Kai po ilgos carizmo nakties Vilniaus padangėje ėmė brėkšti pirmieji aušros spinduliai, naujos viltys prikėlė ir sutelkė pozityviai tautinei veiklai įvairių profesijų lietuvius – pedagogus, teisininkus, gydytojus, dailininkus, muzikus, amatininkus, laikraštininkus, valstiečius, dvasininkus. Kovojant dėl Lietuvos ateities, tuo metu ypatingas vaidmuo teko tautos švietėjams kunigams-patriotams. Vienas jų buvo kunigas Pranas Bieliauskas, palikęs didelį rankraštį – ilgus metus rašytą dienoraštį. Apie tai pasakojama knygoje „Kun. Pranas Bieliauskas. Vilniaus dienoraštis. 1915–1919“ (2009). Dabar pateikiama antroji Prano Bieliausko dienoraščių dalis, neįkainojamos vertės istorinis dokumentas, apimantis didelį istorijos tarpsnį –1920–1957 metus.
1883 m. gimęs Jiezno parapijos Slabados kaime, Pranas Bieliauskas 1911 m. baigė Vilniaus kunigų seminariją ir buvo paskirtas Vilniaus Katedros vikaru. Apdovanotas daugybe talentų, šalia ganytojiškos veiklos jis visą gyvenimą ant savo tvirtų pečių nešė dar ir didelį visuomeninių darbų bei pareigų krūvį.
Vilniečio kunigo daliai teko vien karai, okupacijos, draudimai, persekiojimai, tremtys ir, kaip likimo atlygis, visų tų sunkumų užgrūdinta drąsi, tauri, Viešpaties valia giliai tikinti asmenybė. Ne kartą, pasitelkus išmintį, diplomatinius sugebėjimus, jam teko reguliuoti tautinius, religinius, kultūrinius santykius su kitataučiais, „reikalo labui“ pergudrauti įvairaus plauko okupantus, Vilniaus „valdytojus“.
Prisiminimais apie Vilnių, čia gyvenusius žmones dalysis rašytoja Gražina Mareckaitė, muzikologė Živilė Ramoškaitė, kunigas Julius Sasnauskas, pedagogė Saulė Uždavinytė-Sudikienė, apie sudėtingas XX a. pirmosios pusės istorines, politines aplinkybes Vilniuje ir Vilniuas krašte kalbės istorikas dr. Artūras Svarauskas. Vakaro metu koncertuos etnomuzikos ansamblis Vilniaus Ūla.