Prieš dvidešimt metų, 1998-aisiais, Kęstutis Urba išleido knygą „Šeši H.K.Anderseno medaliai: literatūriniai portretai“, pristačiusią mums tokius autorius kaip Astrida Lindgren, Tuvė Janson, Džeimsas Kriusas ir kt., apie kuriuos tuo metu Lietuvoje žinių būta labai mažai. Tai buvo pirmoji solidi knyga plačiau supažindinusi su užsienio vaikų rašytojų gyvenimais, kūryba ir jos recepcija.
Su vaikų literatūros tyrinėtoju, dėstytoju, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vaikų literatūros ekspertu bei IBBY Lietuvos skyriaus pirmininku Kęstučiu Urba apie „Šešis H.K.Anderseno medalius“, svarbiausias vaikų literatūros premijas ir ateities planus kalbasi Eglė Baliutavičiūtė.
– Pradėkime nuo pradžių: kuo ypatingas H.K.Anderseno medalis?
– Tai iki šiol garsiausias tarptautinis apdovanojimas vaikų knygos kūrėjams. Rašytojai (Eleanorai Farjeon) šis medalis pirmą kartą įteiktas 1956 m. Nuo 1966 m. teikiamas ir antras medalis – dailininkui iliustruotojui. Šį apdovanojimą inicijavo 1953 m. įsteigta IBBY organizacija. Jos padaliniai (skyriai), šiuo metu veikiantys beveik aštuoniasdešimtyje šalių, turi teisę kelti kandidatus. Kaip ir kitos premijos, Anderseno medalis padeda pastebėti, atkreipti dėmesį į vaikų literatūros ir knygos meno viršukalnes. Reikšminga, kad taip skatinama geriausių pasaulio rašytojų kūrybą skleisti įvairiose šalyse.
Daugeliui turbūt žinoma, kad jau antras dešimtmetis gyvuoja ir Astridos Lindgren atminimo premija, daranti įspūdį savo pinigine išraiška ir teikiama, beje, kasmet, o ne kas dveji metai kaip Anderseno medalis. Vis dėlto Anderseno medalio poveikis mūsų skaitybai kol kas didesnis, šis apdovanojimas vis dar žinomesnis.
– Kaip kilo mintis parengti leidinį apie H.K.Anderseno medalio laureatus?
– Viskas prasidėjo nuo nedidelės mokomosios knygelės apie Astridą Lindgren, mylimiausią mano vaikystės rašytoją. (Pamilau tada ją dėl „Kalio Bliumkvisto“, daugiau jos knygų Lietuvoje beveik nebuvo.) Keletą metų Vilniaus universitete Bibliotekininkystės programos studentams padėstęs vaikų literatūros kursą, suvokiau, kad nebeįmanoma verstis vien paskaitomis, kad studentams privalu pateikti medžiagos savarankiškam darbui. Juolab kad mokymo programose ėmė rastis praktinio darbo su studentais formos. Taigi 1994 m. išėjo „Vaikų literatūros konspektai: Astrida Lindgren“, o po kelių metų ir analogiškas leidinukas apie Tuvę Janson. Tos knygelės buvo parduodamos universiteto knygyne.
Vėliau patyriau, kad jas džiaugsmingai įsigydavo ne vien studentai. Galbūt tada ir atėjo supratimas, kad vaikų literatūros studijos svarbios ir platesnei visuomenei, ne vien studentams. Konkrečios akimirkos, kada gimė šios knygos idėja, sumanymas, neatsimenu.
– Kodėl pasirinkote būtent šiuos šešis autorius?
– Mano knygos įžangoje pateiktas dvidešimt dviejų rašytojų laureatų sąrašas. (Dabar Anderseno medalį jau yra gavę 33 rašytojai ir 27 dailininkai.) Pusės jų kūryba tada mums nebuvo prieinama, neišversta. (Ir iki šiol 7 laureatai iš tų 22 mūsų leidėjų nėra sudominę.) Taigi kūrybos prieinamumas ir buvo lemtingiausias veiksnys. Astrida Lindgren, Džanis Rodaris, Erichas Kestneris buvo mano vaikystės rašytojai. Džeimso Kriuso knyga „Timas Taleris“ ir Tuvės Janson „Trolis mumis ir kometa“ (abi Lietuvoje išleistos 1969 m.), deja, vaikystės, arba tiksliau – paauglystės metais nepapuolė man į rankas. Tų knygų ir jų autorių unikalumą atradau jau kaip specialistas. Jau dirbau universitete, kai pasirodė pirmieji Marijos Gripės knygų vertimai. Visų tada mano tyrinėtų, interpretuotų ir į aptariamą literatūrinių portretų knygą patekusių autorių talentu besąlygiškai tikėjau. Ir tebetikiu.
– Esate minėjęs, kad nemažai prie šios knygos dirbote besistažuodamas Švedijoje, vėliau Vokietijoje. Ką tenai atradote savo knygai?
