Signė nieko nepaiso, neklauso motinos įkalbinėjimų keisti vaikystės svajones, protestuoja ir visa savo esybe veržiasi į laisvę – gyvenimo, meilės, jausmų. Vis dėlto realybė pasirodo esanti kitokia, o įveikti sunkumai – menkos smulkmenos. Siūlome ištrauką iš romano.
***
Larsas Ivaras gavo stipendiją.
Ją skyrė už naująją užuolaidų ornamentiką ir kitą dizaino tekstilę. Stipendininku Larsą Ivarą išrinko Švedijos audėjų asociacija. Ji rūpinasi pirmiausiai paremti naujus jaunus talentus.
Kadangi stipendija buvo skirta išimtinai kelionėms, pinigų nevalia sunaudoti dešrai ar būsto mokesčiams.
Kitaip negu žmonai, Larsui Ivarui ne itin magėjo keliauti. Bet dabar juk niekur nedingsi. Močiutei – kaip tik vasaros atostogų metas. Pėteris su ja namie, tad didesnės išsiskyrimo dramos nekils, tėtei su mama kurį laiką pradingus.
Aš, žinoma, neduodu ramybės įkalbinėdama dėl Prancūzijos. Dešimt dienų Kanės Rivjeroje. Haute Cagnes – aukštutinė miesto dalis. Susitelkusi kalnų viršūnėje. Ne kaip Cagnes-sur-Mer, plytinti žemai prie jūros. Savaime suprantama, kad kambariai brangesni, jeigu langai žvelgia į Viduržemio jūrą, o iki paplūdimio – vos trys minutės.
Mums pagelbėjo kelionių agentūra. Juk vyksime traukiniu. Užtruks ilgai, bus purvina, tačiau stipendija ne tokia didelė, kad užtektų lėktuvui. Dėl to buvau beveik ir dėkinga. Vien jau mintis, kad reikėtų lipti į lėktuvą, gniaužė amą.
Kanėje karšta ir drėgna. Tačiau šiaurinėje pusėje išsinuomotame pigiame kambaryje nuo grindų ir patalynės sklido žvarbi drėgmė. Net pelėsio kvapelis. Kiekvieną kartą, žengdami vidun ir tebealsuodami saulės šiluma, pasijusdavome tarsi leistumėmės kapavietėn.
Aš pykau ir bariausi. Prašiau, kad Larsas Ivaras leistų paklausti La patronne, ar nėra laisvo kokio kito kambario. Tačiau vienintelis toks – didžiulis su balkonu į miesto aikštę, tad dvigubai brangesnis.
– Negali būt nė kalbos, – atšovė man vyras. – Juk mes ir taip daugiausia laiko leisime lauke.
Nueiti iki jūros užtrukdavo penkiolika minučių, o sugrįžti įkalne į mūsų viešbutį – trisdešimt.
Kad vietoje išsvajoto švelnaus smėlio radome gausybę mažų akmenėlių, prilygo žlugusiai vaikystės svajonei. Tačiau net įsivaizduoti negalėjau, kaip svaiginamai arti pasirodė esančios Pajūrio Alpės, jeigu stovi nugara į Viduržemio jūrą ir žvelgi aukštyn.
Kažkas nepaprasto!
Tai buvo metas, kai žavėjausi kalnais.
Ani buvo Suomijos švedė. Žemo ūgio, gana raukšlėto įdegusio veido ir oranžine spalva dažytais plaukais. Kalbėjo ji greitai, tarsi kandžiai ir be perstojo rūkė „Gitane“.
Trečią dieną atsitiktinai susitikome su kita švedų pora žemosios Haute Cagnes aikštės restorane. Tai skrybėles kūrusi menininkė ir jos gerokai jaunesnis gražuolis vyras. (Ar tikrai jos vyras?)
Ani ir Erlandas, tokie jų vardai. Ani buvo Suomijos švedė. Žemo ūgio, gana raukšlėto įdegusio veido ir oranžine spalva dažytais plaukais. Kalbėjo ji greitai, tarsi kandžiai ir be perstojo rūkė „Gitane“. Man paaiškino, kad renkasi „Gitane“ vietoje „Gauloises“, nes ten kur kas dailesnė pakuotė. Ji pavaišino, o Larsas Ivaras neatsisakė paragauti. Pamačiusi, kad aš ir vyno negeriu, Ani prisimerkė, o suraukta lūpų mina turėjo reikšti apgailėtiną panieką.
