Ketvirtadienį Kaune prasidėjo „Kauno literatūros savaitė“. Pirmasis jos susitikimas – rašytojo Rimanto Kmitos naujausio romano „Remyga“ skaitymai ir pokalbis apie miestus ir mitinius žvėris, kurį moderavo žurnalistas Rytis Zemkauskas. Tačiau pokalbis prasidėjo ne nuo mitų, o nuo istorijų, kurių pirmąją papasakojo literatūros savaitės organizatoriai – apie tai, kaip šis renginys atsirado.
„Labai džiaugiuosi, kad galiu atidaryti festivalį. Kas yra pasikartojanti istorija? Šventė. Jei giminės reguliariai nesirenka į šventes, kažkas dingsta. Tapatybė dingsta. Taip pat ir literatūrinės šventės, literatūriniai ritualai. Jie, man atrodo, yra būtini, nes per karantiną savo kūnu pajutome, kaip mums trūksta šių ritualų, nors lengva ranka galėtume atsisakyti ir pasakyti, kad yra svarbesnių dalykų. Yra. Bet supratome, kad šis nėra toks, kurio lengvai atsisakome.
Gerai, kad prasideda ritualas. Aš tikiuosi, kad jis tęsis ir įsitvirtins, nes Kaunui labai reikia gero literatūrinio festivalio. Tikiuosi, kad šis festivalis taps tradicija, ritualu ir nuolat besikartojančia švente. Kodėl tai svarbu miestui? Nes šventė yra tai, kas mus jungia, o tai, kas mus jungia, yra mūsų tapatybė. Tai būtina – kaip oras miestui“, – sakė R.Kmita.
***
R.Zemkauskas: Čia susirinko miesto gyventojai, miestiečiai. Bet jei kalbėtume apie miestiškumą, kaip tau atrodo, ar mes Lietuvoje jau esame sukūrę miestietį iš savęs, tarp savęs?
R.Kmita: Taip. Ir aš pats neseniai tuo įsitikinau paradoksaliu būdu, savo kailiu patyriau. Visą laiką maniau, kad esu pusiau kaimietis – vasaras leidžiu kaime, Šiauliuose irgi gyvenu savo pietiniame gete. Įsivaizdavau, kad miestas yra Niujorkas, Maskva ar dar kas nors.
Kai man teko porą kartų pagyventi vienam tokioje miško trobelėje, supratau, kad man baisu, kai nieko aplink nėra. Kodėl aš jaučiu baimę, nerimą? Man trūksta ryšių. Kartais norisi pabėgti, bet aš negaliu gyventi be minties, kad kas nors greitai atvažiuos užgesinti gaisro. Arba tu gali paskambinti kam nors atsitikus. Arba kažkas tave apsaugos nuo kokio žvėries miške, kurie, atrodo, krūmuose krebžda. Tada supratau, koks aš visiškai ne kaimietis. Aš miestietis.
R.Zemkauskas: Tu supriešinai atsiskyrėlio būtį su miestiečio būtimi. Kaime žmonės yra gana artimi.
R.Kmita: Taip, bet mūsų kaimas – beveik vienkiemis. Aš ten niekada nebūdavau pasilikęs vienas. Mes per mažai turime miestietiškos savimonės, artefaktų. Mažai ryškios tapatybės ženklų. Kaunas – Europos kultūros sostinė – labai prie teigiamo pokyčio prisideda.
R.Zemkauskas: Prisideda ir žmonės, rašantys tokią literatūrą, kurią aš pavadinčiau miesto literatūra. Tu ne tik rašai apie miestą, bet rašai ir miesto kalba.
R.Kmita: Kai rašiau pirmąją knygą, man ir buvo svarbiausia: kas man yra miestas? Be tos kalbos aš neįsivaizduoju knygos. Būtų netikra.
Bandžiau sudėlioti akcentus. Ši knyga yra kitokia. „Pietinia kronika“ kita medalio pusė. Pirmoji buvo linksma ir šviesi, o ši – niūresnė, tamsesnė ir sudėtingesnė miesto pusė.
Bet irgi galvojau: anoje knygoje istorijos yra labiau buitinės, o „Remygoje“ istorijos labiau apie tai, kaip svarbu, kas vyksta mieste. Tu gyveni tarp kažkokių meno kūrinių, vysta spektakliai, parodos, dar kas nors. Bet atrodo, kad tai yra labai efemeriška. Tarsi yra, tarsi priklauso miestui, bet tarsi ir nepriklauso. Kas yra miestas? Paminklai, gatvės, universitetas, dar kas nors.
