Lietuviškos pasakos pradėtos rinkti pirmojoje XIX a. pusėje. Pirmąją pasakų rinktinę sudarė Simonas Daukantas, o nepralenkiamo lietuvių pasakininko Jono Basanavičiaus iniciatyva buvo išleistos net 7 lietuviškų pasakų knygos (pirmiausiai Amerikoje, tik tada Lietuvoje). Leidyklos „Nieko rimto“ išleistame pasakų rinkinyje „Trys laimės“ pristatomos buitinės pasakos. Jose pasakojama apie paprastus žmones, jų gyvenimus ir juos ištinkančius keistus įvykius. Anot tautosakininkės Bronislavos Kerbelytės, buitinės pasakos yra loginių klaidų iliustracijos: anekdotinėmis situacijomis buvo siekiama vaizdžiai iliustruoti kokį nors įvykį, paauklėti aplinkinius.
Buitinės pasakos yra loginių klaidų iliustracijos: anekdotinėmis situacijomis buvo siekiama vaizdžiai iliustruoti kokį nors įvykį, paauklėti aplinkinius
Seniau pasakos atlikdavo ir animacinio filmuko, ir vadovėlio funkcijas. Veikėjai yra paprasti žmonės ir vaikams lengva įsivaizduoti save jų vietoje, o problemų sprendimo būdus, išgirstus pasakose, vėliau galima pritaikyti ir savame kieme. Žinoma, gyvenime akistata su slibinu gal ir neįvyks, tačiau pamoka, jog ramus pašnekesys visada geriau už ginčą, vaikų galveles pasiekia. Tėvams svarbu žinoti, kad pasakos ypač tinka lavinti suvokti tekstą ir rišliai kalbėti. Jau trejų sulaukęs žmogutis pradeda analizuoti istorijas – jis žino, kad turi būti pradžia, kulminacija ir pabaiga. Klausydamas ir kalbėdamas vaikas tobulina savo tarimą, intonaciją, panaudoja kūno kalbą. Senosios pasakos padeda geriau pažinti savo tautos kultūrą. Klausantis jų galima pajausti, kaip gyveno ir mąstė mūsų protėviai, kas juos jaudino, kuo jie tikėjo.
Netgi pasakos apie trečią brolį (nebūtinai Joną), kuris parodomas nekokioje šviesoje, turi pamokomą prasmę. „Vadinamasis trečias brolis matomas kaip kvailelis, nežinantis ką daro ir dėl to smerkiamas. Bet kodėl tas brolis yra kvailas? Jis tiesiog elgiasi nestandartiškai, ne taip, kaip dauguma – likę du broliai, o jis yra vienas, todėl tampa mažuma. Savo namuose jis laikomas kvaileliu, bet kai trečiasis brolis išeina į pasaulį, jis nėra kvailas, jis yra įdomus savo nestandartiškumu, iš jo nori pasimokyti ir kiti. O kai jis grįžta su karalaite, tada ir namiškiams jis nebekvailas. Labai gerai toks pavyzdys matomas pasaulio istorijoje – ar tai būtų madoje, mene ar moksle – tas, kuris užbėga į priekį, iš pradžių yra pajuokų objektas, iš jo juokiamasi, nes žmonės nesupranta, o kai visuomenė prie jų priartėja, kvailiai tampa lyderiais“, – pasakoja Lietuvos tautosakininkė Bronislava Kerbelytė.
Į klausimą, kas šiuolaikiniam žmogui yra pasaka, mums atsako humanitarinių mokslų daktarė Rita Repšienė: „Pasakos man yra mąstymo, meno, kultūros modelis, jis saugo savyje amžinųjų vertybių kodus. Visa tai, kas buvo senosiose kultūrose, t.y. įvairūs draudimai, apeigos, gebėjimas elgtis sudėtingose situacijose, suvokimas savęs pasaulyje ir pasaulio savyje. Galų gale tai yra visi tie subtilūs žemiškieji dalykai, kurie pasakose yra užkoduoti ir kuriuos perskaityti kuo toliau, tuo yra sudėtingiau. Nes kuo labiau žmogus tolsta nuo savo senosios pasaulėjautos, tuo sunkiau jam yra skaityti tai, kas yra pasakose užkoduota.“
Pasakos man yra mąstymo, meno, kultūros modelis, jis saugo savyje amžinųjų vertybių kodus
Anksčiau pasakos buvo savaime suprantamas dalykas šeimose, bet šiandien tėvai savo atžaloms skaito vis rečiau. Nors ryškios spalvos bei garsai kompiuteriuose ir telefonuose neretai susiurbia visą vaikų dėmesį, niekas neatstos tylaus mylimo žmogaus balso, kurio klausant galvoje gimsta nuostabi istorija, o jai besibaigiant akis sunkiai užkloja sapnas. Tereikia atsiversti gerą knygą.
Dažnai knygose tradicinių pasakų detalės būna sušvelninamos arba pakeičiamos, nes originalūs siužeto vingiai kartais būna ne tokie jau nekalti. Kodėl tradicinėse pasakose tiek žiaurumo? „Todėl, kad gyvenimas toks yra“, – nekantriai skėsteli rankomis B. Kerbelytė 1. „Dabar tėvai gina vaikus nuo visokių baisumų, jie auga lyg šiltnamy, kaip po to vaikus išleisti į gyvenimą? Vaikystėje reikia baimę patirti ir ją įveikti. Pavyzdžiui, pasakoje yra vieta, kur visi žūsta, bet herojus drąsus ir eina toliau. Žmonės sako, kad pasakos – tai kažkokia nežabota fantazija, o aš sakau, žabota, netgi labai. Todėl, kad per pasaką reikia pasakyt tiesą apie gyvenimą, apie žmogų, bet ją pasakyti gražiai, kad paveiktų vaizduotę ir istorija verstų mąstyti, ieškoti ir gilintis.“ Dailininkas A. Paberžis pasakoja, jog jo kelionė su pasakomis paauglystėje tęsėsi dėka būtent tokių –tarmiškų ir nepagražintų pasakų, iš atsitiktinai į rankas patekusio Mečislovo Davainio-Silvestraičio rinkinio.
Lietuviškos pasakos yra, kaip lietuvių literatūros ir tautosakos tyrėjas Donatas Sauka pasakytų, tautos paliktos inkrustacijos – t.y. maži brangakmeniai, nuo seno slypintys mūsų kultūroje. Bendrame vaizde jie gal ir nežiba ryškiai, tačiau atidžiau įsižiūrėjęs viduje pamatytum begalę sudėtingų raštų, mozaikų ir atspindžių, į kuriuos, kaip į ugnį, galima žiūrėti be galo be krašto.