Jos susidomėjimas Larsu Ivaru augo. Jiedu ėmė lyg ginčydamiesi diskutuoti, mane su Erlandu palikdami nuošalėje. Jis, panašu, buvo prie to pripratęs. Dailus, tarsi iš paveikslo, jis sėdėjo veidu atsisukęs į saulę. Baltų marškinių apykaklė giliai prasegta, o iš gelmės sūkuriavo tamsūs plaukai. Tokie pat dengė jo rankas, apnuogintas iš po atraitytų rankovių.
Gėrėme vyną. Vyno užsakė ir dar, jeigu jau esi Prancūzijoje, o dar Provanse, pačioje vynuogynų žemėje, kur vynuoges rudenį trypia jaunų prancūzaičių kojos...
Larsui Ivarui buvo smagu. Larsas Ivaras iš tiesų geriausios formos. Šiek tiek užtruko, kol supratau, kad Ani su juo flirtuoja; flirtuoja taip, kad Erlandas turėtų suklusti. Tačiau jis nekreipė dėmesio. Gėrė vieną taurę po kitos ir vis labiau panašėjo į statulą.
Mačiau, kaip sumaniai Ani viliojo Larsą Ivarą savo žvilgsniais, kimiu įsiteikiančiu juoku, vos tik jis spėjo ką nors šmaikštaus ar veikiau pusiau nepadoraus tarstelti ir pats šituo pasigėrėti. Po kiek laiko atrodė, tarsi ten, prie to paties stalo, aš apskritai nebūčiau sėdėjusi. Erlandas jau tiek prisigėręs, kad buvo benulūžtąs. Ani vis pūtė krūtinę, pakeldama vieną ranką, kad išryškintų figūrą, visai kaip mergaitės iš Bekbomo mokyklos sugebėdavo...
Nuėjau ieškoti tualeto. Radau labai primityvų, su skyle grindyse; sunku išlaikyti pusiausvyrą, o dar tas paraitotas sijonas, žiūrėk, kad ne...
Man grįžus, Erlandas jau buvo užgesęs, dėl ko Ani nė motais; ji, beje, ir pati buvo gerokai įkaušusi. Puikiai mačiau, kaip ji intymiai uždėjo rankelę ant Larso Ivaro šlaunies, siūlydama, kad visi eitume į „Le Haut“ restoraną paragauti jų įžymiosios žuvienės arba suvalgyti lėkštės troškintų moliuskų; ji labai mėgstanti fruits de mer, juk ir tu, Signe?
Ojoj. Staiga mes jau kreipiamės „tu“ ir vardu. Man pasišalinus, kažkas bus įvykę.
Raudonas Larso Ivaro veidas atrodė įjaudrintas, o juokas pernelyg garsus. Jis mėgavosi.
Pajutau, kaip kūnu nuvilnijo lengvas blogulys.
Mano negalia ir vėl akivaizdi.
Abstinentė ir nerūkanti. Iš tiesų, kaip gali būti linksma su šitokia?
Tačiau Larsas Ivaras netikėtai susiėmė. Atsistojo ir, priėjęs prie manęs, apglėbė mano siaurus pasiilgusius pečius paaiškindamas, kad atėjo metas jam ir jo moteriai traukti namolio.
Bet vėliau, kai pargriovė mane ant sudrėkusios paklodės karštligiškai puldamas bučiuoti, o ranka graibė po sijonu ties kelnaičių gumele, aš išsiroviau. Nenorėjau. Jis dvokė alkoholiu ir cigaretėmis. Buvo šleikštu. Ir jis pats toks šiurkštus.
– Štai kaip, netinka kaliošai?
Mačiau tą kietą iškilimą ir žinojau, kad jis – ne mano labui.
Tačiau Larsas Ivaras stipresnis už mane. Jis mano vyras. Jis mane vis tiek pašėlusiai įjaudrino; triumfavo vis labiau ir labiau mane įveikdamas.
Paskui dar gulėjau jo mieguistoje šilumoje. Tačiau negalėjau užmigti, kol, įsirangiusi į megztinį ir per juosmenį susijuosusi šalį, neatsiguliau į savo lovą. Keista, kad kambaryje stovėjo dvi atskiros lovos. Ne grand lit.
Jų išvengti neįmanoma.
Jie buvo paplūdimy. Jie pirko vaisius turguje.
Tariamasi ir vėl susitikti. Jie čia jau dvi savaitės. Žinojo, kur įsikūrę smagūs, autentiški bariukai ir užeigos, kurių neranda turistai.
