Taip nutiko išeivijos rašytojams ir teatralams: garsiausiam modernistinės prozos atstovui, dramaturgui novatoriui, aktoriui ir režisieriui Antanui Škėmai (1911–1961) ir poetei, prozininkei, aktorei, filmų ir spektaklių kūrėjai Birutei Pūkelevičiūtei (1923–2007), kurių meilės ir neapykantos istorija tapo itin plačiai žinoma mūsų dienomis, pirmiausia pasirodžius Vytauto Kubiliaus monografijai „Birutė Pūkelevičiūtė – aktorė ir rašytoja“.
Pūkelevičiūtė ir Škėma, dalyvaudami karo pabėgėlių teatriniuose sambūriuose, susipažino 1946 m. Augsburge. Susižavėjęs jauna aktore Škėma parašė jai skirtą trijų puslapių komišką pjesę „Taisa“, kuri po kelerių metų davė impulsą dramai „Živilė“. Pūkelevičiūtė domėjosi Škėmos kūryba ir Vokietijos laikotarpiu, ir vėliau, jam persikėlus gyventi į JAV, o jai – į Kanadą; ji su įkarščiu gynė Škėmą visose diskusijose, kurias provokavo jo lietuvių literatūrai neįprasti tekstai, atvirai skelbė jį esant genijumi. 1950 m. Pūkelevičiūtė vaidino pagrindinį vaidmenį Škėmos režisuotame spektaklyje pagal jo dramą „Živilė“, pastatytame Monrealyje, ir buvo nepaprastai laiminga, nes „išsipildė svajonė ir sapnas“.
Birutė troško ekstazinio sielų bendrumo, o Škėma manė, kad moteris turi aukotis dėl mylimojo kūrybos, visokeriopai jam padėti ir net palepinti.
1953 m. pavasarį Škėma persikėlė į Monrealį pas Birutę palikęs žmoną ir dukterį Niujorke, jis pasiėmė tik patefoną ir savo mėgstamo vengrų kompozitoriaus Belos Bartoko plokšteles. Tačiau „amžinybė“ truko mažiau nei metus, nes meilė pradėjo blėsti jau po kelių mėnesių. Buitis buvo labai skurdi, pusę algos tekdavo atiduoti už nuomą, Birutė menkai uždirbdavo, o Škėma, iš JAV persikėlęs į Kanadą su emigranto viza, neturėjo leidimo dirbti.
Gana greitai paaiškėjo ir jų skirtingi požiūriai į lyčių vaidmenis: Birutė troško ekstazinio sielų bendrumo, o Škėma manė, kad moteris turi aukotis dėl mylimojo kūrybos, visokeriopai jam padėti ir net palepinti. Pūkelevičiūtė suorganizavo, kad Monrealyje Škėma režisuotų savo dramą „Pabudimas“, tačiau spektaklis nebuvo sėkmingas ir beveik iš karto po premjeros be jokių atsisveikinimo pobūvių pora išsiskyrė. Štai kaip Pūkelevičiūtė aprašo Škėmos išvykimą:
Aš neturėjau pinigų Škėmos kelionei į Niujorką apmokėti; man teko juos pasiskolinti iš menkučio mūsų teatro... iždo. O tada – vieną speiguotą žiemos naktį nužingsniavom (aišku, su patefonu ir su Bartόko plokštelėm) į geležinkelio stotį. Dūmuose paskendęs šarmotas traukinys atrodė tarsi dekoracija Annai Kareninai, bet mūsų finalas klostėsi kitaip: La Grande Fantaisie Brillante buvo baigta; Antanas Škėma keliavo namo, pas žmoną-mamą.
Nors ir nusivylusi, Pūkelevičiūtė meilės romano pabaigą suvokė kaip impulsą asmeniniam pabudimui. Jiems gyvenant kartu, rytais ji kas kartą su nuostaba aptikdavo puikios prozos „improvizacinio siausmo“ puslapius, kuriuos jos mylimasis būdavo sukūręs per naktį. Tai buvo romano „Balta drobulė“, tuomet vadinto „Keltuvu“, fragmentai.
Romanas išleistas tik 1958 m., tačiau pagrindinis tekstas parašytas kaip tik Monrealyje 1953-aisiais. Birutė žavėjosi šiuo kūriniu, tačiau kai kas kėlė jos pasipriešinimą, tarkim, jai atrodė, kad Škėma neperteikė Kauno dvasios ir tarpukario Lietuvos atmosferos. „Baltos drobulės“ skaitymas ir aptarimas su draugais išbudino jos, prozininkės, ambicijas ir 1954 m. Pūkelevičiūtė pradeda rašyti savo romaną „Aštuoni lapai“. Kita vertus, prozą kurti skatino ir noras atsikratyti pasileidėlės reputacijos, kurią jai priskyrė konservatyvioji lietuvių išeivijos visuomenė, kai 1952 m. išėjo jos poezijos knyga „Metūgės“, atskleidusi erotinius moters išgyvenimus. „Metūgės“ dabar vadinama unikaliu lietuvių literatūros reiškiniu, tačiau pasirodymo metais tokia poezija šokiravo tradiciškai išauklėtus lietuvius skaitytojus.
