Vyresni skaitytojai knygoje gali įžvelgti kai ką daugiau nei linksmą pasakojimą apie gyvūnėlius. Pagrindinis personažas triušis labai bijojo gyvačių. Buvo susidaręs išankstinę neigiamą nuomonę apie žvynuotąsias, manė, kad gyvatės nedraugiškos ir vengė jų. Tačiau, išdrįsęs susipažinti su naująja kaimyne, triušis ne tik kad nugalėjo savo baimes, bet ir susirado naują draugę.
Panašios situacijos ištinka žmones ir realiame gyvenime. Nesvarbu, kokio amžiaus bebūtume, visi turime įvairių, nepagrįstų baimių. K.Kasparavičiaus knyga „Kaimynė už kampo“ padės atrasti savyje drąsos ir nebijoti.
Savo mintimis apie knygą ir baimes sutiko pasidalinti ir knygos autorius Kęstutis Kasparavičius.
Visi mes turime savo baimių. Žmonės turėjo jų ir prieš daug šimtų metų, turi jų ir dabar, ir ateityje turės. Nemanau, kad kas šiuo klausimu būtų labai pasikeitę ar pasikeis.
– Kaip kilo idėja sukurti istoriją apie triušiuką ir gyvatę? Kas Jus įkvėpė?
– Atsakymas paprastas, tik ne toks jau ir trumpas.
Mane įkvėpė mano mylimas miestas Vilnius.
Pats gražiausias miestas pasaulyje.
Baisiai pasiilgstu jo, kai tenka kur nors ilgesniam laikui išvykti.
Kai grįžęs iš kokių tolimų kraštų vėl įžengiu į savo kiemą su balomis ir dviem katėm, apima toks mielas jausmas, kad net sunku apsakyti.
Šiaip be galo mėgstu vakarais pasivaikščioti savo mėgstamomis apytuštėmis senamiesčio gatvelėmis tam tikru maršrutu, kurio kol kas neišduosiu. Tebūnie jis mano ir niekieno kito. Vaikštau paprastai vienas, net be šuns ar katės.
Ir štai sykį taip bevaikštinėjant pagalvojau: „Esu nupiešęs iliustracijas apie 60 knygų vaikams ir nei vienoje iš jų nėra pavaizduotas Vilnius. Vis kažkokie neaiškūs miestai ar vietos sunkiai identifikuojamose šalyse“.
Na, ir sumaniau šį nesusipratimą ištaisyti.
Specialiai vengiau piešti labai lengvai atpažistamas vietas, tokias kaip Gedimino pilis, Katedros aikštė ar Pilies gatvė.
Pradžioje kokias 2 savaites vaikštinėjau su fotokamera po kiemus ir tas mano mylimas siauras senamiesčio gatveles ir sukaupiau gana nemenką nuotraukų archyvą. Vėliau jau sėdėdamas namie prie darbo stalo atrinkau labiausiai tinkamas vietas ar namus. Nupiešiau net savo namo laiptinę. Taigi kai kuriose iliustracijose tas vietas galima nesunkiai atpažinti. Nors tai nėra labai tikslūs piešiniai. Kai kur sukeičiau vietomis langus, duris ar sulipdžiau greta 2 namus esančius visiškai skirtingose gatvėse.
– Kodėl pasirinkote šiuos du gyvūnus?
– Galvojau, kas gi čia galėtų po tą Vilnių pavedžioti. Ir prašyte prašėsi, kad tai turėtų būti labai labai ilgas gyvūnas. Taip atsirado gyvatė. Tik, savaime suprantama, realiame pasaulyje tokio ilgio gyvačių nebūna. Maniškė mat kokio kilometro ilgio.
Na ir dar reikėjo rasti kitą gyvūną, kuris sektų gyvatei iš paskos. Pagalvojau, kas gi čia būtų toks, kuris tų gyvačių labai bijo? Tai kažkaip, net daug nesvarsčius, atsirado triušis Rausvanosis.
– Ši istorija skatina būti drąsiems ir susidurti su savo baimėmis. Ar manote, kad šiuolaikiniai žmonės yra nedrąsūs ir turi daug baimių?
– Visi mes turime savo baimių. Žmonės turėjo jų ir prieš daug šimtų metų, turi jų ir dabar, ir ateityje turės. Nemanau, kad kas šiuo klausimu būtų labai pasikeitę ar pasikeis.
Baimių turi ir vaikai, ir suaugusieji. Ir labai dažnai suaugusiųjų baimės daug kvailesnės negu vaikų. Vieni bijo tamsos, gyvačių, vorų ar kokių baubų palovėje, o kiti bijo svetimtaučių, kitaip besielgiančių ar atrodančių. Dar kiti tiesiog bijo išsiskirti iš kitų arba prisigalvoja savų baubų, nes be jų gyventi atrodo pernelyg paprasta.
Būna, kad kai kas nenori savo baimių pripažinti ir sako: „Aš nieko nebijau!“
Bet, man regis, jie taip bando save apgauti, o gal ir padrąsinti, todėl ir apsimeta bebaimiais.
Todėl labai svarbu visų pirma pripažinti, o jau paskui pagalvoti, ką gi čia galima su tom savo baimėm daryti.
Tai ši mano paprastutė istorija ir yra apie tai, kaip išmokti peržengti per savo didžiausias baimes. Mat dažniausiai tos baimės glūdi mūsų galvose ir mes bijom to, ko bijoti visai nereikia.
