Geriausias metų pasiūlymas! Prenumerata vos nuo 0,49 Eur/mėn.
Išbandyti

Kazimiera Kazijevaitė: „Atsibundi ir kasdien dėkoji už dar vieną dieną“

Su rašytoja, vertėja ir mokytoja Kazimiera Kazijevaite dėl šio interviu sutarėme dar prieš karą. Kai pagaliau susitikome, pasaulis ir mes jame jau buvome kitokios. Į Skirgiškių miestelį (Vilniaus r.) atvykome vieną gražų ankstyvo pavasario penktadienį. Navigacija mus atvedė prie negyvenamo namo – pasiklydome. Kazimieros nurodytos koordinatės skambėjo tarsi iš pasakos – pravažiuodamos turėjome skaičiuoti spalvotus namus, akmenis. Pasakiška atmosfera neišsisklaidė ir atvažiavus – rašytojos namas stovėjo apsuptas pušų, slėnyje ganėsi žirgai. Viduje ant lubų pakabintose sūpynėse suposi pusantrų metukų mergytė, jauniausia Kazimieros dukra. Įsitaisėme erdvioje svetainėje, pro langus plūdo šviesa.
Kazimiera Kazijevaitė
Kazimiera Kazijevaitė / Lauros Vansevičienės nuotr.

Kokia buvo tavo pačios vaikystė? Tikriausiai irgi augai tarp knygų?

– Močiutė man pasakodavo savo jaunystės istorijas, padavimus, legendas, atsiminimus iš kaimo gyvenimo. Vaikystėje nesuprasdavau, kurie pasakojimai tikri, o kurie išgalvoti. Taip pat buvo daug skaitoma namuose, nes mano mama literatė ir vertėja (Irena Aleksaitė, verčianti iš lenkų, rusų ir slovakų kalbų, – J.T. past.). Aš ir pati daug skaičiau.

Ar vaikystėje arba paauglystėje sutikti rašytojai tau darė įspūdį?

– Man jie visuomet buvo paprasčiausi žmonės. Iki šiol nuoširdžiai nesuprantu, kodėl žmonės prašo autografų. Toks požiūris galbūt susijęs su tuo, kad mama sukosi visuose tuose literatų būreliuose. Atsimenu, kaip ilgai sėdėjome Martyno Vainilaičio virtuvėje. Jis mūvėjo vilnonėmis kojinėmis, aš kabinau iš stiklainio marinuotus grybus...

Ką reiškia turėti mamą literatę, ar skaitote viena kitos tekstus?

– Taip, rodome viena kitai savo tekstus. Tai labai saugus, kolegiškas santykis. Visuomet galime viena kitos klausti patarimo žinodamos, kad bus sureaguota geranoriškai.

Kaip į tavo gyvenimą atėjo pedagogika? Kiek laiko dirbi mokytoja?

– Vyriausioji dukra mokosi septintoje klasėje, vadinasi, tiek metų su vyru dirbame mokytojais, nes mokytojauti pradėjome, kai ji išėjo į pirmą klasę. O viskas prasidėjo nuo to, kad dukra pateko į prastą valstybinio darželio grupę, tad staiga, vidury mokslo metų, teko ją perkelti į kitą darželį. Valdorfo darželį atradome visiškai atsitiktinai. Kadangi ta ugdymo sistema labai patiko, nusprendėme leisti ir į Vilniaus Valdorfo mokyklą, kaip tik buvusią netoli tuometinių namų.

Deja, tais metais į pirmą klasę lyg tyčia užsirašė rekordinis skaičius vaikų, daugelis jų – jau lankančių mokinių broliai ir seserys, todėl dukra į mokyklą nepateko. Buvome įsitikinę, kad ji lankys būtent tą mokyklą, ir kitų planų paprasčiausiai neturėjome. Išsiaiškinome, kad kažkur toli, miškuose yra dar viena Valdorfo mokykla. Vyras nukeliavo į susitikimą su mokytojais, jam ten labai patiko. Taip dukra pradėjo lankyti pirmą klasę Vilniaus Valdorfo Žaliojoje mokykloje. Iš pradžių vežiojome, paskui išsinuomojome sodo namuką netoliese ir ėmėme čia statytis namą. Mano vyras fizikas, aš – lituanistė. Abu nėrėme stačia galva – nusprendėme būti mokytojais, ėmėme lankyti Valdorfo mokytojų kursus. Mokytojo darbas intensyvus, bet visuomet esi su vaikais, gerai juos pažįsti.