Ani giedojo ditirambus apie nuostabų jausmą, kai viduryje nakties sėdi gurkšnodamas kur nors bare, miesto viršūnėje, ir žvelgi, kaip juodoje šiltoje įlankos tamsoje it deimantai švyti žiburiai. Ji lyriškai pasakojo apie senąjį asilų taką, kuris pataisytas tapo puikia promenada; tad juo galėjai nukeliauti per melsvąsias kalvas iki pat Vanso.
Ani visą laiką buvo karštligiškai gyvybinga, nepadoriai aktyvi. Atpažinau prisiminusi vieną ar kitą gimnazijos mergaitę. Tai buvo mergaitės, turėjusios lengvai prieinamų reputaciją. Jos laimingos! Juk tikrai būčiau mielai susikeitusi su jomis vietomis.
Ani Larso Ivaro gyvenime tikrai nebuvo pirmąja moterimi, turėjusia kimų viskio balsą, prarūkytą trūkčiojantį juoką ir pernelyg gilią dekoltė.
Ir vis dėlto jis išsirinko nekaltąją.
Tačiau kaip tik tuo metu, galimas dalykas, tokia jau ėmė pabosti? Visi tie vaikiški kaprizai ir bejėgiškumas.
Ani dėka laikas Rivjeroje įgavo intrigą ir pagreitį.
O kaip Erlandas? Na, jis labiau priminė aksesuarą, dailų foną. Jis visur dalyvavo, gražus ir nekalbus, pastoviai įkaušęs ir laikąs tą savo keistą statulos pozą.
Larsas Ivaras visais atžvilgiais buvo linksmesnis ir įdomesnis.
Mums atvykus, jis nepatenkintas konstatavo, kad čia nėra ko tapyti. Kaip atviruke, pernelyg gražu. Išpuoselėti namai, palmės, visos tos rožės, svyrančios per baliustradas, tos padūmavusios aukštumos ir amžinai tyki vaiskaus mėlynumo jūra – tai, kas patinka turistams.
Žinoma, šis peizažas įtiko ir Sezanui, ir Matisui, tačiau Larso Ivaro širdžiai mielesnės Upsalos lygumos.
Bet vieną dieną, tuomet jis buvo man neįprastai geras ir švelnus, pareiškė:
– Ketvirtadienį abudu eisim į žygį tuo pėsčiųjų taku per mėlynąsias kalvas iki Vanso. Erlandas žemėlapyje pažymėjo, kaip surasti patį taką. Nusipirksime sūrio, kumpio ir duonos. Du didelius butelius mineralinio vandens ir iškeliausime labai anksti, jau septintą valandą. Suskubsime, kol neims kepinti saulė. O atgal sugrįšime autobusu.
Jis jautėsi pakilus ir laimingas. Pagaliau ir jis kai ką sumanė. Tai jo, vyriškio, iniciatyva.
Išvakarių naktis. Krūptelėjusi nubundu, atsisėdu lovoje ir jaučiu, kaip sėlina Mirtis. Širdis sustingsta, kūnu perbėga šiurpulys it dilginančios skruzdės. Rankos šokčioja gaudydamos viena kitą. ŠTAI. Štai ir vėl. Trečią kartą, o gal net ketvirtą nutinka.
Dieve mieliausias, padaryk taip, kad dar nemirčiau nepabaigusi mokyklos.
Dieve mieliausias, padaryk taip, kad dar nemirčiau nesutikusi to Tikrojo.
Dieve mieliausias, padaryk taip, kad dar nemirčiau rytoj. Vingokeryje. Mirties žinia Gare du Nord laukimo salėje. Fiktyvus paralyžius.
Perspėjimai. Mirties alsavimas, kuris laukia išmušant savo valandos. Dievas iki šiol leidosi sukalbamas. Buvo dosnus ilgiau, nei galėtumei geisti.
Jis leido man suaugti, tapti madų piešėja, ištekėti už pirmojo, kuris mane pabučiavo, tapti motina, kuriai sekas uždirbti pinigus…
Piktdžiugiškai vis stipriau krečiant šalčiui, pajutau, kad ilgiau delsti nebegalima.
Prikėliau jį klyksmu:
– Larsai Ivarai, Larsai Ivarai!
– Kas čia dabar, po velnių?!
Nuo pagalvės kokį centimetrą kilstelėjo susivėlusi galva.
– Man labai baisu.
– Baisu? Ko tau baisu? Ką dabar susigalvojai?
Blausioje naktinio toršero šviesoje žvelgiu į jį pasirėmusi ant alkūnės.
– Man... Man labai baisu, kad mirsiu.
– Neee. Tik vėl nepradėk! Po galais, tu išprotėjai. Visi žmonės juk bijo mirties. Bet nuo to juk niekas nemiršta.