Šiandien jauniems žmonėms turbūt sunku įsivaizduoti tą informacijos skurdą, arba neprieinamumą, kurį mes patyrėme prieš ketvirtį amžiaus. Šiuo atveju turiu galvoje užsienio vaikų rašytojus, jų kūrybą. Vaikų literatūros kursą pradėjau dėstyti susiradęs porą vadovėlių rusų kalba, iš kurių pajusti konkretaus kūrinio gyvybę, pasigrožėti knygos interpretacija – nė nesvajok. Astridos Lindgren portretą savo mokomajai knygelei dėliojau iš smulkiausių publikacijų periodikoje, straipsnių rinkiniuose – dažniausiai rusų kalba. Jokių žinynų, žodynų, sąvadų anglų kalba neturėjome. Todėl galiu sakyti, kad Stokholmo vaikų knygos institute 1993 m. atradau lobius. Institutas kaupė ir kaupia visą informaciją apie savo šalies rašytojus, visus jų vertimus į užsienio kalbas. Ten praleidęs tris mėnesius papildžiau Astridos Lindgren kūrybinį portretą, baigiau rašyti apie Tuvę Janson, iš esmės ten parašiau apie Mariją Gripę. Labai svarbu, kad galėjau perskaityti nemažai tų autorių knygų, kurios tada nebuvo išverstos į lietuvių kalbą, skaičiau jas rusų arba anglų kalbomis.
Lygiai tokias pat aplinkybes radau ir Miuncheno jaunimo bibliotekoje 1995 m.. Ten rašiau apie Džanį Rodarį, Erichą Kestnerį ir Džeimsą Kriusą. Labai gaila, bet nemokėjau ir nemoku vokiečių kalbos. Tiesa, Miunchene irgi kaupiamos grožinės ir mokslinės knygos visomis pasaulio kalbomis.
Taigi viliuosi, kad „Šeši Anderseno medaliai“ lietuvių skaitytojams, studentams, pedagogams buvo lyg ir plačiau atvertas langas į užsienio vaikų literatūrą. Vienas iš pirmųjų. Dabar kartais tos savo knygos sakinius išgirstu kitų žmonių, kalbančių per radiją ar televiziją, lūpose. Kalbama jau savo vardu, kaip apie plačiai, visuotinai žinomus dalykus. O taip buvo ne visada.
– Kokių atsiliepimų susilaukėte iš savo kolegų, mokytojų, bibliotekininkų, studentų? Kuo ši knyga buvo jiems naudinga, svarbi?
– Atsimenu, kad, knygai išėjus, „Gimtojo žodžio“ žurnale greitai pasirodė vienos mokytojos lituanistės recenzija. Beje, parašyta savo iniciatyva, labai entuziastingai. Aišku, buvo rašoma, kad knyga mokytojams labai naudinga, reikalinga. Nors kaip buvo iš tikrųjų, taip ir nežinau... Studentams toji knyga tapo studijų šaltiniu. Jiems turbūt svarbiausia, kad iš vienos knygos galėdavo pasirengti kokiems penkiems egzamino klausimams. Mačiau daugybę labai pieštuku subraukytų („pasibraukytų“) tos knygos egzempliorių, ypač universiteto bibliotekoje. O šiaip studentai nedrįsta komentuoti, o ypač kritikuoti dėstytojų darbų.
Tiesa, prisimenu vieną tokią trumpą akimirką. Išeidama iš egzamino studentė, gavusi gerą pažymį, apie „Medalių“ knygą tarstelėjo: „Parašykite taip ir apie lietuvių vaikų literatūrą...“ Visai neseniai labai aplinkiniais keliais gavau tokio ne man skirto laiškelio nuotrupą: buvusi studentė, būsimoji mama tvarko namus, viską išmeta, tačiau K. Urbos „veikalas“ apie Astridos Lindgren kūrybą „atsilaiko prieš rūsčiausius daiktų skaičiaus namie mažinimo vajus“. Linksma, ir tiek.
– Daug vandens nutekėjo per 20 metų. Nebeliko nė vieno gyvo knygoje pristatomo autoriaus, o vaikų literatūros tyrimai stipriai pasistūmėjo į priekį, išpopuliarėjo nauji tyrinėjimo metodai. Jei būtų ruošiamas naujas šios knygos leidimas, ar norėtumėte kuo papildyti jį?
– Įdomus pastebėjimas – nė vieno nebėra... O juk tada, kai rašiau, buvo mirę tik mano knygos herojai vyrai. Tiesa, Džeimsas Kriusas mirė, kai knyga jau buvo atiduodama leidyklai, spėjau įdėti tada paskelbtas jo paties sau parašytas eilutes antkapyje. O Astridą Lingdren per stažuotę Stokholme buvau sutikęs, minutėlę jos ranką laikiau savo rankoje. Nepakartojama mano gyvenimo akimirka!
