Polinkis į jausmų savianalizę/savistabą yra vienas iš dabartinių moterų ir vyrų skiriamųjų charakterio bruožų. Savistaba suponuoja, kad refleksyvus savęs pažinimas padeda suprasti savo jausmų tikrąją prigimtį ir tokiu būdu aiškiai įžvelgti savo tikruosius poreikius ar norus ir galiausiai priimti sprendimą, pavyzdžiui, įsigyti knygą.
Tačiau ne tiek poreikių ar norų įvardijimas (nes poreikiai ar norai formuojasi reaguojant į situacijas), kiek jų realizavimo galimybės jaudino moterų ir vyrų protus nuo neatmenamų laikų. Norėdama pasiekti šį tikslą žmonija kūrė įvairias mantikos (primityviai kalbant, ateities spėjimo, pranašavimo, būrimo) praktikas, kurios tradiciškai apibendrinamos kaip okultizmo mokslai.
Modernybės laikais prie skaitlingos okultizmo mokslų specialistų armijos prisidėjo psichologijos mokslų atstovai, t.y. psichoanalitikai, psichologai, psichoterapeutai, tarp jų ir įnirtingai kovojantys už klientus savipagalbos, saviugdos, koučingo specialistai-ekspertai. Pastarieji dažnai skolinasi ir pritaiko savo pirmtakų instrumentus bei technikas atsakymų trokštantiems pacientams ir klientams. Pavyzdžiui, klasikinis trijų kortų, runų ir pan. klausimų išdėstymas – „kas buvo“, „kas yra“, „kas bus“, t.y. praeitis, dabartis ir ateitis – yra iš esmės modernių psichologinių praktikų kertinė triada. Psichoanalizės kursas prasideda nuo vaikystės patirčių atkūrimo, o psichoterapeutai paprastai apsiriboja „artima“ praeitimi. Tikima, kad atskleistas ir įsąmonintas ryšys tarp praeities ir dabarties yra kelrodis, nukreipiantis nuo galbūt nelaimingos ir nerimo kupinos dabarties į laimingą, ramią ir galbūt realizuotų lūkesčių ateitį. Bet visos minėtos praktikos primygtinai reikalauja savarankiškai atliekamų „namų darbų“ lavinant savistabos procesą.
„Bjaurūs jausmai“ gali būti tinkamas instrumentas suvokiant savo tikruosius poreikius bei norus ir projektuojant ateitį. Sociologas, rašytojas Artūras Tereškinas ir menininkas Adomas Danusevičius pasiūlė dvi skirtingas technikas: tekstą ir vaizdą, padedančius aktyvuoti savistabą.
Šiuo požiūriu „Bjaurių jausmų“ tekstas gali būti vertinamas kaip bibliomantijos instrumentas. Bibliomantija, t.y. teksto panaudojimas siekiant atsakyti į rūpimą klausimą ir net atbaidyti blogas esybes, yra paplitusi daugelyje pasaulio kultūrų. Vieni pirmųjų bibliomantijos praktikos tekstų yra laikomi Homero, Vergilijaus kūriniai, Biblija, Koranas, I Ching ir pan. Bibliomantijos metodų yra įvairių: nuo atsitiktinio bakstelėjimo pirštu ar adata į knygos puslapį, eilutę, žodį iki konkretaus puslapio, eilutės, žodžio pasirinkimo ar net prašymo, kad nekaltas vaikas pasirinktų puslapį, eilutę, žodį.
„Bjaurių jausmų“ tinkamumą bibliomantijai sufleruoja trijų knygos skyrių, jungiančių esė, struktūra – „Jausmų archyvas“, „Kaip išgyventi save“ ir „Į chronišką ateitį“ –, atitinkanti klasikinės mantikos ir psichologinės praktikos klausimų triadą: praeitis, dabartis ir ateitis. Reikšmingas ir teksto sukūrimo istorinis ir kultūrinis kontekstas. Tikėtina, kad kverentui (tam, kuris ieško atsakymų mantikos dėka, būrėjui, angl. querent) nereikės ypatingų pastangų interpretuoti knygos tekstų pastraipos, eilutės, žodžio, aprašančio atpažįstamas nūdienos Lietuvos socialinio gyvenimo realijas, konteksto. Neabejotina, kad didžiausia kverento pastanga – tai sąryšio tarp aprašomo išorinio socialinio ir savo vidinio gyvenimų suvokimas, jausmų jutimas ir savistaba bei žinutes siunčiančios Visatos atskleidimas, kas ir yra mantikos priežastis bei tikslas.
Atitinkamai, „Bjaurių jausmų“ iliustracijos, lydinčios kiekvieną esė, yra vertintinos kaip kartomantijos instrumentas. Pripažinta, kad kortos gali jausti kverento emocinę būseną, lavinti jo intuiciją bei loginius sugebėjimus. Nors kortos, ypač Taro (Tarot) kortos, turi didelę regėjimo galią, jos vis dėlto labai priklauso nuo kverento. Jo pasitikėjimas savo veiksmais, norų galia ir tikėjimas sėkmingu situacijos išsprendimu gali šimtą kartų padidinti kortų prognozavimo galią.
Naudojant kartomantijos techniką reikia suprasti, kad svarbiausia ne tai, kas pavaizduota kortoje, o tai, kaip žmoguje atsiliepia tai, kas joje pavaizduota. Kai žmogus žiūri į kortos piešinį, jis iš tikrųjų keliauja po savo vidinį jausmų archyvą ar muziejų. Bet kokiu atveju jo asmeniniame archyve ar muziejuje yra panašus eksponatas, pavyzdžiui, verkiantis ar besišypsantis vaikas, juodas žmogus ar net keli, kurie žiūrint į kortą „atgyja“. Kortos, apibendrintai vadinamos metaforinėmis kortomis, – tai veiksminga ir universali priemonė, parama, vizualinė pagalba šiuolaikinėje psichologinėje praktikoje.
Artūro Tereškino ir Adomo Danusevičiaus „Bjaurių jausmų“ savistabos atspirties taško pasiūlytas technikas galima naudoti sinergijoje, taip išgaunant didesnį poveikį savistabos procesui. „Bjaurių jausmų“ naudojimas kasdieninėje praktikoje (jei susiformuoja toks poreikis), be abejo, skatina abstraktaus mastymo, reikšmių ir simbolių interpretacijos ir tikėtinos ateities numatymo gebėjimus.
Nesumažinant taikomosios „Bjaurių jausmų“ vertės okultizmo ir psichologijos srityje, Artūro Tereškino teksto vertę galima suvokti ir kaip sociologinį pasipriešinimą „nuostabių jausmų“ (pozityvaus mąstymo) tironijai dabartiniame gyvenime. Tiksliau, bjaurūs jausmai irgi turi lygias teises ir galimybes gyvenime, nes nuostabūs jausmai yra tik bjaurių jausmų kaukė ir vice versa.
Artūras Tereškinas, Adomas Danusevičius. Bjaurūs jausmai: esė ir piešiniai. Vilnius: Idėjos ir komunikacija, 2020. 175 p.
