Virginija Kulvinskaitė „kai aš buvau malalietka“
„kai aš buvau malalietka“ – tai rašytojos, poetės, literatūros kritikės Virginijos Kulvinskaitės (Cibarauskės) antroji knyga. Apie laukinį dešimtąjį dešimtmetį Vilniuje pirmą kartą prabyla jauna moteris. Tikros istorijos, daugybė autentiškų detalių. Ir jokių pasiteisinimų.
Kioskeliai, reivai, pirmieji Vilniaus naktiniai klubai, tūsai, doktorantūros studijos ir tarptautinės konferencijos. Filologė, labiau už viso pasaulio literatūrą vertinant betarpiškas patirtis. Pastangos pritapti, meilė, laimės akimirkos, seksas, narkotikai, aborto tema, alkoholis. Ir žinojimas, kad neprapulsi. Tai tapatybė, netelpanti į tradicinius įvaizdžius. Jokio sentimentalumo. Jokio kaltės jausmo. Jokios patetikos.
Vilniaus gatvės ir pastatai tampa kertiniais atminties žemėlapių taškais. Istorijos tikros, bet ne visos jos nutiko autorei. Tai visos kartos patirtis. Nugludintu vilniečių žargonu atviru tonu kalbama apie depresiją, santykius, seksą ir akademinį pasaulį. „Kai įstojau į doktorantūrą, kurį laiką visai nevartojau narkotikų.“ – pasakojama knygoje.
Šiandieninis romanas – tai ir žanras, ir pareiškimas: šiandien reikia stereotipus griaunančių pasakojimų. Šiandien jau esame pasiruošę tokiai literatūrai. Reikia rašyti apie viską. Reikia rašyti taip, kaip gyveni.
Aldous Huxley „Suvokimo durys. Dangus ir pragaras“
„Kitos knygos“ perleidžia klasika tapusias rašytojo vizionieriaus Aldous Huxley esė apie psichedelines patirtis, apie psichedelikos ir meno sąryšius.
„Suvokimo durys“ („The Doors of Perception“, 1954) ir „Dangus ir pragaras“ („Heaven and Hell“, 1956) – rašytojo Aldous Huxley esė, kurios kalba apie sąmonės ribų išplėtimo galimybes ir veda skaitytoją į jokiuose žemėlapiuose nepažymėtas teritorijas – vizijas, haliucinacijas, neįtikėtinus potyrius. Tai klasikinė ir kartu viena reikšmingiausių XX a. studijų apie sąmonės ribas išplečiančių substancijų, tokių kaip meskalinas, poveikį.
Šie Aldouso Huxley kūriniai darė įtaką septintojo dešimtmečio hipių ir kitų kontrkultūros judėjimams bei formavo keleto kartų pasaulėžiūrą
Kai rašytojas eksperimentavo, psichedelikų tyrimai dar buvo legalūs, daug žadantys. Deja, vėliau, šioms medžiagoms per daug išpopuliarėjus, uždrausti. Tik dabar mokslui įrodžius, kad psichedelikai iš tiesų gali būti naudingi tiek žmogui kaip individui, tiek visuomenei, vėl imta laisviau tyrinėti tokias medžiagas. Šiandien toliaregiški. A.Huxley kūriniai suspindi naujoje šviesoje.
Michaelo Pollano „Kaip pakeisti protą“
Drąsus žvilgsnis į revoliucinius medicininius psichedelikų tyrimus ir kerinti istorija apie knygos autoriaus gyvenimą pakeitusias psichedelines patirtis.
Kai Michaelas Pollanas ryžosi rimčiau pasidomėti, kaip LSD ir psilocibinas (magiškųjų grybų aktyvus ingredientas) yra naudojami žmonėms, kenčiantiems nuo depresijos, priklausomybių arba nerimo gydyti, jis tikrai nesitikėjo, kad to darbo rezultatas bus pati asmeniškiausia jo knyga. Sužinojęs, kad šie nepaprasti junginiai gali padėti ir sveikiems žmonėms tvarkytis su kasdieniniais iššūkiais, Pollanas nusprendė patyrinėti ir savo protą.