Ar mokytojos darbas netrukdo rašyti?

– Turint tris vaikus būti mokytoja jau yra išbandymas. O idėjas užsirašinėju žinodama, kad iš jų ką nors sukursiu nebent per vasaros atostogas. Daug kartų esu savęs klaususi: ar norėčiau būti tik rašytoja? Visgi nenorėčiau, nes per daug susireikšminčiau, pasidarytų labai svarbu, ką pasakys kiti, pradingtų džiaugsmas pačiu rašymo procesu. Gerai jaučiuosi, kai mano gyvenimas laikosi ant daugelio dalykų: šeimos, mokyklos, rašymo, kitų kūrybinių procesų. Nesusitelkiu ties vienu.

O kaip dėl buvimo tik vertėja?

– Versti labai smagu, bet tai darbas su tekstais, o man reikia darbo su žmonėmis. Vertėjas yra tam tikro psichologinio tipažo žmogus, kuris sėdi prie kompiuterio, dirba intelektualų, daug susikaupimo reikalaujantį darbą. Taip dirbti galiu tik etapais, paskui man norisi kitokios veiklos.

Lauros Vansevičienės nuotr./Kazimiera Kazijevaitė
Lauros Vansevičienės nuotr./Kazimiera Kazijevaitė

Yra tekę dirbti kitokių, su kultūra nesusijusių darbų?

– Esu dirbusi vaikų darželyje. Kai pradėjau dirbti Valdorfo Žaliojoje mokykloje, iš pradžių krūvis buvo mažas, šalia – darželis, todėl nuėjau ten dirbti auklėtoja. Dirbdamas intelektualinį darbą pavargsti protiškai, o darželyje – fiziškai. Kita vertus, vaikai ne tik labai daug paima, bet ir daug duoda. Padirbėjusi darželyje supratau, kad man reikia intelektinių iššūkių, ir dabar džiaugiuosi darbu su vyresniais vaikais.

Vaikystėje augai Vilniaus centre, Pilies gatvėje. Dabar gyveni tarp miškų. Netrūksta miesto?

– Kartais pritrūksta, tuomet nuvažiuoju, pasivaikštau kaip turistė, išgeriu kavos, sėdu į mašiną ir dar laimingesnė grįžtu į savo mišką. Ilgai gyvenau centre ir buvau tuo patenkinta, bet kai gimė vaikai, supratome, kad miestas slegia. Kadangi turėjome sodybą, matėme, kad tiek mes, tiek vaikai visai kitaip jaučiasi gamtoje. Tad sprendimo išsikraustyti iš miesto niekada nesigailėjome.

Kokios centro vietos turi daugiausiai sentimentų?

– Ta pati Pilies gatvė, visas Sereikiškių parkas (dabar – Bernardinų sodas, – J.T. past.), Užupis, Senamiesčio kiemeliai, Katedros aikštė. Dabar Senamiestis prestižinis rajonas, o tais laikais, kai ten gyvenome, jis buvo antiprestižinis. Mano močiutė, gyvenusi Pilies g., neturėjo bute karšto vandens, vonios ir jos didžiausia svajonė buvo gyventi Pilaitės daugiabutyje. Tais laikais, kai kas nors palydėdavo iš šokių, nesakydavai, kad gyveni Senamiestyje, nes būdavo gėda užeiti į laiptinę.

Lauros Vansevičienės nuotr./Kazimiera Kazijevaitė
Lauros Vansevičienės nuotr./Kazimiera Kazijevaitė

Gyvenome dabartiniame Šlapelių muziejaus name, kai jame pradėjo kurtis muziejus, persikraustėme į butą Savanorių prospekte. Šis rajonas, po teisybei, irgi kelia ne mažiau sentimentų. Tik ten patyriau, ką reiškia eiti žaisti į kiemą, Pilies gatvėje to nebuvo, nors turėjau keletą draugių, bet eidavome viena pas kitą į svečius, nežaisdavome tiesiog gatvėje. O čia aplinkinių daugiabučių vaikai tiesiog išgriūdavo į bendrą didžiulį kiemą. Tik – bėda – jie buvo rusakalbiai, o aš atsikrausčiusi rusiškai kalbėjau prastai. Taip norėjau su jais žaisti, kad tiesiog žaibiškai išmokau rusiškai. Ten gyveno įvairiausio plauko veikėjų, daugumai nesvetima taurelė, buvo ir kriminalinių elementų. Vis dėlto bendruomenė buvo draugiška, daugelis kaimynų vieni kitus tarsi kaime pažinojo. Mano baba mokėjo su visais draugauti, taigi buvom saviškiai, niekas į mus kreivai nežiūrėjo. Paskui nekilnojamas turtas ėmė brangti ir daugelis jų iš ten išsikėlė.

