metaforomis ir palyginimais prisodrinta kalba, kartu bemaž inertiškai perimant neoromantinę pasaulėvoką, atrodo kaip anachronizmas). Skaitant ją susidaro įspūdis, jog rašoma ramiai ir taupiai, nesiekiant pasidemonstruoti (2), nujaučiant skaitytojo lūkesčius, apdairiai dirbant su kalba (3) ir varijuojant autoriui familiariais kontekstais.
Pirmajame knygos tekste „Spaustuvė“ personažas, perpasakodamas istoriją apie tai, ką jo darbovietėj veikia voverė, netiesiogiai liudija ir savo paties situaciją (4): besijuokiant iš voverės, tepasiekiančios vieną mygtuką, antrame plane ironizuojama veikėjo padėtis (voverė spaustuvėje gali atrodyti neįprastai, bet su jos buvimu susitaikoma taip, kaip susitaikoma ir su savo vieta darbe, interpretuojant dar plačiau – su kapitalistiniu pasauliu, kur didžiausia reikšmė skiriama technologijoms, gamybai, vartotojo lūkesčių formavimui ir tenkinimui). Kai veikėjas giria spaudos mašiną, kai taria, jog čia „automatizuota viskas“, ima atrodyti, kad automatizuotas ir jo paties elgesys: jo aplinkoje dominuoja perteklius („Va pilasi raidės tūkstančiais, nepritrūksim“), nėra vietos atsitiktinumui („Pamatysit dabar nuo kėdės atlošo šoks tiesiai ten, kur puodelis iškrenta“), klesti tvarka ir lojalumas darbdaviui („Anksčiau eidavau iki degalinės kavos su pienu parsinešt, bet dabar ir čia gerai putą išplaka“).
J. Žakaičio knygoje plėtojamos keistos, mistiškos, kiek kondrotiškos situacijos, pvz., kas rytą pas pagrindinį veikėją užeina nepažįstamas sodininkas ir nuveda į sodą, kuris „sodo beveik neprimena“ („Sodas“), žmonės ima elgtis vis lėčiau („Giovanni“), miręs draugas reinkarnuojasi į bičiulio kūną („90s“) ir t.t. Veikėjai sunkiai susikalba, painioja kontekstus, renkasi bemaž nesąmoningą, instinktyvų, inertišką gyvenimą: „Mama tupi tamsoj tarp suverstų nereikalingų baldų ir raportuoja apie savo dieną, spausdina iš lėto dviem pirštais. Kažkoks instinktas turbūt“ („Mama“), „Nežinau, man atrodo, negalvojau tuo metu, ar man nuobodu, ar ne, dirbau ir viskas“ („Kiek jai buvo metų“). Jiems būdinga susitaikymas su aplinka, stinga sąmoningumo, distancijos, savikritiškumo, šlubuoja atmintis, trūksta motyvacijos ir energijos: „Kiti žmonės judėjo tylėdami, beveik sustingę. Reikėjo ilgai žiūrėt, kol suprasdavai, ką jie nori nuveikti“ („Giovanni“). Akcentuojamas artimųjų susvetimėjimas, vienišumas, kone totalus abejingumas, pvz., sergančia mama ima rūpintis aplinkiniai, dukrai liekant tik stebėtoja („Mama galėdavo pasiversti bet kokiu daiktu“), o mirusios močiutės kūnas tampa tik mėgautis malonumais trukdančiu daiktu („M“). Ir nors veikėjai demonstruoja pastangas pamatyti save iš šalies, svarsto galimybes kardinaliai pakeisti savo būtį, tokios pastangos paprastai utopiškos, primena lengvabūdiškus svaičiojimus, pvz.: „Norėčiau persikelti į daug daug vietų vienu metu. Arba bent į kelias, kurias dabar atsimenu labai dažnai.“ („LSD“).
Kažin, ar apibendrinant knygos „90s“ veikėjus pakaktų skambaus teiginio, esą visus juos, įkalintus buities ir būties paviršiuose, mentaliai užstrigusius devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, sieja metafizikos ilgesys („Gyveni savo gyvenimą, dirbi darbus, kasdienybe užsiimi ir taip toliau, o tų dalykų, kurie per tave gyvena, nepažįsti ir negali pažint“). Šiaip ar taip, tokio pobūdžio literatūra, tartum fikcinė egodokumentika, konstruojama apdairiai organizuojant kalbą ir gerai jaučiant kuriamų charakterių mąstymo subtilybes, apie posovietinio žmogaus tapatybę ir dabartį liudija daugiau ir įžvalgiau nei nekukli kitų nūdien pasirodančių tekstų dalis.