Ši knyga prasideda anksčiau nei „Pietinia kronikas“, nuo 1988-ųjų. Ir puikiai matosi, kad Nepriklausomybės mums reikėjo dėl kultūros dalykų: visiems reikėjo savo kalbos, savo istorijos, kad visi ją netrukdomi galėtų pasakoti ir neverčiami jos iškraipyti. Visiems reikėjo tikėjimo laisvės, kalbos, žodžio laisvės. Jei kas nors bandydavo sakyti, kad nereikia skubėti, nes niekaip neišsilaikysime ekonomiškai, kad tai visiškai prastas projektas, tai į jį buvo žiūrima kaip į priešą.
Visiems reikėjo tikėjimo laisvės, kalbos, žodžio laisvės.
Keleri metai, kai visi negalvojo ir buvo savotiškoje ekstazėje, savotiškam rituale: visi žinojo, ko nori, kad tiesa yra jų pusėje ir visa kita buvo nesvarbu. Tarsi į transą įėjusi visuomenė ir visas miestas.
Ir tada labai greitai buvo kultūra. Prisiminėme ir pradėjome tyrinėti baltų kultūrą, dainuoti dainas, prasidėjo įvairūs festivaliai, kiti kultūros dalykai. Kiek pasakojimų, istorijų atsirado iš tremties, iš partizanų. Jos buvo gyvybiškai svarbios. Susirinkdavo žmonės į ritualus, į mitingus ir tas istorijas kartodavo, naujas pasakodavo. Tai buvo didžiausias variklis pokyčiams.
R.Zemkauskas: Žmonės ir dabar renkasi į mitingus. Minėjai kultūrą kalbėdamas ir tavo miesto asociacijų grandinėje yra meno kūriniai. O aš galvoju, kad mano miestas – ne, nieko panašaus. Tai atviras kanalizacijos upelis rajone, kur aš augau. Garažėlis, kur padangos mėtėsi, kurias mes, vaikai, degindavome, naftos produktų kvapas.
R.Kmita: Gamyklos
R.Zemkauskas: Brutalistinė gamyklų architektūra. Čia yra miestas, kur tu, užsukęs už kampo, nežinai, ką sutiksi.
R.Kmita: Kaip miške.
***
R.Zemkauskas: „Remyga“ yra neseniai pasirodęs romanas. Man jis atrodo įdomus ir sudėtingas miesto audinys, bandantis vienu metu atsakyti į labai daug iššūkių ir labai daug temų. Tai didžiulė pastanga lietuvių literatūroje.
Pacituosiu iš tavo knygos. Tu rašai, kad istorijos yra daug svarbiau už pinigus. Istorijos yra kapitalas, istorijos keičia tikrovę. Patriotizmas, mūsų suvokimas, kas mes esame, suvokimas valstybės – tai istorijų visuma, kurią mes pasakojame apie save. Tu ką tik pateikei akimirką, kai vienas istorijos buvo panaikinamos, o kitos istorijos iškeliamos į avansceną. Tiesa?
R.Kmita: Taip, ten, kur buvo kalbėta apie istorijas, kurios turi suktis kaip pinigai, tai ironiškas Uošvio (knygos herojaus – aut. past.) palyginimas savo žentui, kuris muistosi ir nenori užsiimti nepelningomis veiklomis. Bet istorijos visą laiką keičia visuomenę. Ir tas laikas turbūt yra tuo ypatingas. Lyginant su šiandiena, kai žmonės irgi bando pakeisti tikrovę, nenori priimti jos tokios, kokia ji yra. Vyksta mitingai.
Dažniausiai tos istorijos yra kažkur įdėtos, kažkieno papasakotos, o su tavimi asmeniškai jos neturi nieko bendra. Sąjūdžio istorijos keitė visuomenę, jos iš tikrųjų buvo tikros ir tavo paties puikiai žinomos. Kiekvienas turėjo arba tremtinių šeimoje, arba patys buvo grįžę iš tremties, jų giminaičiai. Buvo partizanai, žmonės turėjo brolį, seserį ar kaimyną, kuris tarnavo sovietų armijoje arba kariavo Afganistane. Tai istorijos, už kurių stovėjo nesumeluota tiesa, be to, už jas nieko galingesnio negali būti.
Nežinau, ar galėjo būti kitaip, nežinau, kuo baigsis panašūs kaimyninėje valstybėje vykstantys dalykai.