O kaip Skirgiškių kaimo bendruomenė?

– Šiame kvartaliuke gyvena beveik vien mokytojai, daugelį aplinkinių sklypų išsipirkusios mokyklos bendruomenės šeimos.

Skamba puikiai!

– Todėl čia ir atėjome – aišku, namas dar neužbaigtas. Lubos guli čia, grindys – ten. (Juokiasi.) Pirmus metus, kol vyko statybos, nuomojomės sodo namuką, kuriame kažkodėl tualetas buvo įrengtas rūsyje. Gyvenome prie pat mokyklos, į darbą eidavome pėsčiomis, per mišką, ir tai atpirkdavo visus kitus nepatogumus.

O kam priklauso šitie žirgai?

– Jie dviejų mokytojų, kurie turėjo raitųjų skautų organizaciją ir žirgų bandą Žemaitijoje. Kai atsikraustė dirbti čia, pastatė arklides, aptvarą ir perkėlė žirgus. Mokykloje yra jojimo būrelis, be to, jojimas mūsų mokykloje dabar integruotas į dalį pamokų.

Lauros Vansevičienės nuotr./Kazimiera Kazijevaitė
Lauros Vansevičienės nuotr./Kazimiera Kazijevaitė

Tavo knygoje „Mano sesė ir aš“ kuriamas gražus vaikų santykis su gyvūnais. Ar panašiai yra ir realybėje?

– Taip, ten aprašiau tikrą istoriją apie mūsų šunį. Turėjome vokiečių aviganį, kai suseno ir jau nebepaėjo, vyras jį nuvežė veterinarui, o tas pasakė nieko negalintis padaryti – teko šunį užmigdyti. Vyras grįžo be šuns, kurio nei kūno, nei kapo nebebuvo. Dukros suprato, kad šuns daugiau nebėra, bet nesuprato, kur mūsų gyvūnas dabar. Tad teko galvoti apie tai istoriją. Apskritai pastebėjau, kad per gyvūnus vaikai atranda santykį su kita, silpnesne būtybe, kuria reikia rūpintis. Jie prižiūri žirgus – šukuoja, valo kanopas... Taip išmoksta, kad gyvūnai nėra žaisliukai ar vien pramoga. Tai ugdo jautrumą.

Koks tavo santykis su buitimi? Smagu rinktis sienų spalvas ir derinti užuolaidas ar tai labiau vargina, negu įkvepia?

– Norėjau atsikraustyti į visiškai pabaigtą namą, nieko nebesirinkti, tiesiog ateiti ir gyventi. Vyrui – priešingai – smagus procesas. Nesu nei labai reikli buičiai, nei turiu tam talento.

Lauros Vansevičienės nuotr./Kazimiera Kazijevaitė
Lauros Vansevičienės nuotr./Kazimiera Kazijevaitė

Kaip į faktą, kad persikraustėte į kaimą, reagavo mama?

– Manau, iš pradžių nustebo, bet kadangi ji labai taktiška, nieko nesakė. Įvyko kartų pasikeitimas, nes juk mamos jaunystėje visi norėjo persikraustyti į naujos statybos daugiabutį mieste.

Kokias įspūdingiausias knygas šiais metais teko skaityti?

– Labai patiko Bernardine Evaristo „Mergaitė, moteris, kita“, Aivaro Veiknio „Mamuto medžioklė“ ir, žinoma, nepakartojama ir sukrečianti Vandos Juknaitės „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“.

Ar skaitei Halinos Kruk tekstą apie visą rusų kultūros eliminavimą? Ką apie tai manai?

