Žiniasklaidai išplatintame pranešime rašoma, kad knygoje atskleisdama Lietuvoje po nepriklausomybės tvyrojusią atmosferą, knyga primena to laiko tipažus, realijas ir problemas. Nors daug kas jau pasikeitė, tačiau skaitytojai nesunkiai atpažins ne tik praeitį, bet ir vis dar būdingus Lietuvos mentaliteto bruožus, likusius iš ano laikmečio.
Autorius konceptualiai užfiksuoja ir dvasinio gyvenimo kismą: po ilgos ateizmo epochos įvyksta tikras ezoterikos sprogimas – Kašpirovskis ir naujieji religiniai judėjimai, verslininkų matomos vizijos ir kunigas Bronius Paltanaivičius, lakstantis su ateiviais į kitas planetas, o paskui apie tai pasakojantis per televiziją...
Jokių filosofavimų, tik nuoga kasdienybė su nelegaliais darbais, naujųjų lietuvių pilaitėmis, mieste sproginėjančiais mafijos automobiliais, prastu alkoholiu ir chaotiškais vakarėliais kolektyviniuose soduose. Jokios tautiškumu dvelkiančios euforijos nei teisingo gyvenimo patarimų – greičiau Lietuvos jaunų dienų egzistencinis portretas.
Istorijos pagrįstos autoriaus asmenine patirtimi, o kaip blėstantis naujo ir nesaugaus gyvenimo pagrindas iškyla tarybinių klasikų kūriniai, kuriuos Šapokos apsakymai netikėtai perfrazuoja. Net pati knyga pavadinta iš Justino Marcinkevičiaus kontroversiško kūrinio pasiskolintu vardu.
Tai „Parduotos vasaros“ norintiems užsidirbti varganai egzistencijai, išlikimo žiauriomis sąlygomis mokykla „Kaip grūdinosi plienas“ ir epochos veidrodis, kuriame „Pušis, kuri juokiasi“ ir toliau juokiasi. Tai juodas, graudžiai juokingas ir absoliučiai originalus K.Šapokos sociologinis realizmas, visomis spalvomis žaižaruojant glotniam tų laikų Vilniaus žargonui.
