Manau, kad vienas įdomiausių jo prozos bruožų – autoriaus nesikišimas į skaitytojo interpretaciją, nemoralizavimas, neidiliškas lietuviško kaimo suvokimas. Visgi ankstesniuose interviu su autoriumi vis grįžtama prie tų pačių temų. Kodėl S.T.Kondrotas išvažiavo? Ką jis veikia Los Andžele? Ar jis palaiko ryšius su Lietuva? Kodėl jis taip retai duoda interviu? Išties, ar jis – sentimentalus?
Neseniai sudaryta rinktinės prozos knyga „Kolekcionierius” tapo puikia proga šiam išskirtiniam interviu. „Čia Palmira Mikėnaitė, Antano A.Jonyno žmona, sugalvojo surinkti viską į daiktą. Gal kad jau senis? Toks priešmirtinis rinkinys“, – viename interviu teigė jis.
Apie autorių
– Literatūros pasaulyje ir net universitete jus apibūdina kaip žmogų, kuris sovietmečiu išvažiavęs iš Lietuvos metė rašymą, šiltame Los Andžele žvejoja ir niekam neduoda interviu. Ir net dabar mūsų pokalbis – tai susirašinėjimas laiškais. Kas lemia tokį jūsų sprendimą – laiko trūkumas, nenoras, kad svetimas žmogus transkribuotų jūsų sakinius, o gal tiesiog manote, jog tai – beprasmiška?
– Apskritai interviu nemėgstu ir dažniausiai atsisakau iš viso. Man pačiam jų visai nereikia. Be to, gyvam pokalbiui reikia sutarti laiką, kažką įsipareigoti, gal atsisakyti ko nors įdomesnio, tarkim, žūklės, tai geriau laiškais. Radęs minutę prisėdu sau patogiu laiku ir galiu pagalvoti apie atsakymus.
Man pačiam jų visai nereikia.
– Esate paslaptingas autorius, kuris gyveno už geležinės uždangos, bet sugebėjo rašyti autentišką prozą. Dabar jūsų kaip rašytojo asmuo mitologizuojamas. Visuose interviu atsakote, kad pats į kitų komentarus niekaip nereaguojate, bet visgi, ar buvo, kad, gerdamas rytinę kavą ir skaitydamas straipsnius, truputį… šyptelėjote?
– Ne, nepamenu. Dažnai nė nežinau apie tuos komentarus, kadangi neieškau. Kartais draugai parodo, bet ne visada, tai taip ir dingsta, manęs nepasiekę.
– Kaip jaučiatės dėl to, jog Lietuvos skaitytojai taip godžiai vis nori kažką iš jūsų išgirsti?
– Niekaip nesijaučiu. Išvis apie tai negalvoju. Net nesu tikras, kad jie tikrai to nori. Na, bet jeigu jūs sakote...
– Prisiminkite laikus, kai buvote jaunas rašytojas. Iš kur atsirado ambicija kurti?
– Sunku pasakyti. Gal iš baimės, kad vieną dieną numirsi ir niekas niekada nebesužinos, kad išvis gyvenai. Pradėjau nuo dailės, piešiau, lankiau dailės mokyklą, stengiausi, bet vis stiprėjo jausmas, tarsi visos pastangos ką nors sukurti dailės srityje yra beviltiškas bandymas prasiveržti pro storą mūro sieną. Oficialiai viskas buvo gerai, mokytojai gyrė, kelias atrodė tiesus – tiesiai į Dailės institutą, bet jaučiausi labai savimi nepatenkintas, tad mečiau.
Man buvo tada penkiolika. Kadangi visada labai daug skaitydavau, o noras kažko siekti nedingo, pagalvojau, kad gal pabandysiu geriau ne piešti, bet rašyti. Parašiau apsakymėlį, žurnalas „Moksleivis“ išspausdino, net honorarą sumokėjo 30 rublių. Gal tie 30 rublių viską ir nulėmė.
Gal tie 30 rublių viską ir nulėmė.
– Literatūros istorijos atmintyje jūs visada būsite minimas kaip žmogus, įvedęs magiškąjį realizmą bei turėjęs maištingą laikyseną. Ko būdamas jaunas rašytojas tikėjotės iš savęs? Ką norėjote užrašyti?
