Į kelią leidžiasi žmonės, kurie niekada nė nenumanė, kad teks gyventi tokį gyvenimą. Jie išsikelia iš namų ir apsigyvena „kilnojamajame turte“ – vanuose, nebenaujuose automobiliniuose nameliuose, mokykliniuose autobusuose, kemperiuose, karavanuose, treileriuose, dar kitokiuose nameliuose ant ratų ar tiesiog senuose sedanuose.
Kai kurie jų neatsitiesė po 2008 metų ekonominės krizės, kiti, tiesiog nebeišgyvendami iš uždarbio, nusprendė atsikratyti nebepakeliamų sąskaitų ir būsto paskolų, kad išsaugotų laisvę.
Kai kurie vadina juos benamiais. Naujieji klajokliai nesutinka su tokiu apibūdinimu. Jie turi ir kur prisiglausti, ir transporto priemonę, todėl vadina save tiesiog beviečiais.
Apie šiuos XXI amžiaus Amerikos klajoklius – naująją subkultūrą – Jessica Bruder parašė knygą „Klajoklių žemė. Kaip išgyventi XXI a. Amerikoje“ (išleido Kitos knygos)įkvėpusią režisierę Chloé Zhao pastatyti filmą „Klajoklių žemė“ (Nomadland, 2020), kuris pelnė Venecijos kino festivalio „Auksinį liūtą“ ir JAV Kino meno ir mokslo akademijos „Oskarą“.
Knygos autorė trejus metus keliavo su herojais – gyveno kemperyje ir dokumentavo jų kasdienybę.
Knyga išversta į 24 kalbas, apdovanota Ryszardo Kapuścińskio premija, teikiama už literatūrinį reportažą. Pasakojimas paremtas J.Bruder tyrimu „Pensijos pabaiga“.
Knygos autorė trejus metus keliavo su herojais – gyveno kemperyje ir dokumentavo jų kasdienybę.
Iš pirmo žvilgsnio daugelį šių klajoklių galima palaikyti į pensiją išėjusiais keliautojais automobiliniais nameliais. Kai kartais jie nueina į kiną ar papietauti į restoraną, jų neatskirsi nuo kitų žmonių. Ir iš išvaizdos, ir iš mąstysenos tai daugiausia vidurinės klasės žmonės. Jie skalbiasi drabužius savitarnos skalbyklose ir užsirašo į sporto klubus, kur gali nusiprausti po dušu. Daugelis patraukė į kelią, kai per Didįjį nuosmukį ištirpo jų santaupos. Jie sunkiai dirba, kad užsidirbtų maistui ir degalams. Šiuo metu, kai būstų kainos vis kyla, o atlyginimai lieka tokie pat, šie žmonės nusprendė atsikratyti būsto nuomos ir paskolų mokėjimų. Taip jie stengiasi išgyventi Amerikoje.
„Bet jiems, kaip ir visiems, – rašo knygos autorė, – vien išgyventi per maža. Todėl tai, kas iš pradžių atrodė kaip paskutinis šiaudas, galiausiai virto tikra kova už geresnį gyvenimą. Būti žmogumi reiškia siekti ko nors daugiau negu vien išgyventi. Lygiai kaip maisto ar pastogės, mums reikia dar ir vilties“.
O kelyje viltis yra. Ji gimsta iš judėjimo į priekį. Tai jausmas, kad atsiveria galimybės – plačios kaip visa šalis. Iki kaulų smegenų įsišaknijęs įsitikinimas, kad pasitaikys ir geresnių progų. Jos ten, priekyje, galbūt kitame mieste, kitoje darbo vietoje, sutikus kitą nepažįstamąjį.
Knygos ištrauka
2010 metų Padėkos dieną, dar prieš pradėdama klajoklišką gyvenimą, Linda May sėdėjo viena treileryje Niu Riveryje, Arizonoje, kur tuo metu gyveno. Anūkų turinčiai šešiasdešimtmetei teko verstis be elektros ir vandentiekio, nes neišgalėjo susimokėti komunalinių mokesčių. Jai niekaip nepavyko susirasti darbo. Nedarbingumo pašalpa baigėsi. Vyresnėlės dukters šeimyna, su kuria Linda ilgai gyveno, dirbdama įvairius menkai mokamus darbus, neseniai persikraustė į mažesnį butą. Dabar, kai trijuose miegamuosiuose turėjo nakvoti šeši žmonės, gyventi kartu su jais tiesiog nebeužteko vietos. Ji tūnojo tamsiame treileryje ir nežinojo, kur dėtis.