Taip prasidėjo jo pažintis ne tik su pakitusiomis sąmonės būsenomis, bet ir su naujausiais smegenų mokslo pasiekimais ir pogrindine psichedelikų terapeutų bendruomene. Pollanas kruopščiai išsijojo istorinius įrašus, kad atskirtų tiesą nuo šiuos paslaptingus vaistus gaubiančių mitų, kurie sklando nuo septintojo dešimtmečio, kai saujelė psichedelikų propaguotojų, rodos, visai netyčia sukėlė galingą visuomenės pasipriešinimą tuo metu itin perspektyviai atrodžiusiai tyrimų sričiai.
Unikalus ir elegantiškas mokslo, prisiminimų, kelionių, istorijos ir medicinos žinių kokteilis pavadinimu „Kaip pakeisti protą“ yra tikrų tikriausias dalyvaujamosios žurnalistikos triumfas. Stebinanti ir pamokanti istorija apie kelionę į nepaprastą ir netikėtą proto, savęs ir mūsų vietos pasaulyje suvokimą. Tikroji M.Pollano psichinių kelionių gido tema – ne tiek psichedelikai, kiek amžinas žmogaus sąmonės stebuklo rebusas ir ką pasaulyje, kuriame tiek daug kančios ir džiaugsmo, galime padaryti, kad galėtume kasdien tuo pasauliu džiaugtis, o gal net atrasti gyvenimo prasmę.
Stephenas Hawkingas „Trumpa laiko istorija“
Visame pasaulyje žinomo fiziko, kosmologo Stepheno Hawkingo knyga „Trumpa laiko istorija“ pirmą kartą išleista 1988 m. ir iki šiol išlieka vienu svarbiausių leidinių apie mokslą. Milijonams skaitytojų ji paaiškina nuostabius Visatos reiškinius. Lietuviškai pasirodo pirmą kartą.
Stephenas Hawkingas – žymiausias mokslininkas nuo Einšteino laikų, pagarsėjęs tiek novatoriškais pasiekimais fizikos ir kosmologijos srityse, tiek humoro jausmu. Milijonams skaitytojų jis atvėrė akis, pasakodamas apie visatos kilmę ir juodųjų skylių prigimtį, ir įkvėpė milijonus kitų, įveikęs siaubingą ankstyvos šoninės amiotrofinės sklerozės prognozę, esą jam belikę gyventi pora metų. Vėliau mokslininkas galėjo bendrauti tik pasitelkęs keletą veido raumenų, tačiau jis ir toliau plėtė savo tyrimų lauką, o jo nuomonė socialiniais ir humanitariniais klausimais – plačiai gerbiama.
Knygoje „Trumpa laiko istorija“ autorius apžvelgia idėjų apie kosmosą evoliuciją: nuo Newtono ir Einsteino iki spiralinės galaktikos ir stygų teorijų. Autorius pasineria į erdvės ir laiko paslaptis – nuo Didžiojo Sprogimo iki juodųjų skylių.
Johnas Bergeris „Kaip menas moko matyti“
Britų rašytojo, meno kritiko, Bukerio premijos laureato Johno Bergerio meno kritikos knyga „Kaip menas moko matyti“ padarė didžiulę įtaką Vakarų estetikos suvokimui ir pakeitė visuomenės požiūrį į tapybą ir meno kritiką. Pirmą kartą knyga buvo išleista 1972 m., sulaukė daugelio vertimų į kitas kalbas. Ji iki šiol yra vienas svarbiausių knygų norintiems pažinti vizualiųjų menų pasaulį.
Čia nagrinėjamos idėjos pirmą kartą buvo paskelbtos keturių dalių BBC televizijos seriale, kurio bendraautoris ir idėjinis vadovas buvo J. Bergeris. Laida, o vėliau ir knyga supažindino su meno kontekstais, atskleidė meno suvokimo ir vertinimo istoriją ir politinį kontekstą. Šis permainų šaukliu tapęs veikalas su daug iliustracijų, meno kūrinių reprodukcijų pademonstruoja, kaip vaizdai, kuriuos matome, veikiami daugybės prielaidų apie tai, ką laikome grožiu, tiesa, civilizacija, forma, skoniu, klase ir socialine lytimi. Atverdamas tapybos kūrinių, nuotraukų ir grafinio meno reikšmių sluoksnius, J. Bergeris įrodinėja, kad matydami atvaizdus mes ne šiaip sau žiūrime – mes skaitome atvaizdų kalba.
„Kaip menas moko matyti“ – tai kiekvieno, besidominčio menu, pradžiamokslis.