V. Kulvinskaitė savo pirmosios knygos įžangą pabaigia rašymo paralele su mokykliniais šokiais, kai „tiesiog norėjome patvirtinimo, kad esame ypatingi, o gal – kad mūsų veiksmai gali sulaukti atsako, kad apkritai egzistuojame“. Toks apibūdinimas atrodo artimas debiuto situacijai, o ir kreipia terapinės literatūros funkcijos link (5) (perfrazuojant René Descartes'ą, rašau, vadinasi, esu) bei verčia pasvarstyti, kiek stereotipas, jog „tikroji“ literatūra kyla iš skausmo, nepritekliaus, neišsipildymo (kad ir eskapistinis rašymas, kai nuo realybės bandoma atsiriboti, ištrūkti, steigiant kitą, patrauklesnę – tekstinę tikrovę), gajus šiandien, ar, pavyzdžiui, galime iš jo, o ir apskritai iš meninės veiklos sakralizavimo bei mistifikavimo truputį pasijuokti, steigiant autoironiškesnę, laisvesnę ir nuosaikesnę laikyseną. Bene arčiausiai tokios iš 2017-aisiais debiutavusiųjų atrodo T. Petrulis, viename pokalbių teigęs: „kuo poezija mažiau kažką kažkam reiškia, tuo ji turi daugiau galimybių būti gera poezija“ (6) ir J. Žakaitis, LRT laidoje „Stambiu planu“ pabrėžęs, jog rašymas „kur kas labiau kūniška ir fizinė veikla <...> labai panaši į keramiko ar tapytojo – tikrai amato dalykas.“ (7)
(1) Verta paminėti, kad dviejų debiutuojančių poetų knygas išleido leidykla „Naujas vardas“. Nors ši leidykla suteikia puikią galimybę išsileisti knygas nemokamai, vis dėlto norisi klausti, ar solidumo jai nepridėtų griežtesnė autorių atranka, didesnis dėmesys knygų dizainui ir skilties „Leidėjo žodis“ (neretai kiek manieringos ir patetiškos, pavyzdžiui., „Kas Tomo Petrulio TRIUKŠMO GYVATĘ perskaitys, tas pats sau atsakys...“) atsisakymas.
(2) Nesuinteresuotumą kurti „didžiąją“ literatūrą liudija ir dalis tekstų, pavadintų tiesiog užrašais ir pažymėtų datomis (lyg iš dienoraščio); autoironišką laikyseną pabrėžia ir dialogas „Conversazione“ knygos pabaigoje, kur veikėjai kalbasi apie šią knygą.
(3) Kalbos pojūčiu J. Žakaitis atrodo gana artimas Paulinai Pūkytei, tekstuose kuriama atmosfera kiek primena į lietuvių k. išverstus žymaus Izraelio rašytojo Etgaro Kereto apsakymus
(4) J. Žakaičio tekstuose dažna žmogaus ir gyvūno paralelė: veikėjų aptariamos gyvūno elgesio savybės paradoksaliai atrodo patrauklesnės, natūralesnės, nei aplinkos įtakos stipriai paveikto, nesavarankiško žmogaus.
(5) Giedrė Kazlauskaitė, rašydama apie V. Kulvinskaitės knygą, teigė: „Mano pačios eilėraščiuose eksplikuojamos vaikystės patirtys, pavyzdžiui, yra ne tikrovė, o psichoterapijos rezultatas. Tad neverta per anksti išsiginti.“ Prieiga per internetą: http://www.satenai.lt/2017/06/02/hipsteriai-tai-kiti/
(6) Poetą Tomą Petrulį kalbino Lina Dranseikaitė [2018 03 16], prieiga per internetą: https://naujienos.alfa.lt/leidinys/sekunde/tapti-poetu-pastumejo-nuobodulys/
(7) LRT laida „Stambiu planu“ [2017 05 01], prieiga per internetą: http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013667867/stambiu-planu-jonas-zakaitis
Šis tekstas publikuotas leidinyje „Metai“ (nr. 4)