„Išgersiu visą alkoholį, kiek turiu. Tada atsuksiu dujas. Prarasiu sąmonę – ir bus viskas, – tarė ji sau. – O jei kartais nubusčiau, prisidegsiu cigaretę ir tegul viskas sprogsta velniop.“
Būti žmogumi reiškia siekti ko nors daugiau negu vien išgyventi. Lygiai kaip maisto ar pastogės, mums reikia dar ir vilties.
Į ją žiūrėjo du nedideli jos šunys – Koko ir Dūdlas (pudelis Dūdlas nugaiš Lindai dar nepersikrausčius į Kišensmuklę). Ji dvejojo – nejau išties galėtų susprogdinti ir juos? Ne, tai neįmanoma. Todėl užuot įgyvendinusi šį sumanymą, ji priėmė draugės pasiūlymą atvykti į svečius švęsti Padėkos dienos.
Tačiau tos akimirkos, kai susvyravo jos valia gyventi, ji ilgai negalėjo pamiršti. Šiaip Linda save laiko „linksmu ir džiaugsmingu žmogumi“. Ji niekada rimtai nesvarstė minties staiga imti ir pasiduoti. „Tiesiog buvau taip prislėgta, kad nemačiau jokios išeities“, – vėliau prisiminė ji. Ką nors reikėjo keisti.
Po poros metų Linda ir vėl pajuto priėjusi ribą. Ji dirbo kasininke „Home Depot“ parduotuvėje Leik Elsinore, Kalifornijoje, už 10,50 dolerio per valandą. Kai kuriomis savaitėmis ji dirbdavo nuo dvidešimties iki dvidešimt penkių valandų – tokio atlyginimo vos pakakdavo sumokėti 600 dolerių per mėnesį už kitoje miesto pusėje, automobilinių namelių parke „Shore Acres“, nuomojamą namelį ant ratų.
Kad susirastų šį darbą, jai prireikė ne vieno mėnesio, nors jos darbo patirties aprašyme figūravo du statybų technologijų studijų diplomai, be to, ji buvo pusantrų metų dirbusi „Home Depot“ Las Vegase, kur uždirbdavo apie 15 dolerių per valandą kaip ekspeditorė – šios pareigos jai visai patiko, nes tekdavo asmeniškai spręsti klientų problemas. Po viso to sėsti prie kasos aparato išties atrodė kaip pažeminimas.
Linda jau ne pirmą kartą stebėjosi, kaip žmonės senatvėje gali sau leisti išeiti į užtarnautą poilsį.
Tačiau Linda stengėsi į viską žiūrėti optimistiškai. „Nors ir turiu daug visokios darbo patirties, mane pasodino prie kasos aparato, – pasakojo ji. – Tada tariau sau: gerai, būsiu pati geriausia šios parduotuvės kasininkė!“ Linda kalbino pirkėjus, klausinėjo apie jų poreikius ir stengėsi kiek galėdama padėti. Kai vienas žmogus atsinešė prie kasos aparato netinkamą medieną stogui, ji rekomendavo jam verčiau nusipirkti kitokių medžiagų – OSB plokščių, kurios daug geriau atitiktų jo tikslą (ir dar kainuotų 500 dolerių pigiau). Kodėl „Home Depot“ turėtų laikyti taip gerai nusimanančią specialistę prie kasos aparato? „Man regis, jie šiek tiek nepatikliai žvelgia į mano amžių“, – spėjo ji.
Linda jau ne pirmą kartą stebėjosi, kaip žmonės senatvėje gali sau leisti išeiti į užtarnautą poilsį. Kad ir kiek darbų jai būtų tekę dirbti per gyvenimą, nė vienas nesuteikė bent kiek solidesnio finansinio stabilumo. „Man niekaip nepavyko užsidirbti pensijai“, – sakė ji.
Linda žinojo, kad netrukus jai turėtų būti pradėta mokėti socialinė parama. Ji niekada nekreipė daug dėmesio į metinius savo finansų pranešimus, bet vis tiek nustebo, kai peržvelgusi vieną pamatė, kad jos mėnesio išmoka turėtų būti apie 500 dolerių – to neužtektų nė nuomai sumokėti.
Ji nustebo, kai peržvelgusi vieną pamatė, kad jos mėnesio išmoka turėtų būti apie 500 dolerių – to neužtektų nė nuomai sumokėti.
