Tai aštuntas K.Ishiguro romanas. Viename interviu leidiniui „The Guardian“ autorius, kalbėdamas apie savo kūrinių sėkmės paslaptį, yra sakęs, kad iš esmės jis nerašo naujų knygų, tačiau vis tęsią vieną tą pačią, ją vis rašo iš naujo. Išties, pažvelgus į pirmuosius „Klara ir Saulė“ puslapius užplūsta mintys, kad šis romanas primena kitą autoriaus knygą – „Neleisk man išeiti“ („Never let me go“).
Pagrindinė knygos figūra – Klara. Tai dirbtinio intelekto robotas, kurio užduotis yra neleisti žmonėms jaustis vienišais. Genų inžinerijos kartoje, pakylėtasis jaunimas, turintis galimybes žengti toliau nei įprasti žmonės, bet, žinoma, dėl to prisiimantis ir riziką, mokosi ir studijuoja namuose, tad nebetenka visų socialinių bendravimo įgūdžių. Jiems yra svetima empatija, bendravimas su kitais asmenimis – nemalonus iššūkis. Tokio roboto kaip Klara užduotis – šį prarastos kartos jaunimą išmokyti socialumo, neleisti jausti vienatvės. Neatsitiktinai romane tokie robotai vadinami DD – Dirbtinis Draugas – o jų gyvybę palaiko saulės skleidžiama energija.
Klara patenka į pakylėtosios mergaitės Džouzės namus. Džouzės mama turi darbą biure, automobilį, kontaktus su kitais suaugusiais žmonėmis, platesnes galimybes siekti savo tikslų. Klara stengiasi perprasti Džouzę, kad galėtų ne tik jai padėti reikiamu metu, bet galėtų ir nuspėti jos ateities veiksmus ir pasirinkimus tam tikrose situacijose. Tad iš esmės Klara ne tik yra Dirbtinė Draugė – ji moko ir perprasti žmones.
Yra bent kelios ryškios romano temos.
Pirma, K.Ishiguro atidžiai žvelgia, kaip visuomenėje galėtų funkcionuoti dirbtinis intelektas. Klaros akimis skaitytojas regi, kaip pasaulį suvokia robotas. K.Ishiguro čia įdomiai interpretuoja dirbtinio intelekto mąstymo kryptis – kaip jis leidžiasi į svarstymus apie patirtas situacijas, renka informaciją, užpildo nežinomas istorijų detales bei galiausiai prieina prie išvadų. Čia taip pat išvystame, kad nors išties DD yra neįtikėtinų galimybių robotai, tačiau ir jie žino ne viską – tai svarbi istorijos dalis – yra priversti nežinomas detales užpildyti savo pastangomis.
Antra, pasaulio ateitis. Britų autorius ją vėl vaizduoja ne tokią ir nerealią – šiame pasaulyje žmonės skirstomi į tuos, kurie ryžosi rizikuoti dėl savo ateities pasitelkdami mokslo galimybes, bet kartu prisiimantys atsakomybę prarasti viską, ir į tuos, kurie nesiryžo ir iš esmės liko senosios kartos nubrėžto pasaulio ribose.
Trečia – skirtingų laikmečių pasaulių susidūrimas. Čia K.Ishiguro meistriškai valdo istorijos tėkmę. Skaitytojas iki pat knygos pabaigos yra maitinamas pasaulio detalių trupiniais, jam atskleidžiama labai nedaug informacijos, tik tokia, kuri sužadina smalsumą. Reikia pabrėžti, kad jaunimo karta, apie kurią romane pasakoja autorius, nėra tokia tolima, tačiau praraja jau yra per didelė. Ir ypač visuomenės elgesyje. Intriguoja, kaip K.Ishiguro brėžia šią dviejų laiko prasme artimų, tačiau kartu ir labai skirtingų pasaulių susidūrimą.
Romanas palieka daug erdvės skaitytojo fantazijai – daug detalių čia neatskleidžiama, o jos itin kursto vaizduotę. Vietoje to K.Ishiguro palieka skaitytojui laisvę svarstyti, interpretuoti, dvejoti, kodėl romano pasaulis yra toks, koks yra, ir kodėl jis tokiu tapo. Šioje istorijos dalyje yra svarbi Riko figūra – jis yra geriausias Džouzės draugas. Kartu – vienintelis nepakylėtasis vaikas, sutinkamas romane. Tad jo figūra iš esmės tampa tarsi liudijimu apie naująjį Džouzės laikų visuomenės atspindį.
Pagrindinė knygos figūra – Klara. Tai dirbtinio intelekto robotas, kurio užduotis yra neleisti žmonėms jaustis vienišais.
Romano atmosfera, kaip įprasta K.Ishiguro, neraminanti, žadanti nenuspėjamą išsiveržimą. Iš pradžių gali svarstyti, kad iš esmės nieko pasakojime svarbaus ir nevyksta, tačiau kiekviena detalė šioje istorijoje yra svarbi. Versdamas puslapius supranti, kad kažkas šioje istorijoje kelią nerimą, nepasitikėjimo jausmą, tačiau negali atsakyti, kas tai yra – belieka tik spėlioti. Ši sukurta atmosfera, kaip jau minėjau anksčiau, mane patį nukėlė į „Neleisk man išeiti“ knygą, kurioje nežinios buvo daug, o lėtas ritmas priversdavo į vidų sugerti visas ano pasaulio smulkmenas.
Ši knyga ir patiks skaitytojams, kurie mėgsta kūrinius apie ateities pasaulį, kuris nebūtinai gražus.
Visos romano temos, kurios paminėtos ar liko už šio žvilgsnio į knygą ribų, nes buvo ne tokios ryškios, susijungia į vieną svarbų junginį, kuris kelia klausimą: koks yra žmonijos likimas? K.Ishiguro knyga „Klara ir Saulė“ bando kurti vieną iš galimų pasaulio ateities versijų. Pasaulio, kuriame žmogiškumo lieka mažiau, o žmonės, kaip rūšis ar bendruomenė, pamažu virsta tarpusavyje nesusijusiomis individualybėmis. Šioje naujoje K.Ishiguro realybėje lieka svarbus klausimas – ką kiekvienas iš mūsų gali paaukoti dėl kitokio rytojaus? Galiausiai, K.Ishiguro verčia ieškoti atsakymo į klausimą – kas mums, žmonėms, yra artimojo meilė?
Mane patį žavėjo K.Ishiguro pasaulio realistiškumas. Yra tam tikrų pasakojimo detalių, kurios bent jau šią akimirką atrodo tikrai nerealios, tačiau yra akcentų, kurie nėra tokie tolimi ir negalintys įvykti. O kai kurie – ir pranašiški. Kaip kad šių dienų pandemijos akivaizdoje skatinamas darbas iš namų – lygiai taip pat K.Ishiguro pasaulyje jaunimas tapo vis individualesnis, kai pradėjo mokytis namuose. Žinoma, pats K.Ishiguro sako, kad romaną pradėjo rašyti dar prieš kilusią pandemiją, tačiau bet kuriuo atveju šios paralelės yra kiek baugokos.
Baugokos ta prasme, kad mes kiekvieną dieną esame priversti kovoti, bandydami išlaikyti tarpusavio kontaktą. Ir kiekvieną dieną pralaimėta kova atveria vis platesnę prarają. Su laiku ji gali tapti tokia plati, kad mes jos nesugebėsime peržengti.
Kaip nesugebėjo ir K.Ishiguro pasaulio gyvieji.
TAIP PAT SKAITYKITE: TOP 20: geriausios 2021-ųjų verstinės grožinės knygos