Larsas Ivaras Palmas, mano mylimas vyras, nusižiovavo, atsigulė ant pagalvės, to nepatogaus ilgo ritinio (prancūzų tradicija), ir jau ruošėsi nedelsiant įmigti.
– Larsai Ivarai, tu negali užmigti!
– Aš kaip tik, po šimto pypkių, tai ir ruošiuos daryti! Ir tau patariu. Po kelių valandų turime keltis.
Normali paprasta jauna žmona, moteris, turėjusi normalią vaikystę, jau seniai būtų susirangiusi šalia savo vyro ir užmigusi greta jo šilto gyvybingo kūno.
O aš, ant naktinių baltinių užsitempusi megztinį ir įsivilkusi į ilgas kelnes, ant šaltų it ledas kojų užsimovusi kojines, gulėjau nesudėdama bluosto ir laukiau mirties.
Subirbė žadintuvas. Larsas Ivaras pašoko kaip spyruoklė.
– Judinkis, šok iš lovos!
– Beeet. Bet... Aš serguuuu. Aš tiesiog...
– Po perkūnais, liaukis tu pagaliau! Čiupk sau už pakarpos ir susiimk! Iškart geriau pasijusi išėjusi į gryną orą. Tas kambarys – velnių priplėkęs žiurkių urvas.
Aš susiriečiu gemalo poza.
Larsas Ivaras ką tik nusiskutęs, išsimaudęs duše, pašėlusiai sveikas.
– Kas čia, po paraliais! Tu tebedrybsai?
Mieliausiojo akys šaltos ir atgrasios.
– Juk neketini palikti manęs čia vienos? – sušnabždu.
– Gali, po velnių, būti tikra, kad taip ir manau! Gali kaltint save. Bent aš tai tikrai eisiu per mėlynąsias kalvas į Vansą.
– O jeigu aš...
– Neee, klausyk. Nemėgink vėl to valso. Puikiai žinau, po galais, ką visa tai reiškia. Visą tą laiką, kiek mes čia, tu pavyduliauji dėl Ani ir dabar šitaip bandai man atkeršyti!
Užsimetė kuprinę. Tvarkingai susivarstė batus. Šukomis perbraukė tankius plaukus. Metė žvilgsnį į veidrodį. Sugirgžda neteptos durys.
Po poros valandų užėjo kambarinė.
– Bet madame, petite madame, kas atsitiko? Jūs sergate? Taip, matau, kad sergate. O kur monsieur? Štai kokie tie vyrai... Taaaip, man tai pažįstama. Vyrai galvoja tik apie savo... o lia lia. Madame reikia pasirodyti daktarui. Aš papasakosiu La patronne apie madame, o paskui atnešiu karštos arbatos.
Kambarinę paleido iš tarnybos, kad su manimi nueitų į kliniką. Ši nebuvo didelė, tačiau turėjo ir moterų gydytoją, ir ginekologinę kėdę. Paspaudus pilvą ir jo apačią, reagavau į skausmą. Temperatūra 38,5. Tikriausiai uždegimas? Taip, tikrai. Kiaušidžių uždegimas. Išrašė vaistų. Liepė ilsėtis ir laikytis šiltai. Kaip galima greičiau vykti namo, kad savoje šaly būtų suteiktas gydymas.
Saulėje šalau mažiau.
Kai Larsas Ivaras išlipo prie žemutinės aikštės iš autobuso, aš sėdėjau per pačią kaitrą ant suoliuko. Vienui viena. Visi kiti slėpėsi kur pavėsyje, po medžiais ar saulėdengtėmis. Mano vyras, iššokęs iš autobuso, atrodė nuostabiai sveikas ir įdegęs.
Sustojęs prieš mane, jis tarė:
– O ką aš sakiau? Kad juk pragyvensi dieną. Bet nė nenutuoki, ką praradai! Tas melsvas oras, prisotintas pinijų, čiobrelių ir raudonėlio kvapų. Beje, šiek tiek priskyniau. Galėsim padžiovinę parsivežti namo.
Jis parodė garbanotą žolelių puokštę.
Prieš dar sykį pažvelgdamas į mane.
– Tu vis dėlto atrodai padėrusi.
Ir tik tada pagaliau išmušė mano neatsakingo triumfo valanda; ne, beje, mano didžiojo triumfo.
Aukšta temperatūra. Gimdos uždegimas. Antibiotikai. Poilsis. Patartina, lovos režimas.
Ak, taip. Ką tu sau manai, Alberte? Tada jau kitokios bandelės, nei kepėjas kepė. Ji iš tikrųjų serga. Vargšelė.