Linda viena išaugino dvi dukteris. Ji gerai žinojo, kaip gyventi taupiai. To Lindą išmokė jos motina, kuri iš vieno svaro (~ 0,45 kg) faršo sugebėdavo visą savaitę išmaitinti ją ir du jos brolius. Kai per pietus būdavo spagečių su Bolonijos padažu, tačiau dubenėliuose nebūdavo matyti nė pėdsako mėsos, vaikai erzindavo motiną, esą ji sudėjusi visą faršą į kojinę ir tik pamojavusi ja virš puodo, kad spagečiai prisigertų mėsos kvapo. Retkarčiais, kai šeimyna pasiimdavo kokį nors vaiką, kurio tėvai būdavo patekę į bėdą, Linda juokaudavo, esą motina, norėdama pamaitinti svečią, tiesiog „vienu kartu daugiau pamojuos virš puodo kojine su faršu“.
Gal dėl tokios patirties Linda labai atjautė sunkiai besiverčiančius žmones. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Bulhed Sityje ji turėjo kilimų ir plytelių parduotuvę pavadinimu „Čerokių interjerai“. Pasibaigus darbo valandoms, už jos pastato prie atsukto vandens čiaupo apsiprausti ir prisipilti vandens į butelius susirinkdavo benamiai. „Viskas gerai, – sakydavo jiems Linda. – Tik nepamirškite paskui jo užsukti. Nepamirškite!“ Rąstų trobelės stiliaus pastatas buvo su prieangiu, kurio stulpai rėmėsi į stogą. Jei koks žmogus vis pasilikdavo čia pernakvoti, ji jį įdarbindavo. „Gerai, jei jau ketini čia miegoti, dirbsi naktiniu sargu“, – sakydavo ji, sufleruodama, ką jis turėtų pasakyti policininkams, jei šie mėgintų jį iš ten išvyti.
Vienas iš vyrų, buvęs medžių genėtojas, pasiguodė Lindai norįs baigti valkatauti gatvėse. Jis sumąstė, kad galėtų gauti užsakymų iš miesto valdžios, kuri samdo rangovus žole apaugusiems miesto plotams nušienauti. Linda padėjo jam surinkti pinigų darbui pradėti: įsigyti grėblių, žoliapjovę, šiek tiek benzino. Jiedu kartu važinėjo po miestą ir ieškojo apaugusių plotelių, kuriuos miestas buvo nusprendęs nušienauti. Pasinaudojusi savo verslo licencija, Linda parūpino vyrui keletą užsakymų.
Pasinaudojusi savo verslo licencija, Linda parūpino vyrui keletą užsakymų.
Ir tada įvyko iškart du negeri dalykai. Bankrutavo Lindos parduotuvė, nes, pasirodo, jos verslo partneris vedė dvigubą buhalteriją ir pasisavindavo dalį pelno. O buvęs medžių genėtojas spjovė į Lindos jam parūpintus užsakymus. Kai kažkas pasiūlė jam Las Vegase nudažyti namą, jis pabėgo iš miesto, nenušienavęs nė vieno iš apsiimtų plotų.
Tačiau Linda nenukabino nosies. „Ačiū Dievui, turėjau kaip pragyventi, – pasakojo ji. – Gal parduotuvė ir bankrutavo, bet juk man liko visi tie užsakymai.“ Tad netrukus ji jau stumdė žoliapjovę sausringomis vasaros dienomis, kai temperatūra kartais pakildavo iki 120 farenheitų (~ 49 °C). Ji išsiaiškino, kokie yra infarkto simptomai: „Jei saulėje ims krėsti drebulys, kuo greičiau traukitės į pavėsį!“ Iš kiekvieno užsakymo Linda užsidirbo apie 150 dolerių. Paprastai ji pradėdavo šienauti vos išaušus ir baigdavo apie vidurdienį, o į vakarą ateidavo baigti grėbti ir sukrauti nupjautos žolės į maišus.
„Pirmąkart, kol dar nebuvau gavusi atlyginimo, neturėjau iš ko nuvežti sudžiūvusių žolių į sąvartyną, todėl mes nutempėme jas prie ežero, sukūrėme ten didelį laužą, bet tądien buvo labai vėjuota diena, – pasakojo ji, prisiminusi kelionę prie Mido ežero. – Vėjas ėmė nešioti sausas žoles po visą pakrantę. Prisistatė eigulys ir pasakė, kad taip elgtis negalima. Aš iškart puoliau: „Jau viskas. Gesinu. Pilu žemėmis.“
Tada kažkaip pamaniau: „Gal vis dėlto grėbti žolę 120 laipsnių karštyje nėra tikrasis mano pašaukimas. Ne dėl to aš mokiausi koledže!“ – pasakojo Linda, studijavusi statybų technologijas. Tuo metu jos vyresnėlė kartu su vyru susirado darbus klestinčioje kazino pramonėje: ji įsidarbino restorane, jis – patarnautoju automobilių stovėjimo aikštelėje. Netrukus ir Linda gavo cigarečių pardavėjos darbą kazino „Riverside“ sparčiai augančiame lošimų mieste Lafline, Nevadoje (miesto įkūrėjas, „Riverside“ savininkas Donas Laughlinas, iš pradžių norėjo miestą pavadinti tiesiog „Kazino“, tačiau šį pavadinimą atmetė JAV paštas).