Prieš autorę kilo tikra chamizmo ataka: spaudoje buvo skelbiamos iš konteksto išimtos poezijos eilutės prirašant tik autorės pavardę, viešai linksmintasi parafrazuojant atskirus posakius, poetė sulaukdavo pasiūlymų praleisti pora karštų vakarų dykumos namelyje. Net modernios kultūros leidinys „Literatūros lankai“ nepalaikė tabu sulaužiusios poetės, jai priekaištauta dėl biologinio prado ir nežaboto vitališkumo.
1956 m. buvo paskelbtas romanas „Aštuoni lapai“ reabilitavo Pukelevičiūtę kaip aukštos moralės ir krikščioniškos pasaulėžiūros, patriotiškų nuostatų autorę. Knyga pasakoja apie lietuvių šeimos išgyvenimus Antrojo pasaulinio karo pabaigoje bombarduojamame Dancige, baisius patyrimus lydi pasakotojos prisimenami šviesios vaikystės ir ankstyvos jaunystės vaizdai, mergaitės jausmų brendimo istorija. „Aštuonių lapų“ rankraštis slapyvardžiu Ignis Fatuus 1956 m. buvo nusiųstas katalikiško dienraščio Draugas paskelbtam romano konkursui ir laimėjo pirmąją vietą bei 1000 dolerių premiją.
Buvę mylimieji apsikeitė keliais sveikinimais premijų proga (Škėma tais pačiais metais laimėjo „Darbininko“ laikraščio premiją už dramą „Žvakidė“), vėliau Škėma išsiuntė kelis laiškus primygtinai kviesdamas atvykti į Niujorką ir susitikti viešbutyje, tačiau Pūkelevičiūtė į juos neatsakė. Viskas, regis, nurimo, tačiau po kelerių metų išsiliejo įžeisto Škėmos rūstybės taurė. 1959 m. atsakydamas į „Literatūros lankų“ anketos klausimą apie neigiamus reiškinius dabartiniame literatūros gyvenime, Škėma išsakė tokį kaltinimą:
Mes pradedame nugalėti nihilistinius kūrinius išmintingu pasisavinimo būdu. Bene ryškiausias pavyzdys bus B. Pūkelevičiūtė, kuri, perskaičiusi šių eilučių autoriaus neišspausdintos knygos „Čelesta“ (o ir ankstyvesnės jo kūrybos), sukūrė originalias „Metūges“, o susipažinus su „Baltos drobulės“ („Keltuvo“) rankraščiu, dar originaliau laimėjo „Draugo“ premiją su krikščioniškos antžmogės „Aštuoniais lapais“. Šių eilučių autoriui tai buvo staigmena, privertusi jį susimąstyti. Jis suprato, kaip jo rašinių planuotę, vaizdavimo priemones, mozaikinę techniką galima paversti (pagal reikalą) seksualiniu ar moraliniu sielos patosu, kuris raminančiai veikia ir teisėjų, ir skaitytojų Amerikoje susubtilėjusias sielas.
Reikia pripažinti, kad niekas šių Škėmos kaltinimų nepriėmė rimtai, priešingai, pasirodė net keletas Škėmą išjuokiančių tekstukų laikraščių juokų skyriuose – psichologinės asmeninio keršto priežastys visuomenei buvo akivaizdžios. Ypač piktinosi Monrealio moterys, kurios kalbėjo, pasak Pūkelevičiūtės tuomečio kaimyno Vytauto A.Jonyno, kad „Škėma pasielgė kaip tikras chamuila, labai nusipigino“.
Keršto motyvą galima atsekti ir viename paskutinių Škėmos tekstų, apysakoje „Izaokas“. Ten itin nepatraukliai vaizduojama veikėjo buvusi mylimoji Živilė, kurioje galima atpažinti Pūkelevičiūtės šaržą: Živilė pavagia pagrindinio veikėjo eilėraščių skaitymo manierą, dažnai vartoja veiksmažodį „fascionuoti“, nuolat keičia seksualinius partnerius.
„Izaokas“, beje, vienas iš svarbiausių lietuvių literatūros kūrinių Holokausto tema, nebuvo publikuotas autoriui gyvam esant ir pirmą kartą paskelbtas 1985 m. Škėmos raštų trečiame tome. Gali būti, kad Pūkelevičiūtė šios apysakos net neskaitė. Prisiminimus apie bendrą gyvenimą su Škėma ją paskatino rašyti recenzijos, skirtos romanui „Aštuoni lapai“, kai 1992 m. jis buvo paskelbtas Lietuvoje: spaudoje atsirado užuominų apie kūrybinį nusižiūrėjimą iš Škėmos, planuotės perėmimą.
Šmaikštūs memuarai saugomi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštyne, jie buvo paskelbti ir žurnale Colloguia, 2011 m. nr. 26, t.y. tapo prieinami plačiajai visuomenei. Praėjus daugiau kaip pusei mažiaus sudėtinga Škėmos ir Pūkelevičiūtės meilės ir neapykantos drama išlieka viena įdomiausių lietuvių literatūros istorijų, pasakojančių apie meno žmonių kančią negalint suderinti meilės ir kūrybos troškimų ir naikinant tai, kas kažkada atrodė laimės pagrindas.
Daugiau informacijos apie šį projektą rasite „Facebook“ paskyroje.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
