„Kaip mama, manau, kad vaikiškos knygos turėtų ne vien linksminti, bet ir ugdyti. Visa tai susumavus aišku, kodėl, daugumos rašytojų įsitikinimu, kurti vaikams sunkiausia“, – sako poetė Greta Ambrazaitė, „Baltų lankų“ išleistos knygelės „Voriukė Mimi ieško namų“ bendraautorė.
Abu knygos autoriai sutaria: gal kadaise vorų ir prisibijojo, bet dabar yra tapę jų užtarėjais.
Kviečiame skaityti pokalbį su knygos autoriais Greta Ambrazaite ir Dominyku Norkūnu.
– Dominykai, Greta – knyga „Voriukė Mimi ieško namų“ dedikuota jūsų mažiesiems Dorotėjai ir Benediktui. Ar jie ir buvo pagrindiniai įkvepėjai parašyti knygą apie draugiškus vabzdžius, kurių neretai prisibijo, o kartais net paniškai bijo ne tik vaikai, bet ir suaugusieji?
Greta: Istorijos apie voriukę užuomazgos radosi anksčiau, nei gimė Dorotėja ir Benediktas. Siužetą sugalvojome vyresnėlei dar tik spardantis pilve – žinoma, jos laukimas mūsų kūrybines inspiracijas savaime pakreipė vaikiškų istorijų link. Žinia apie vaiko atsiradimą, manau, daugumą nubloškia į naują minčių orbitą.
Tuo metu kraustėmės, buvo pavasaris, o vieno kambario palubėje voratinklį išties nusimezgė voriukas. Priėmėme tai kaip gerą ženklą. Visi tuomečio gyvenimo motyvai sukibo lyg dėlionės detalės: nauji namai, būsima dukrytė ir... voratinklis. Parašius istoriją, sekė ilgas kelias iki knygos gimimo. Benediktas gimė vos vos anksčiau už knygą: prieš pat siunčiant į spaustuvę dedikacijoje įrašėme jo vardą, o po kelių dienų jau sūpavome mažylį (šypsosi).
– Beje, smalsu: ar patys vaikystėje bijojote vabzdžių, konkrečiai – vorų?
Dominykas: Be abejo, bijojau! Nors dabar esu vorų užtarėjas: jeigu šie daugiakojai pas tave užklydo, vadinasi, jie čia reikalingi. Močiutės vaikystėje kartodavo, kad voro nevalia žaloti, antraip namus užgrius nelaimės. Nesu prietaringas, tačiau šio priesako laikausi uoliai.
Greta: O man iš vaikystės labiausiai įsiminė susitikimas su voru virpūnėliu... Pažintis nebuvo iš mandagiųjų: maždaug keturmetė Greta persigandusi šaukėsi pagalbos, o niekuo dėtas virpūnėlis kuo ramiausiai nuropojo savo keliais... Daugelis vaikų išgyvena vabalų baimės etapą, ir aš buvau ne išimtis.
Pamenu, kad mama visada skatino į bet kokią gyvybę žvelgti jautriai, nelyginant į žmogų. Neardyti voratinklių, nes voriukas megzdamas įdėjo daug darbo. Nemindyti vabalėlio, nes namuose jo laukia šeima. Nepykti ant uodo, kad įgėlė, nes ir jam kartais reikia užkąsti.
Daugelis vaikų išgyvena vabalų baimės etapą, ir aš buvau ne išimtis.
– Su kokiomis knygomis, išties įsirėžusiomis į atmintį, augote patys? Ir kaip jums atrodo: ar tai, ką skaitėme ir kuo domėjomės vaikystėje, turi įtakos tam, kaip kuriame suaugę?
Dominykas: Kai dar pats nemokėjau skaityti, tėvai prieš miegą dažnai skaitydavo „Dinozaurų pasakėles“ ir „Ledinuką“, bet labiausiai įstrigo Leonardo da Vinčio „Pasakos, legendos, alegorijos“. Beje, ši knyga pas mane, galima sakyti, sugrįžo pati: kai laukėme savo vyresnėlės, netikėtai aptikau egzempliorių knygų inkilėlyje Lazdynų Pelėdos skvere ir nedvejodamas parsinešiau namo. Dar laukiu, kol galėsiu ją perskaityti ir savo vaikams.
O pirmoji knyga, kurią perskaičiau savarankiškai, buvo Johno R.R.Tolkieno „Žiedų valdovas“. Manau, būtent šis kūrinys ir nulėmė, kad iki šiol domiuosi Viduramžiais ir tebejaučiu potraukį fantastikai. O svarbiausia trilogijos žinutė lydi mane iki šių dienų: geriausiai įsimename tas pasakas, kuriose nestinga tamsos – nes herojai tamsą ne tik įveikia, bet ir parodo, kad jai verta priešintis.
Greta: Žinomas faktas, kad vaikystėje susiformuoja asmenybės pamatas. Pradinėje mokykloje vieną po kitos rijau švedų vaikų rašytojos Marijos Gripės knygas – ir senas, ir naujai išleistas perskaitydavau ne po vieną kartą. Tik vėliau pasidomėjau, kad, anot kai kurių kritikų, Gripės kūryba skirta ne vaikams, o suaugusiesiems – jos knygose nemažai mistinių detalių, jos poetiškos, psichologizuotos.
