 |
| Knygos viršelis/Ramutė Skučaitė „Tamsiai ir šviesiai matys“ |
Abu autoriai lieka ištikimi „saviems“ žanrams – poetė, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Ramutė Skučaitė nauju eilėraščių rinkiniu tarsi pratęsia ankstesniojo rinkinio „Varinis angelas“ (2006) kūrybišką idėją, o prozininkas Rimantas Šavelis naujame romane „Šiek tiek mėnesienos“ pasakojimą apipina keistais paslaptingais įvykiais.
Ramutė Skučaitė, poetė, nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, pristato naują, ne visai įprastą eilėraščių rinkinį „Tamsiai ir šviesiai matys“. Neįprastą dėl to, kad jame be eilėraščių dar publikuojama memuarinės prozos, ir visa tai jungiasi į vientisą kūrinį. Naujoji knyga gali būti suvokiama kaip ankstesnio rinkinio „Varinis angelas“ (2006) kūrybiškas tęsinys, kuriame autorė jau pasitelkė idėją atsiminimus pinti su poezijos žodžiu.
Gražios kalbos eilėraščiai naujoje knygoje „Tamsiai ir šviesiai matys“ susipina su memuarinės prozos intarpais, sukuriamas vientisos tėkmės įspūdis. 2009 metais už „mažų ir suaugusių žmonių pasaulio vienybę, už žodžio skaidrumą“ nacionaline premija apdovanota poetė ir naujame rinkinyje išlaiko klasikinį braižą. Harmonijos ilgesys, sielų ryšys, meilė, praradimai ir atradimai, etinių vertybių akcentai – šie motyvai natūraliai aprėpia poetės, jos artimųjų ir draugų skaudžias tremties patirtis, tų patirčių suformuotą laikyseną.
„Kur ta jungtis ar stabtelėjimas, driekiantis siūlui iš nesibaigiančio kamuolio, tas mirksnis, nuo kurio gija tampa tavo esatim? Juk ji turi išsipildyti, ji yra, kai vėl ima driektis siūlas, nužymėdamas jau tavo būtį.
Ir gyveni ją dienoj ir nakty, mylėjime ir nemeilėj, o siūlas driekiasi vis tolyn per kalnus klonius, per upes ežerus, per tamsią šviesą, gerumą blogumą, šiltą smėlį ir ledą. Driekiasi nesustodamas, susiraizgydamas su kitais siūlais, išsisukdamas, išsilaisvindamas, vėl susimazgydamas, bet nesiliaudamas driektis. Palikdamas už savęs – save.
Ir tave. Ir visa tai, ką žinojai, jautei, darei, iškentėjai, išmylėjai, gavai ir praradai, – visa, ką turėjai arba dar tebeturi, bet ko jau niekaip negali pavadinti turėjimu“ – Ramutė Skučaitė.
Prozininkas ir kino scenaristas Rimantas Šavelis, dažnai vadinamas lietuvių literatūros klasiku, tokių kūrinių kaip romanų „Dievo avinėlis“, „Tadas Blinda“, apysakos „Amžinoji šviesa“ autorius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje išleido naują romaną „Šiek tiek mėnesienos“.
Kūrinio pasakojimą autorius pradeda ir apipina keistais įvykiais ir nutikimais, kurie skaitytoją įtraukiai ir bando paklaidinti romano apylinkes apgaubusioje tirštoje „negamtinėje“ migloje. Keisti nutikimai prasideda atgijusiais miruoliais (grafas Liudvikas Rūka-Rūkevičius, pirmasis kolūkio pirmininkas Petras Liknora, mokytojas Gediminas), kurie bendrauja su vietos gyventojais, patys nesuvokdami, kokiame laike atsidūrė, ar jie yra numirę ar gyvi...
Ilgainiui paaiškėja intriguojančių dalykų priežastys, o po gyventojų evakuacijos ištuštėjusios apylinkės mena civilazijos paklydimus. Knygos viršelį iliustruojantis vertikaliai „pastatytas“ įprasto kaimo sodybos horizontas tarsi paaiškina – gyvenime gali nutikti ir nutinka visko, net ir mažiausiai tikėtų dalykų. Kūrinys parašytas lengvu, dažnai ironišku stiliumi, o siužeto paslaptis neatskleidžiama iki pat galo.