Gal vis dėlto grėbti žolę 120 laipsnių karštyje nėra tikrasis mano pašaukimas.
Linda buvo tokia dėkinga už šį darbą, kad nusiuntė Donui Laughlinui du tuzinus rožių. Šis pasikvietė ją į savo kabinetą. „Kas tai?“ – paklausė suglumęs Laughlinas.
„Tiesiog nuoširdi padėka, Donai, – pasakė ji. – Jokios kitos priežasties nėra. Tik noriu padėkoti už darbą. Daugiau nieko nesiekiu.“ Linda pardavinėjo saldainius, gėles ir tabaką iš padėklo su diržu per kaklą. Padėklas buvo toks sunkus, kad iš pradžių jai teko užsisegti diržą ir per juosmenį. Bet net ir su diržu tampyti tą padėklą nebuvo lengva užduotis. „Anksčiau dėvėjau 14 dydžio drabužius, bet padirbusi cigarečių pardavėja sulysau iki dešimto“, – pasakojo ji.
Linda urmu pirkdavo rožes po 96 centus ir parduodavo jas po keturis dolerius, paprastai dar gaudama dolerį arbatpinigių. Ji pirkdavo cigaretes blokais ir pardavusi uždirbdavo po penkiasdešimt centų nuo pakelio. Pamažu Linda susipažino su lošėjais. Pavyzdžiui, buvo toks vyrukas, kuriam nuolat skaudėjo galvą, todėl buvo galima tikėtis, kad jis numes jai penkis dolerius už 25 centų vertės aspirino pakelį. Kai kuriais vakarais ji taip susirinkdavo nuo 200 iki 300 dolerių. Be to, susirado ir dar vieną pajamų šaltinį: samdė ir prižiūrėjo darbuotojus dirbtiniams kazino augalams valyti.
Tačiau atsirado smulkių prekių automatai – ir geri cigarečių merginų laikai „Riverside“ staiga baigėsi.
Donas vėl pasikvietė Lindą į savo kabinetą – pranešti, kad jos darbo vieta nebereikalinga. Bet jis nenorėjo jos atleisti. Todėl patarė pasikalbėti su generaliniu direktoriumi Dale’u, kad šis paieškotų jai kito darbo. Linda susirado Dale’ą ir tiesiai paklausė: „Kas čia uždirba daugiausia?“ – „Šiaip jau krupjė ir kokteilių padavėjos“, – atsakė Dale’as. – „Man labiau prie širdies kokteilių padavėjos darbas“, – nusprendė Linda.
Naujajame darbe reikėjo dėvėti uniformą: siaurutį fraką su raudona liemens juosta, trumpas šokių kelnaites, nailonines kojines ir aukštakulnius. Lindai buvo nejauku, kad reikės šitaip apsinuoginti. „Nežinau, ar sugebėsiu tokiais drabužiais pasirodyti žmonėms“, – pamanė ji, bet nusprendė pabandyti.
„Nežinau, ar sugebėsiu tokiais drabužiais pasirodyti žmonėms“, – pamanė ji, bet nusprendė pabandyti.
Kai Linda apsirengė, viršininkas pasakė, kad ji atrodo gražiai. Linda, pati save nustebindama, sutiko. Kazino ji jautėsi saugi, nes apsaugos darbuotojai netoleravo nepagarbaus lošėjų elgesio su kokteilių padavėjomis. „Esu mačiusi, kaip apsaugininkai pagriebdavo žmones už pakarpos ir jų veidais atidarydavo paradines kazino duris“, – pasakojo ji.
Linda džiugiai prisimena laikotarpį kazino „Riverside“. Ji tebeturi tų laikų savo nuotrauką: stovi besišypsanti, trumpais tamsiais plaukais, su kokteilių padavėjos uniforma, o už nugaros – Kolorado upė.
Bet tada Lindai buvo dar tik per keturiasdešimt. Metams bėgant jos galimybės susirasti darbą vis menkėjo, užuot didėjusios kaupiantis patirčiai. Atrodė, nebėra jokių galimybių ištrūkti iš menkai mokamų darbų konvejerio.