Rašydamas vaikams turi jausti nuoširdų – o gal netgi naivų – džiaugsmą.
Vaikai ten labai savarankiški, ryškūs, turintys savivoką – toli gražu ne „vaikiški“ personažai. Dabar suprantu, kad būtent Gripė iš visų rašytojų vaikystėje labiausiai išplėtė mano pasaulėvoką, daug ką atvėrė ir daug ko išmokė. O iš dar ankstesnių metų labiausiai įstrigo močiutės vasaromis man skaityta „Pasaka apie vėžliuką strakaliuką“ – keleto istorijų knygelė apie vėžliuko kelionę į vaivorykštę. Atsitiktinai ar ne, dabar kelionė ir siekis suprasti, pažinti – man vienos svarbiausių kūrybos temų. Jas atkartoja ir „Voriukė Mimi“.
– Kaip suaugę žmonės, kuriantys knygą vaikams, žino, kad toji knyga jiems patiks? Kaip pajusti, atpažinti, kad einama teisingu keliu?
Dominykas: Gal kiek banaliai nuskambės, tačiau rašydamas vaikams turi jausti nuoširdų – o gal netgi naivų – džiaugsmą. Jeigu šis jausmas tavęs neapleidžia, vadinasi, eini teisingu keliu.
Greta: Nuojauta – pats geriausias kompasas. Bandėme įsivaizduoti save mažus, kas būtų svarbu ir įdomiausia mums patiems. Rašant vaikams vien geros istorijos nepakanka. Daug reikšmės turi vartojamas žodynas, net sąskambiai. Netgi įvairios smulkmenos – pavyzdžiui, veikėjų vardų reikšmės. Taip pat svarbu išlaikyti intrigą nedaugžodžiaujant. Kaip mama, manau, kad vaikiškos knygos turėtų ne vien linksminti, bet ir ugdyti. Visa tai susumavus aišku, kodėl, daugumos rašytojų įsitikinimu, kurti vaikams sunkiausia.
– Esate jaunosios kartos poetai, knygų leidėjai, atstovaujate „Bazilisko ambasadai“, tad net sukirba mintis, kad knygą galbūt galėjote leisti patys. Įdomu: kaip užsimezgė draugystė su „Baltomis lankomis“? Kas visame kūrybiniame ir leidybiniame procese labiausiai įsiminė?
Dominykas: Draugystė su „Baltomis lankomis“ užsimezgė netikėtai ir džiugiai: knygelės rankraštį pateikėme leidyklos rengiamam konkursui ir, nors nelaimėjome, „Baltos lankos“ vis vien mumis patikėjo ir panoro išleisti mūsų istoriją apie voriukę Mimi. Viskas vyko be galo sklandžiai ir operatyviai, jau nekalbant apie malonų, profesionalų ir pagarbų bendravimą. O savąją asociaciją-leidyklą „Bazilisko ambasada“ įkūrėme aiškiai žinodami, kad leisime poeziją. Kol kas šios krypties ir laikomės.
Greta: Sakyčiau, kad kiekvienos knygos kelias susideda iš dviejų etapų. Pirmasis – knygos kūrimas – yra kantrus darbas užkulisiuose. Jis lėtas, bet ir labiausiai jaudinantis. Įdomiausia buvo stebėti, kaip iliustratorius Gordy Wrightas žodžius verčia vaizdais. Nupasakoję kiekvieno puslapio viziją, su dideliu nekantrumu laukdavome naujų akvarelių, piešinių, eskizų, interpretacijų, dalinomės įžvalgomis su visa projekto komanda. Dabar, kai knygelė grįžo iš spaustuvės, prasidėjo antrasis etapas – voriukės Mimi pažintis su skaitytojais.
– Jaukus ir išmintingas, pamokantis, bet nedidaktiškas – taip apibūdinčiau knygos tekstą ir pasakojamą istoriją. Kas jums patiems buvo svarbiausia rašant tekstą?
Greta: Vaikai geba lengvai susitapatinti ir atjausti – tai patys empatiškiausi ir nuoširdžiausi skaitytojai. Todėl norėjome parašyti tokią istoriją, kuri padėtų nežinomybę ir kito (kitokio) baimę paversti draugyste ir meile.
Kad istorijos finale įvyktų ne tik knygos veikėjų – voriukės Mimi ir mergaitės Tėjos – transformacija, bet ir mažieji skaitytojai galėtų savarankiškai įžvelgti, kad štai, pasirodo, ne viskas taip aišku – viskas kitaip, nei atrodė iš pirmo žvilgsnio! Kad išorė gali apgauti. Nesėkmė gali būti raktu į sėkmę. O didžiausi lobiai kartais gali būti pasiekiami tik įveikus baimę ir išankstines nuostatas.
– Ar turite dar naujų kūrybinių planų ir projektų vaikams? Gali jau galite apie juos prasitarti?
Dominykas: O taip, turime. Aišku, jeigu tik skaitytojai pageidaus – esame pasiruošę papasakoti daugiau voriukės Mimi nuotykių. Mėgstame pasvajoti. Tiesa, nelinkstame apsistoti vien ties mūsų herojės pasauliu – vis pagalvojame ir apie įvairiausius naujus personažus. Kyla minčių ir apie edukacines knygeles bei eiliuotas pasakas. O kur nuves tolimesni Mimi keliai, dar pamatysim (šypsosi).