Klasiko D.Kajoko poezija: skaitytojui noriu perduoti tai, ką vien tie eilėraščiai – o ne aš! – ir tegali perduoti

Su URBAN˙/ Poetry skaitytojais savo kūryba dalinasi legendinio literatūros festivalio – Poezijos pavasario (PP) menininkai. Šį kartą eilėraščius atsiuntė vienas žinomiausių lietuvių poezijos rašytojų – Donaldas Kajokas. Eilėraštis „Aklieji“ – iš rinkinio „Tylinčiojo aidas“ (1988), o du kiti – iš „Apie vandenis, medžius ir vėjus“ (2015). „Tais eilėraščiais savo skaitytojui aš noriu perduoti tai, ką vien tie eilėraščiai – o ne aš! – ir tegali perduoti. Kalbama apie mūsų laikinumą? Turbūt. Ir menkumą. Bet, kai įsibūni šiame buvime, tasai menkumas tampa netgi jaukus. O karavanas... Čia iš Kristaus palyginimo. Kas jį žino, supras, kas nežino, tam ir nebūtina, eilėraštis gali gyvuoti ir be žinojimų“, – pasakojo poetas.
Donaldas Kajokas
Donaldas Kajokas / Mariaus Vizbaro / 15min nuotr.

- Donaldas Kajokas

Aklieji

maniau neseksiu niekad paskui nieką

o nusekiau kaip inkščiantis šuniūkštis

nors vejamas buvau nors lėkė gniūžtės

patižusio sunkaus bespalvio sniego

ne tas kurį sekiau o tie kur sekė

taip kaip ir aš tie daužė šonus vijo

o tas kurį mes sekėm nieko sakė

prieisim sakė lai tik nieks nebijo

ir sekėm paskui grūsdamies niekingai

nė vienas nežinojom kur jis veda

bet žengėme per uolą ir per ledą

ir uodėm kaip šuniūkščiai šeimininką

tik niekur niekur jis nebesustojo

tolyn keliavo ir kartojo nieko

ir nuovargis pirmiems pakirto kojas

kiti dar slinko mirtinai paliegę

ir siautė pūgos darganos mus merkė

saujelė mūs beliko gal tik dešimt

gal dvylika su tais kuriuos mes nešėm

visi kiti juoduos pusnynuos verkė

pusnynuos verkė tolstantiems mosavo

paskui į puošnų ledo karstą gulė

mes juos regėjo veidrody mėnulio

o jie tenai regėjo lemtį savo

nedaug bet mūs dar liko o keli tie

kuriuos paknopstomis bet kantriai nešėme

jie mums giedojo – te šviesa jus lydi

te amžinoji žengiantys į nežinią

taip – tik saujelė liko tik saujelė

plynam lauke ir begaliniuos vėjuos

keliavo jau tik tie kurie negali

tie kurie gali gal ir negalėjo

seniai nebuvo vieno kurį seka

vien kūnai jų į vieną susiviję

vieni jie ėjo patys nieko sakė

prieisim sakė lai tik nieks nebijo

Karavanas

tai kur tas vakaras?

pakaušį vis dar urbia saulė prakaito nors gręžk

per dykumą haremas

ir sargybiniai eunuchai prie žirgų kaklų prigludę

ir neužmatoma

kupranugarių vilkstinė, ant vieno viešpatie ir aš

ir šitiek šimtmečių

vis ta pačia kryptim – į adatos skylutę

Apie mano literatūrines pasakėles

mąstosi – mąstyk sau

tingisi – tingėk sau

skaudasi – skaudėk sau

sningasi – ir snik sau

sekasi – ir sek sau

nes kvailiams

sako

sekasi

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą