Visi žinome, kad vaikams meškerė yra svarbiau nei pilnas kibiras karpių, kad ir kaip labai viliotų antrasis variantas. Taip pat yra su visokiausiais literatūriniais konkursais, kurių prizai su meškerėmis neturi nieko bendro: laimėkite laikrodį, laimėkite kompiuterį, laimėkite apsipirkimą knygyne, ekskursiją, kažkokią sumą pinigų, publikacijos galimybę. Šie nugalėjimai yra įprasta paskatinimo forma pasidalinti savo tekstais, tačiau jie niekaip nesusiję su tuo, kas svarbiausia: motyvacija rašyti toliau, tobulėjimu, patikėjimu savimi, patikėjimu savo svajone tapti rašytoju. Konkurso „Mano knyga bus!“ prizo idėja yra ne tik apie šitai, – sako konkurso organizatoriai, – mes ieškome ne tik rašančių mokinių, bet ir suprantančių, ką šitas konkursas gali jiems pasiūlyti, kaip gali padėti jų rašytojo kelionei.
Kiekvieno žmogaus rašymas prasideda mokykloje. Čia formuojasi stilius, čia atrandami mėgiami žanrai, čia gali būti paskatintas arba nepastebėtas, čia galima arba užstrigti, arba pasiryžti rašyti toliau. Pasiryžimas rašyti toliau – vienareikšmiškai geresnis sprendimas. Net jei iki pirmųjų publikacijų galbūt praeis ir ne vieneri metai, bet jos tikrai atsiras greičiau nei tų, kurie užstringa, jos bus kokybiškesnės, labiau apgalvotos, išdirbtos. Rašymas yra amatas – su kiekvienu parašytu puslapiu rašymas tobulėja ir šitas rašymas prasideda ne kur kitur, o mokykloje.
Apsispręsti tapti konkurso „Mano knyga bus!“ mentorėmis rašytojoms Linai Buividavičiūtei, Aistei Vilkaitei ir Kotryna Zylei nebuvo sunku. Visos rašytojos vienareikšmiškai pabrėžia svarbą savo tekstais dalintis su kitais, o ypač tais, kurie, kaip kad rašytojai, skaito truputį kitaip nei mama, tėtis, broliai, draugai. Kaip apie savo motyvaciją tapti konkurso mentore atsiliepė Lina Buividavičiūtė, „jei bent vienas mano žodis, patarimas, paskatinimas įkris jaunam žmogui į širdį, padės jam atrasti įdomių dalykų, paskatins ginčytis, abejoti, klausti - mano misija bus sėkminga. Prisiliesti prie kito sielos, charakterio, pasaulio – didelė atsakomybė, sunkis ir malonumas drauge.“
Svarbiausia mentoriaus užduotis – drauge su jaunuoju rašytoju nagrinėti jo parašytą tekstą ir pabandyti atrasti sprendimų, kaip būtų galima padaryti tą tekstą geresnį. Aistės Vilkaitės žodžiais tariant, geriausi rezultatai pasiekiami, geriausi dalykai įvyksta, kai žmonės kalbasi ir dalinasi patirtimis ir žiniomis.
Tačiau ne galimybė pasikalbėti apie savo tekstą su patyrusiu rašytoju yra svarbiausias laimėjimas. Svarbiausia prizo dalis, kaip apibrėžia Kotryna Zylė, – bendraujant atsirandantis supratimas, kad rašytojai – lygiai tokie patys žmonės, turintys silpnybių ir stiprybių, kurie gali pasidalinti savo asmenine patirtimi, kaip nesustoti kūrybinėje pusiaukelėje, kad jiems, taip pat kaip ir tam pradedančiam jaunajam rašytojui, rašyti nėra taip jau paprasta. Rašymas yra darbas, reikalaujantis disciplinos, laiko, ir šitas darbas visiems yra vienodai sunkus. Kai rašytojas nebeatrodo kažkokia mistinė būtybė, ir pati svajonė tapti rašytoju nebeatrodo tokia tolima. Šis supratimas yra didžiausias prizas – pati geriausia meškerė, kokią tik galima laimėti.
Daugiau informacijos apie konkursą ir terminus skaitykite čia.
Mentorystės konkursas „Mano knyga bus!“ – festivalio „Vaikų Kalėdų sala“, vyksiančio gruodžio 7–9 d. Vilniaus mokytojų namuose, dalis. Festivalį globoja Vilniaus miesto savivaldybė, remia Lietuvos Kultūros taryba.