Pasak P.Jevsejevo, vienas svarbiausių kino vertimo aspektų – ritmas.
„Taip pat įdomus pats titrų žanras: ženklų skaičius juose ribotas, todėl svarbu formuluoti kiek įmanoma glausčiau. Tai gali tapti ir savotiška kalbos mokykla, įpratinti prie koncentruotos, bet raiškios kalbos“, – kino vertimo subtilybes dėsto vertėjas.
Dažnai mes, knygų skaitytojai ir kino mėgėjai, pamirštame įvertinti, kaip vienos ar kitos formos kūrinys buvo išverstas į lietuvių kalbą, kokia vertimo kokybė. Neatsitiktinai ir šiais metais „Kino pavasario“ uždarymo metu Kino vertimo premiją gavęs P.Jevsejevas sako, kad ši iniciatyva patinka vertėjams.
Kino vertimo premiją jau penktus metus teikia Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga ir „Kino pavasario“ komanda. T.Jevsejevas buvo apdovanotas pagrindiniu prizu, o skatinamieji prizai už kino vertimus įteikti Olegui Volkovui – už išradingą ir šmaikštų filmo „Taksimo pokeris“ vertimą ir Gabrielei Burbaitei – už sklandžiai suvaldytą platų filmo „Įkvėpimas“ žodyną.
Ką reiškia versti kino filmą? Kas svarbiausia kalba perteikiant kino filmo nuotaiką? Ko reikia geram vertimui? Apie tai kalbamės su šiais metais Kino vertimo premiją gavusiu vertėju P.Jevsejevu.
– Besibaigiant festivaliui „Kino pavasaris“ jums buvo skirta Kino vertimo premija. Kiek jums svarbus šis apdovanojimas? Tikėjotės sulaukti šio įvertinimo?
– Gauti apdovanojimą nesitikėjau, juolab už filmo „Mutafukaz“ dialogų vertimą. Šis filmas gana savito žanro, jame jungiami amerikietiškų komiksų, manga, kompiuterinių žaidimų, hiphopo kultūros, mokslinės fantastikos elementai. Buvau linkęs manyti, kad vertimus vertinę vertėjai daugiau dėmesio skirs literatūriškesniems filmams. Taigi, galiu džiaugtis klydęs.
Žinoma, gauti apdovanojimą labai malonu, priimu jį kaip patvirtinimą, kad pastangos versti tiksliau, drąsiau, žaismingiau duoda vaisių. Ir apskritai džiugu, kad festivalyje apdovanojami vertėjai. Absoliučioje daugumoje šiuolaikinių filmų kalbama, todėl kalbos perteikimas – tikrai svarbus seanso kokybės dėmuo. Manau, neperdėsiu sakydamas, kad visiems vertėjams labai miela ši vertimų koordinatorės Austės Zdančiūtės, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos ir „Kino pavasario“ iniciatyva.
– Anksčiau taip pat esate sulaukęs įvertinimo – Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga jums skatinamąjį prizą prieš keletą metų skyrė už filmo „Juoda“ vertimą. Per šiuos metus jaučiatės žengęs žingsnį į priekį?
– Šitoks tęstinumas, kaip sakoma, verčia susimąstyti, nes abu kartus buvau paskatintas už vulgariosios kalbos vertimus. Taip, iš tiesų ankstesnysis apdovanojimas pastūmėjo dar labiau vertinti šnekamosios, neformalios kalbos savitumą kaip ypatingą vertimo užduotį. Šnekamoji kalba kartais pareikalauja ne menkesnės išmonės nei literatūrinės įmantrybės. Per tuos metus jaučiuosi šiek tiek geriau į ją įsiklausęs.
– Filmas „Mutafukaz“ įvardijamas kaip įkvėptas „Matricos“ trilogijos ir „kietesnis“ už pačią gyvą kino legendą Quentino Tarantino. O kas buvo sunkiausia verčiant šį filmą – su kokiais iššūkiais teko susidurti?
– Filme kalbama keliais skirtingais registrais: daugiausia gatvės žargonu ir retkarčiais formalia kalba. Verčiant svarbu pakankamai raiškiai juos atskirti. Taip pat šiame filme gana daug įvairiausių sušukimų ir subtilesnių emocinių intonacijų – norėjosi padaryti, kad ir lietuviškai sušukimai būtų skambūs, o intonacijos natūralios. Galiausiai, filmo kalba turtinga idiomatiniais posakiais. Idiomomis vadinamos sustabarėjusios frazės, turinčios perkeltinę prasmę. Pavyzdžiui, šiame filme pasitaikanti iš Baudelaire’o eilių kildinama prancūziška idioma avoir le cafard, kuri pažodžiui reiškia „turėti tarakoną“, bet iš tiesų įvardija niūrią dvasinę būseną, panašiai kaip lietuvių poeto Prano Morkūno frazė „varlė lenda į širdį“. Idiomatika – tai savotiška šnekamosios kalbos poezija, visuomet norisi ją perteikti kuo skoningiau.