– Tikėjausi to, ko ir visi tikisi. Parašyti, būti išspausdintam, populiariam. Nuo populiarumo priklauso knygų tiražai, užsakymai kinui, teatrui, didesni honorarai. Nuo dvidešimt dvejų ar trejų buvau profesionalus rašytojas, gyvenau tik iš literatūros.
Tikėjausi to, ko ir visi tikisi. Parašyti, būti išspausdintam, populiariam.
– Ar esate sentimentalus žmogus?
– Natūraliai turbūt taip, bet prireikus galiu savo sentimentus sutramdyti ir elgtis visiškai racionaliai.
Apie „Žalčio žvilgsnį“
– Literatūros ir meno archyve teko žvilgtelėti į 1981 metais „Vagos“ leidyklai pateiktą galutinę šio romano redakciją. Joje daugiausiai tebuvo pakeistos kelios dalelytės. Kaip stipriai iš tiesų buvo suredaguotas ir cenzūruotas šis jūsų romanas? Ar tai, ką dabar skaitome, yra arti jūsų sukurto originalo?
– Tai, ką ten matėte, ir buvo visa redakcija. Cenzūros nebuvo jokios. Mes cenzūravomės patys jau rašymo metu. Žinojome ribas, kurių negalima peržengti, tad teko kažkaip suktis toje leistinoje zonoje.
Mes cenzūravomės patys jau rašymo metu.
Kartais žengdavome pačiu paribiu, sulaukdavome perspėjimų, kad jau gal per arti ribos, kad kitą kartą leidykla to nepakęs, bet cenzūruoti necenzūravo.
– Į kurį šio romano veikėją sudėjote daugiausia savęs?
– Dėjau į knygą save visą, į visus veikėjus, į kraštovaizdžius, daiktų aprašymus. Visą fantaziją. Bet nė su vienu veikėju negalėčiau susitapatinti, nė vienam nepriskyriau savo motyvų, minčių, jausmų, savybių. Viskas tik prasimanymas.
– Atmosferą, kurią vaizduojate romane, yra nerimastinga, senasis lietuviškas kaimas nėra vaizduojamas idiliškai. Čia žmonės serga, jie nuodėmingi ir nuolatos perženginėja ribas. Vienas iš veikėjų – Grafas Emilis – skaito Friedrichą Nietzschę, jis tarsi „antžmogis“. Protėviai jūsų kūryboje taip pat nėra romantizuojami. Koks jūsų santykis su praeitimi?
– Seniai jutau, kad lietuviškas kaimas yra ne toks, kokį imta vaizduoti XX amžiaus pirmoje pusėje. Pradėjus gilintis, skaityti įvairius šaltinius, pavyzdžiui, XIX amžiaus valgių gaminimo receptus, tai pasitvirtino.
Seniai jutau, kad lietuviškas kaimas yra ne toks.
Daug importinių ingredientų, prieskonių, užsienietiški alkoholiniai gėrimai. Dabar jau tiksliai nepamenu, bet lyg ir XV amžiuje Anglija beveik visą degutą pirko iš lietuvių, o pagrindinė importo į Lietuvą prekė – baltas vynas. Kiek kitoks paveikslas, negu tas įprastinis su vyžom ir spragilais.
Apie „Kolekcionierių“
– Kituose interviu kalbate, kad pats norėtumėte šiuo savo tekstus redaguoti, trumpinti sakinius. O ką keistumėte temų, veikėjų, siužeto bei idėjų atžvilgiu?
– Dabar jau nieko nebekeisčiau, palikčiau kaip buvo. Juk tai ne mano parašyta. Tai parašė anas žmogus, kuriuo aš tada buvau ir kurį jau nelabai gerai ir atmenu. Aš tų tekstų nevertinu kaip savo. Jei juos skaitau, tai kaip pašalinis, svetimas skaitytojas.
– Rinkinyje yra du dar niekur nepublikuoti tekstai – „Eskizas“ ir „Kornelijaus Jedermano užrašai“. Kokiame kontekste jie gimė?
– Jie buvo publikuoti, tik ne Lietuvoje. Užbaigiau juos jau pasiekęs Ameriką, kažkur apie 1986–1987 metus. Konteksto dabar jau neatsimenu. Man atrodo, kad buvau juos pradėjęs dar Lietuvoje, o svetur tik užbaigiau.