Kai galvoji, stebuklas, kaip mums pavyko paskelbti ir išlaikyti Nepriklausomybę. Bet tuo metu tikrai atrodė, kad viskas, kas buvo sumeluota, kas buvo netikra – neturi jokių šansų atsilaikyti. Taip ir atsitiko. Nežinau, ar galėjo būti kitaip, nežinau, kuo baigsis panašūs kaimyninėje valstybėje vykstantys dalykai, bet turbūt tai yra tai, kas skiria nuo šiandienos susierzinimų, kylančių bangų, kurios yra dažniausiai išprovokuotos to, kam naudinga. Tuo metu asmenine patirtimi paremtoms istorijoms niekas negalėjo stoti skersai kelio.
R.Zemkauskas: Ar tu tikrai manai, kad šiandien žmonės, kurie protestuoja, nėra lygiai taip pat įsitikinę, kaip yra įsitikinę kiti ar buvo įsitikinę prieš 30 metų žmonės? Viena iš knygos svarbių siužetinių linijų yra Afganistano kario gyvenimas. Jei tu kalbintum žmogų, kuris kariavo kare, tu gautum vienas istorijas, jei kalbintum žmogų, kuris protestavo prieš karą – gautum kitas istorijas. Jei tu kalbintum afganistaniečius – gautum dar kitas istorijas. Ar tai nėra problema? Tu kelis kartus paminėjai žodį „tiesa“. Man atrodo, kad mes visada ateiname su sava teisybe.
R.Kmita: Ilgai gromuliavau tą mintį, kad visi gyvename savo tiesomis. Bet, man atrodo, kad buvo keletas metų, kai žmonės vadavosi iš dirbtinės sumeluotos santvarkos ir tuo metu buvo akivaizdu, kur yra tiesa.
R.Zemkauskas: Sovietų sistema – akivaizdus konstruktas. Bet kada mes einame į tikrais faktais pagrįstus dalykus? Kokius konfliktus mes turime dėl partizaninio judėjimo. Kada Marius Ivaškevičius išdrįsta parašyti kažkaip kitaip arba kažkas pasako kitaip, kaip smarkiai reaguojame, kiek mes susipriešinimo turime ir tai jau nėra išgalvoti dalykai.
R.Kmita: „Remyga“ yra romanas, reaguojantis į tai, kaip mes esame įpratę valstybinėse šventėse ar valstybiniuose ritualuose kalbėti apie tuos metus. Jei atsakant supaprastintai: esame pratę pasakoti, kad štai pabudo tauta, susikibo už rankų, tada atvažiavo tankai, buvo kraujo, bet mes nugalėjome tankus. Ir tada, po truputį, vis tvirtesnė tapo mūsų laisvė.
Grįžęs iš karo, traumuotas žmogus ir sunkiai randa vietą visuomenėje. Kaip pradėti normalų gyvenimą?
Bet „Remygoje“ badau parodyti truputį sudėtingesnę situaciją. Remyga yra vienas iš tų žmonių, kurie, paskelbus nepriklausomybę, tampa nereikalingais. Jis nežino, ką daryti. Grįžęs iš karo, traumuotas žmogus sunkiai randa vietą visuomenėje. Kaip pradėti normalų gyvenimą?
Bet tų afganistaniečių išties nelabai kam reikėjo ir nelabai kas rūpinosi. Jie tapo tarsi nereikalingi, o tie metai – labai stiprus nusivylimas: ką mes pridarėme, susikibę už rankų? Kaip dabar reikės gyventi?
Pirmieji rinkimai ir buvo atsisukimas atgal, kai išrinko žmones, dėl kurių prieš keletą metų visi protestavo. Be to, atrodė, kad jei atsikratysim komunistais, tai viskas iš karto pasikeis. Patys žmonės per tuos keletą metų kažką išgyveno, pasikeitė jų mąstymas ir dėl to romane ir yra daug žmonių, kurie labai skirtingi. Kas keičia kailį iš komunisto į tikintį, kas įsitraukia ir atranda ezoterines veiklas.
***
R.Zemkauskas: O tavo personažai, kai rašei? Kaip knyga vystėsi? Jie tave stebindavo, jie tave valdė ar tu juos valdei?
R.Kmita: Jei nebūtų nuostabos rašant knygą, tai būtų labai nuobodus užsiėmimas. Literatūra tuo ir skiriasi nuo filosofijos ar nuo istorijos. Kai istorikas išsiaiškina – jį veda faktai ir archyvai. Jis parašo, kai turi vaizdą. Rašytojas, mano įsitikinimu, rašydamas žiūri, kur jį veda kalba. Kur kalba pasisuks? Tu ieškai, ko tau reikia. Ir atrandi. Tada tave pradeda vesti.