Mano knygoje pristatytų autorių kūryba ir vėliau buvo leidžiama Lietuvoje, išversta nemažai naujų knygų. Taigi tiesiog būtų privalu paanalizuoti, aptarti tas kitas, naujas knygas. Kitaip sakant, portretus papildyti. Keletą kartų buvo kilęs noras apie Astridą Lindgren išleisti atskirą nedidelę knygą. Žinoma, dabar prieinama daug mokslinės ir kritinės literatūros anglų kalba, net ir monografijų. Ko gero, toji nauja medžiaga leistų į kai kurias knygas pažvelgti kitaip. Tačiau su tokiais atvejais, kad nauji šaltiniai iš esmės sugriautų mano interpretacijas, kol kas beveik nesusidūriau.
– O jei sumanytumėte rengti antrą Anderseno medalių knygą, kurių autorių imtumėtės, kodėl?
– Iš trisdešimt trijų Anderseno medalio laimėtojų rašytojų lietuvių kalba prieinama tik devyniolikos iš jų kūryba. Gaila, mūsų leidėjai neskuba domėtis naujais pripažintais vardais. Tad galvodamas apie knygų paplitimą, nelabai turėčiau iš ko rinktis, daugelio tų devyniolikos autorių išleista tik po vieną kūrinį. Man didelį smalsumą kelia brazilų rašytoja Lygia Bojunga Nunes, bet tik iš kalbų apie jos kūrybą, nes knygos neprieinamos.
O labiausiai norėčiau parašyti apie Katherine Paterson. Aš ją laikau viena stipriausių realistinio talento paauglių rašytojų. Skatintų ir pašalinės aplinkybės. Katherine Paterson yra nuostabus žmogus, asmenybė. Ji, berods, 1986 m. lankėsi Vilniuje, padovanojo Lietuvai „Smarkuolės Gilės Hopkins“ autorines teises. Tiesiogiai su šia rašytoja susitikau Amerikoje 1988 m., o artimiau pabendravome IBBY kongrese Keiptaune. Dabar per kiekvieną susitikimą kongresuose ji būtinai paklausia, kaip reikalai Lietuvoje, su meile prisimena Vilnių, nors lankėsi jame gana skurdžiais ir sudėtingais laikais.
– Mirus A.Lindgren, jau praėjus keleriems metams po jūsų knygos „Šeši H.K.Anderseno medaliai“ pasirodymo, Švedija įsteigė naują tarptautinę A.Lindgren atminimo premiją už nuopelnus vaikų literatūrai bei skaitymo skatinimui. Kuo ji skiriasi ar panaši į Anderseno medalį?
– Keletą skirtumų paminėjau pradžioje. Atkreiptinas dėmesys, kad toji premija skiriama ne tik rašytojui arba dailininkui, bet ir institucijai už vaikų literatūros sklaidą. Įdomus tos premijos skyrimo mechanizmas. Egzistuoja nuolat dirbantis premijos komitetas, kandidatų kėlimo teisė suteikiama kelioms tam tikros šalies institucijoms, sąjungoms ar pan. Įspūdingiausia, kad tai yra vienos šalies finansuojama neįtikėtino dydžio – 5 mln. Švedijos kronų – premija. Nuolat sakau, kad tokie rašytojai kaip Astrida Lindgren ir suformavo tos šalies santykį su vaikų kultūra, paveikė tautos mentalitetą.
Įdomu, kad iš pradžių Astridos Lindgren premija buvo įteikta keliems rašytojams, kurie jau buvo apdovanoti Anderseno medaliu. Tai ir liudija apie panašumą, kurio vargu ar galima išvengti: svarbiausia – brandi, meniška, talentinga kūryba. Na, o pastaruoju metu premija mums pristato visiškai nežinomų, naujų autorių vardų.
– Jei imtumėtės naujos knygos apie reikšmingiausius pasaulio vaikų literatūros kūrėjus, ar kuriuos nors A.Lindgren premijos laureatus norėtumėte pristatyti? Kodėl?
Astridos Lindgren Atminimo premiją 2006 m. yra gavusi Katherine Paterson, apie ją jau kalbėjau. Na o iš kitų laureatų man atrodo be galo įdomi rašytoja australė Sonya Hartnett, apie kurią pasaulis ir išgirdo tik dėl Lindgren premijos . Jeigu pavyktų sudaryti sutartį su Laiku, norėčiau labiau pasigilinti į jos kūrybą ir galbūt parašyti.
– Na, o pabaigoje smalsauju apie dabartį. Kelerius pastaruosius metus skyrėte Reikšmingiausių lietuvių autorių knygų vaikams ir paaugliams sąrašo sudarymui ir katalogo „Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai“ parengimui. Taigi, kas toliau? Gal grįšite prie pasaulinės reikšmės autorių kūrybos tyrinėjimų, o gal turite kitų sumanymų?
– Šiuo metu labai noriu parengti rekomenduojamų knygų sąrašą mokiniams. Matau, kaip lėtai atrandamos arba išvis neatrandamos puikios naujos knygos, arba kaip pamirštamos senos geros. Taigi problemų su skaitytojų orientavimu yra.
O didesnė svajonė – parašyti knygą nebe apie autorius, o apie konkrečias knygas. Tik... sustabdykite Laiką!
– Dėkoju už pokalbį!