– O kaip pradėjote versti kino filmus? Kuo įdomus filmo vertimas?
– Filmus pradėjau versti atsitiktinai, gavęs pasiūlymą pabandyti. Kita vertus, jų imtis buvau jau pribrendęs ir neblogai pasirengęs, nes prieš tai ne vienerius metus verčiau techninius, rinkodaros, produktų aprašomuosius tekstus. Filmų vertimas traukė didesne kalbos laisve ir apskritai turinio įvairove.
Filmuose vyrauja šnekamoji kalba, dialogai, vadinasi, reikia „įeiti“ į kitokį nei rašytinė kalba ritmą. Mano galva, ritmas yra vienas svarbiausių kino vertimo aspektų. Taip pat įdomus pats titrų žanras: ženklų skaičius juose ribotas, todėl svarbu formuluoti kiek įmanoma glausčiau. Tai gali tapti ir savotiška kalbos mokykla, įpratinti prie koncentruotos, bet raiškios kalbos. Be to, versdamas filmus gali išugdyti uoslę, kad pastebėtum, kada žmonės kasdienybėje ima kalbėti kaip kine.
– Jei reikėtų rinktis tarp knygos ir kino filmo vertimo, ką rinktumėtės?
– Verčiu ir knygas, tad pasirinkti turbūt negalėčiau. Versti knygas arba filmus – paprastai gana skirtingos patirtys, todėl kartais labai malonu paįvairinti knygos vertimo maratoną filmo vertimo sprintu. Kita vertus, kai kurių filmų kalba būna visiškai literatūriška ir jautiesi lyg versdamas nedidelės apimties knygą.
– Grįžtant prie šiais metais jūsų gautos premijos – apdovanojimo susilaukėte už „turtingą lietuvių kalbą, gyvus dialogus ir ekspresiją“. Ko visgi reikia geram vertimui?
– Visų pirma, laikausi nuostatos, kad geras vertimas turi būti kuo artimesnis originalui. Kino vertimuose tai dažnai reiškia, kad reikia į glaustus titrus perkelti žodingesnį pokalbį, taip pat susieti juos su tuo, kas nepasakoma kalba – su aplinka, veikėjų būdo bruožais, jų išgyvenama situacija. Dėl to paprastai nepakanka tiesiog versti iš vienos žodinės kalbos į kitą, norisi titrą prisotinti ir „kino kalbos“ prasminiais atspalviais.
– Kalbant apie vertimo kokybę, dažnai kino mėgėjams, jei taip galima sakyti, „akis bado“ kino filmų pavadinimai, – iš tikrosios kalbos išversti į lietuvių jie dažnai pasikeičia neatpažįstamai. Kodėl taip nutinka?
– Pats kino filmų pavadinimų paprastai neverčiu. Jie išverčiami sudarant programą ir tik tada patys filmai siunčiami vertėjams. Nežinau, galbūt nefestivaliniame vertime būna kitaip.
Buvau linkęs manyti, kad vertimus vertinę vertėjai daugiau dėmesio skirs literatūriškesniems filmams. Taigi, galiu džiaugtis klydęs.
Pavadinimo adaptavimas – pasaulyje įprasta praktika ir taip daroma verčiant ne tik kino filmus. Apskritai pavadinimų suteikimas kūriniams ar kitiems dalykams – įdomi kultūrinė praktika, iš kurios galima šį tą sužinoti apie kūrėjus, vertėjus ar jų gyvenamą visuomenę.
Taip būna ne visada, bet įprasta, kad pavadinimas turi kokiu nors kampu apibendrinti filmą. Pažodinis pavadinimo vertimas dažnai netenka šios apibendrinimo galios, todėl tenka ieškoti kūrybiško pakaitalo. Taip, kartais šie bandymai būna ne itin sėkmingi, bet kitais kartais norėčiau paraginti žiūrovus labiau pasitikėti vertėjais, leistis į kalbos žaidimą ir pamėginti suprasti, kaip štai toks pavadinimo variantas atskleidžia patį filmą.
– O kuo užsiimate šiuo metu – ką verčiate?
– Didieji kino festivaliai baigėsi, todėl vertimo baruose šiuo metu daugiau užsiimu literatūra. Retkarčiais tenka pristatyti šiemet leidyklos „Kitos knygos“ išleistą Howardo Phillipso Lovecrafto kūrybos rinktinę „Tykantis tamsoje“, kurią vertėme kartu su Mariumi Buroku. Taip pat turiu naują iššūkį – verčiu įspūdingojo Stepheno Hawkingo „Trumpą laiko istoriją“.