Prozoje tai galioja iš dalies, bet poezijoje tu eini, vedamas kalbos. Pirma eilutė ateina į galvą ir tada iš to ritmo, iš emocijos randasi kūrinys. Mano atveju, aš daug tyrinėju. Šiauliai manęs nepaliauja stebinti.
R.Zemkauskas: Esi sakęs, kad knyga yra tam tikru būdu kuriamas miesto mitas. Esi ir poetas. Kokiu būdu tavo knyga yra miesto mitas?
R.Kmita: Turbūt tokiu pačiu, kaip ir „Pietinia kronikas“. Galvoji, kas tame mieste yra svarbu. Miestui, tapatybei. Kokie dėmenys, su kuo žmonės tapatinasi?
Mitas yra pasakojimai, su kuriais mes susitapatiname ir atpažįstame, kad tai yra pasakojimas apie mus, apie mūsų tikėjimą, tapatybę, mūsų gyvenimą.
Šis romanas turbūt turi tokį tiesioginį mitologinį lygmenį. Kaip minėjau, pagalvojau, kad tuo metu buvo labai atgimęs susidomėjimas baltų tikėjimais, baltų kultūra. Ten irgi buvo ieškoma savos tapatybės. Kas mes esame, iš kur mes esame? Sykiu pagrindžiant, kodėl mes turime teisę būti savarankiški, nepriklausomi.
Romane yra trys figūros, kurios kuria mitologinį miesto lygmenį. Tai Jautis, Vaikiukas ir Meška. Jos – iš Šiaulių herbo, nes ten yra meška, jautis ir apvaizdos akis.
R.Zemkaukas: Tu rašai: kas bendra tarp bakso – Amerikos dolerio – ir Šiaulių herbo. Apvaizdos akis.
R.Kmita: Taip, ten Vaikiukas naktiniame klube aiškina visiems, kas jis toks yra, ir visus bando pastatyti į vietą.
R.Zemkauskas: Ar nėra vis dar labai daug to, kad mes norime kažką pastatyti į vietą? Ir vargstam dėl to, kad kiti ne savo vietose. Užuot pasirūpinę, kur yra mūsų pačių vieta.
R.Kmita: Kai žmonės susipriešinę, taip ir yra. Visiems atrodo, kad visi ne vietoje. Čia dėl susierzinimo, įtampos, nuovargio.
O grįžtant prie mito. Šiauliai turi užkastą upę. Šiaulių bulvare, fontane, yra padaryti tokie žiedlapiai. Taip pat kaip tik apačioje prateka upė. Tai puikus įėjimas į požeminį pasaulį. Yra veikėja Laima, kuri dirba fotografe ir pradeda kitaip matyti nuotraukas. Jos jai pradeda rodyti tikruosius veidus fotografuojamų žmonių, kurie yra iškreipti, deformuoti, kurie yra tarsi nuotraukos brokas, bet gali būti ir tikresnis žmogaus veidas.
Žaidimai, miesto tapatybės kūrimas būtinas miesto gyvybės pasakojimas. Galima kartais tai vadinti savotišku įvaizdžiu, prekės ženklu. Bet tos detalės ir įvaizdžiai, istorijos, ateina iš labai toli, kai jie susipina su žmonių asmeniškomis istorijomis, patirtimis – tada supranti, kad tai gali iš tikrųjų veikti kaip pasakojimas, o žmonės turi su kuo tapatintis. Miestas turi savo pasakojimus. Kas būtų miestai be pasakojimų? Kas būtų Dublinas be Džeimso Džoiso, Maskva – be Michailo Bulgakovo ar daugybės rašytojų? Mes labai dažnai įsivaizduojame miestus dėl pasakojimų, kurie apie juos yra sukurti.
- Gegužės 20–23 d. Kauno kultūrinių programų tinkle atsiranda naujas kasmetinis įvykis – tarptautinis rašytojų ir knygų festivalis „Kauno literatūros savaitė“.
- Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) organizuojamo renginio programa Kauną pavers miestu, gausiu literatūros.
- Iniciatyvą remia „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, o prie jos įgyvendinimo prisijungė daug partnerių – bibliotekų, muziejų, kultūrinių ir literatūrinių miesto bendruomenių.
- Informaciją apie festivalį rasite čia bei socialiniame tinkle „Facebook“ @literaturossavaite.