– Iš pradžių noras nušluoti visą Rusiją su visais jos žmonėmis ir kultūra man atrodė gerokai perdėtas. Taip, mūsų patirtys be galo skausmingos: okupacijos, tai, ką Rusija padarė kitoms šalims, nekalbant jau apie įvykius Ukrainoje... Bet buvau tikra, kad tik laiko klausimas, kada rusai sukils, išeis į gatves, pasmerks karą. Jie juk irgi žmonės, tik augę kitokioje santvarkoje. Tačiau sužinojusi, kad 80 proc. Rusijos visuomenės palaiko Vladimiro Putino karą Ukrainoje, suglumau. Man, kaip ir daugumai europiečių, sunku tai suvokti, sunku patikėti. Ilgai nenorėjau pripažinti, kad esama tokio blogio. Per baisu. Bet kuo daugiau sužinau apie rusų vykdomą ukrainiečių genocidą, apie neapsakomas kančias, kurias patiria civiliai užimtuose Ukrainos miestuose, tuo mažiau manyje lieka vietos naiviam tikėjimui, kad reikia išsaugoti rusų kultūrą. Joks dialogas su Rusija neįmanomas – kultūrinis taip pat. Nesuprantu to „rusų pasaulio“, jis man tampa tiesiog blogio simboliu, ir tiek. Umom Rosiju neponiat.

Lauros Vansevičienės nuotr./Kazimiera Kazijevaitė
Lauros Vansevičienės nuotr./Kazimiera Kazijevaitė

Aš irgi jaučiuosi suglumusi. Kitą vertus, ar tikrai dėl to kaltas koks nors, tarkime, Daniilas Charmsas? Ar tikrai reikėtų atsisakyti ir tokių autorių?

– Nemanau, kad reikėtų visiškai atsisakyti. Tik ar norisi juos dabar skaityti – kitas klausimas. Tikriausiai reikia laiko. O gal ir laikas čia nepadės, kas žino.

Anksčiau galėjau tik įsivaizduoti, kaip žmonės jautėsi per Sausio 13-osios įvykius, ir maniau, kad mūsų karta gyvena gana nuobodžiais laikais. Staiga viskas pasikeitė.

– Aš irgi neturiu jokių karo patirčių. Suprantu, kad mano mama gyveno sovietmečiu, patyrė rusų priespaudą ir jos požiūris į dabartinę situaciją dar kitoks. Kadaise skaičiau knygą apie Holodomorą Ukrainoje – atrodė, kad tai praeitis, juk seniau žmonės buvo kitokie. Juk jau pasikeitėme, nebekartosime tokių dalykų... Bet tai, kas vyko per Antrąjį pasaulinį karą ir pokariu, yra kažkur giliai viduje ir vis iškyla vaizdiniais dabar. Ten vykusi praeitis vėl tampa dabartimi. Penktą karo dieną su vyru aptarinėjome įvairius variantus, ką darysime, jei karas prasidės Lietuvoje. Atrodė, lyg nebebūtų jokios ateities – lieka tik ši diena. Kitą rytą staiga susivokiau, jog verkia mano mažoji dukrelė. Verkia jau ilgai, kažko iš manęs nori. O aš negirdžiu, nes esu kažkur kitur. Supratau, kad turiu grįžti į realybę, nors ir labai sunku. Nuo šiol kasdien turiu rinktis, į ką sutelkti dėmesį. Naujienų ignoruoti neįmanoma, bet jeigu visas susitelki tik į jas, kasdienybė pradeda trūkinėti.

Lauros Vansevičienės nuotr./Kazimiera Kazijevaitė
Lauros Vansevičienės nuotr./Kazimiera Kazijevaitė

Ar per karą kilo noras ką nors užsirašyti, kurti?

– Ne, nėra jokio impulso. Tik išgyventi kasdienybę.

Minėjai, kad dabar vaikiškos knygos yra tam tikra alternatyva. Kokią knygą rekomenduotum perskaityti šio interviu skaitytojams?

– Astrid Lindgren „Brolius Liūtaširdžius“ – tai šio laikotarpio knyga apie gėrį ir šviesą.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Viršukalnės ir buitis“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Trijų s galia – ne tik naujam „aš“, bet ir sveikoms akims!
Reklama
Televiziniai „Oskarai“ – išdalinti, o šiuos „Emmy“ laimėtojus galite pamatyti per TELIA PLAY
Progimnazijos direktorė D. Mažvylienė: darbas su ypatingais vaikais yra atradimai mums visiems
Reklama
Kodėl namui šildyti renkasi šilumos siurblį oras–vanduo: specialisto atsakymas