Prieš 11 metų išleista Justino Žilinsko knyga „Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“ į lietuvių magiškosios fantastikos lauką atvedė savitą herojų – mažą ir gudrų kaukavaikį, kažkuo panašų į šaunųjį Robiną Hudą ir indėniuką Harką kartu sudėjus. Ši nuotykiais verdanti istorija apie kauką Gugį tapo kone šeimos knyga, ją skaitė ir vaikai, ir jų tėvai. Knyga pateko į geriausių Metų knygų penketuką ir gavo Tarptautinės vaikų ir literatūros asociacijos (IBBY) apdovanojimą.
Praėjus daugiau nei 10 metų, Justinas Žilinskas pristato naują istoriją apie kauką Gugį. Knygoje veikia tie patys personažai, tačiau problemos, kurias jiems tenka spręsti, jau gerokai didesnės. O kas svarbiausia – aktualios ir šiems laikams.
Ką reiškia atsakomybė?
Lietuva, 1369 metai pagal žmonių kalendorių, gūdūs ir keisti laikai, kai miškai ir pelkės knibždėte knibždėjo padarų ir būtybių, kai žmonės ir mažosios gentys gyveno kaimynystėje, o kipšai labiausiai garsėjo kaip puikūs kerėtojai. Kaukas Gugis – jau kaukajaunio amžiaus, laukiantis savojo Įžengimo – šventės, po kurios atitenka vyresniųjų pareigos, užduotys ir reikalai. Gyvenimas Kaukašlaityje nusistovėjęs, ir Gugiui po didžiųjų žygių netgi nuobodus.
Tačiau netrukus įvyksta kai kas netikėta – išaiškėja seniai slėpti dalykai, ir užverda tikra maišatis. Kaukai priversti susikauti su kipšais, tačiau priešininkų jėgos nevienodos. Reikia spręsti: eiti į karą ginti garbės ir kadaise pasėto melo ar siekti taikos ir derybų? Koks kelias yra teisingas? Ar toks iš viso galimas? Šis pasakojimas yra apie atsakomybę ir apie pasirinkimus – kartais itin nelengvus. Pagrindiniai klausimai, kuriuos kelia autorius – ar tikslas pateisina priemones, ką reiškia atsakomybė, koks jos svoris, kur veda melas.
Nauji atspalviai mitologinėms būtybėms
Knygoje „Kaukas Gugis ir kerų karas“ „veikia“ iš lietuviškų sakmių ir pasakų pažįstamos mitologinės būtybės – kaukai, aitvarai, laumės, maumai, kipšai, bet šios būtybės kitokios. Pasak autoriaus, mitologija turi parengtus atsakymus, o rašant magiškosios fantastikos kūrinį bandoma kūrybiškai interpretuoti: kas jos, iš kur, kuo jos ypatingos ir kokia jų paskirtis? Justinas Žilinskas neslepia, kad jam labai patinka lenkų magiškosios fantastikos grando Andrzejaus Sapkowskio kūrybos metodas: imti mitologijos trupinius, bet jiems suteikti kitokį, gamtiškai pagrįstą turinį.
Būtent dėl to J.Žilinsko sukurti kaukai yra girių kaukai, antropomorfinės būtybės, „mažoji giminė“, o ne mirusių vaikų dvaselės, aitvarai – polimorfai, t.y. būtybės, keičiančios išvaizdą, na o kipšai – keliautojai, kerėtojai ir išradėjai, o ne sielų vagys ir pragaro valdovai. Visi jie yra iš kūno ir kraujo, vaikšto žeme, gyvena savo gyvenimus ir susitinka konkrečiu laikotarpiu – XIV a. Lietuvoje.
Vietoje tarptautinių žodžių – išnykę ar retai sutinkami pasakymai
Dar vienas šio nuotykinio pasakojimo savitumas – jo kalba. Justinas Žilinskas iškėlė sau iššūkį parašyti kūrinį nepavartojęs nė vieno tarptautinio žodžio. Vietoj jų – naujažodžiai ir nunykę, retai sutinkami žodžiai ir pasakymai. Tad saugokitės smeiguolio ir sprogdinkite veizolus – bus dėl ko!
Vaikai, skaitydami kūrinį, turės progą pagilinti lietuvių kalbos žinias ir išmokti vieną kitą neįprastą „tų laikų“ keiksmažodį. Beje, netgi rašydamas šią senus laikus menančią knygą autorius išliko nuoseklus – nemaža dalis Gugio juodraščio buvo parašyta ranka – senoviškai, sąsiuvinyje, kurį autorius gavo dovanų nuo savo skaitytojų moksleivių.
Knygų apžvalgininkės „Fantastiškos knygų žiurkės“ šią nuotykinę istoriją apie Gugį pavadino „savotiška lietuviška indėnų versija“: „kovos, žiaurumai, savo teritorijos gynimas, burtai, išmintingi senoliai ir kraujo kerštas. Kietai skamba, ar ne?“
Tuo tarpu „Laikas skaityti“ vadovės Rūtos Elijošaitytės-Kaikarės nuomone, „J.Žilinsko knygos išlaiko balansą tarp šiandienos ir senovės, tarp tikrovės ir pramano. Jos turi stiprų vertybinį pagrindą, bet nemoralizuoja.“
