Ji sako, kad tyrinėjusi Kauno hipių grupės „Company“ atsiradimą ir formavimąsi ji ne tik siekė plačiau suvokti to laikmečio alternatyviosios kultūros procesus, bet ir susimąstė, kuo to laiko problemos turi panašumų su šiandiena. Ji sakė, kad ir mes galime kelti klausimų, kaip mūsų visuomenės nariai pakenčia kitoniškumą, kiek tolerantiškai mes elgiamės su kitais. Jai pritarė ir renginyje dalyvavusi mokslininkė, monografijos recenzentė Jūratė Černevičiūtė. Jos manymu, stebint šų laikų aplinką, ji pasigenda to moralinio vertybių grynumo, kuris buvo būdingas to laikmečio Lietuvos hipiams. „Man atrodo, ir pati knygos autorė yra šiek tiek hipė“, – sakė J.Černevičiūtė.
„Interesų ratas buvo labai platus ir pasaulėžiūra buvo tokia suvienodinta, nes mums visiems patiko muzika, patiko hipių filosofija, patiko tas laisvės troškimas mūsų supratimu, kad mūsų neribotų – nedraustų auginti plaukus, nekoneveiktų, kaip tu čia apsirengęs, kad į šokius einant nereikalautų būtinai to kaklaraiščio, kad ir su kedais galėtum įeiti. Buvo tų visokių „ne“, kurie mus ir apjungė. Suvienijo mūsų supratimą, kad už tą laisvę reikia kovoti, reikia kokiu nors būdu reikšti protestą prieš tai. Ir dar čia nebuvo jokių politinių motyvų, tiesiog saviraiškos laisvės norėjome ir to siekėme“, – knygoje cituojamas hipių grupės „Company“ dalyvis Only You.
Ir dar čia nebuvo jokių politinių motyvų, tiesiog saviraiškos laisvės norėjome ir to siekėme.
Šioje monografijoje E.Ramanauskaitė atskleidžia hipių subkultūros formavimą, kaip ją veikė to laiko aplinka, kelionės, kokie buvo jos raidos etapai. Nors tai mokslinis darbas, šis kūrinys gali sudominti ir kur kas platesnę auditoriją, nes detalių mokslinių tyrimų apie hipius to laiko Lietuvoje nėra daug. Kodėl Kaunas? Kaip susitikimo metu sakė vienas iš to laiko subkultūros atstovų, Vilniuje, kituose miestuose hipių nebuvo labai daug, daugiausia jų buvo būtent Kaune.
„Mus vienijo laisvės troškimas“
Susitikimo pradžioje į susirinkusiuosius video transliacijos pagalba kreipėsi Natanas, buvęs grupės „Raganiai“ dalyvis, šiuo metu gyvenantis Izraelyje. „Mes gyvenome konformistinėje, įbaugintoje visuomenėje“, – sakė jis. Anot Natano, visuomenėje, kuri neturėjo pagrindinių laisvių, bet koks išlindimas iš pilkos masės valdžiai atrodė kaip revoliucija. Jis sakė, kad patys hipiai nelaikė savęs revoliucionieriais ar laisvės kovotojais, tačiau jie neturėjo baimės demonstruoti savo vidinės laisvės: „Be vidinės laisvės nebūtų galimybės atgauti ir išorinę laisvę“.
Susitikime dalyvavo ir Arkadijus Vinokuras. Jis sakė, kad hipiams priklausė įvairių tautybių, skirtingų žmonių, tačiau visus juos vienijo viena vienintelė mintis ir troškimas – laisvės toje pilkoje visuomenėje. „Ir mes nėjome į pogrindį, mes matėmės“, – sakė jis.
Apie tai, kokia svarbi tuo metu Kauno hipiams vidinė laisvė, renginyje kalbėjo ir knygos autorė. Ji prisiminė vieną knygos pašnekovą, kuris pasakojo, kaip jie rinkdavosi tiesiai prie pastato, kuriame buvo įsikūręs komjaunimas. Vieną dieną iš pastato išėjo komjaunimo atstovas ir paklausė, kodėl jie čia. „Mes neturime vietos, duokite mums rūsį, sukursime savo grupę“, – pasakojo pašnekovas. Po kelių dienų atvažiavo pareigūnai, suėmė ten besibūriavusius hipius ir nuvežė į KGB, kur jie buvo tardomi.
Hipiams pavojų kėlė ne tik pareigūnai, bet ir sovietinės agresyvios jaunimo grupuotės, kurios persekiodavo ilgaplaukius, kitaip atrodančius žmones. Tad hipiai negalėjo laisvai vaikščioti po Kauną. Vienas pašnekovas autorei prisipažino, kad jei būtų laisvai vaikštinėjęs, „nebūtų sugrįžęs namo“.
Vienas pašnekovas autorei prisipažino, kad jei būtų laisvai vaikštinėjęs, „nebūtų sugrįžęs namo“.
Knygos autorė prisipažįsta, kad kartais, klausant savo pašnekovų pasakojimų apie tai, kaip su jais elgėsi sistema, ją imdavo šiurpas. Iš pradžių jaunimas būrėsi į grupeles, kūrė, muzikavo, tačiau gana greitai jie imti persekioti. „Hipiška pasaulėžiūra tapo rezistencinė“, – sakė mokslininkė.
Primena tarpukario Vilnių
Kalbėdama apie to laikmečio hipius, jų skirtumus nuo Vakarų bendraminčių, monografijos autorė sakė, kad nors muzikos pomėgis, vertybės buvo tokios pačios, visgi socialinė, ekonominė, politinė aplinka buvo visiškai kitokia, tad ir skirtumai buvo akivaizdūs – pavyzdžiui, skirtingai nuo JAV, sovietinėje Lietuvoje hipiai negalėjo kurti komunų.
Tuo laiku hipiai bandė ieškoti spragų. Tarkime, kūrė pogrindinius verslus. Kaune jie siuvo batus – iš Kauno veikusio batų fabriko išsinešdavo batų padus, belikdavo „uždėti“ viršų, „susiveikti“ lipdukus, ir batai būdavo pasiuvami. Vyravo nuostata, kad sovietinė armija hipiui yra nederama, tad jie ieškodavo įvairių būdų išsisukti, o taip pat apsaugoti nuo armijos ir draugus. Kai kuriems hipiams padėdavo tai, kad jie būdavo muzikantai, tad pakliuvę į armiją būdavo nusiunčiami organizuoti renginius.
Hipiai stengėsi kuo daugiau keliauti – tai jiems tapo savišvietos būdu. Radijas, televizija, dažnai ir tėvai pasakodavo viena, o pakeliavę po kitas respublikas matydavo visai ką kita. Matydavo žmones kaime, kurie neturi karvės, tad net negali pasimelžti karvės, matydavo uždaromas kavines, nes tiesiog nebebūdavo ką valgyti. Taip jie patys rinkdavo tikroviškas žinias apie tai, kas iš tiesų vyksta Sovietų Sąjungoje.
Kitas knygos recenzentas, mokslininkas Žilvytis Šaknys, daugiausia tyrinėjęs tarpukario Lietuvą, sakė, kad tuo laiku Lietuvoje buvo daug informacijos apie Vakarus, ten populiarią muziką, šventes – dažnai spaudoje buvo apie tai rašoma net daugiau nei apie Lietuvą. Tačiau to laikmečio hipių situaciją jis lygino su tuo, kaip lietuviai jautėsi tarpukario Vilniuje. Tuo metu Vilniaus krašte buvo draudžiama rengti lietuviškus renginius, buvo grasinama. Tad jaunimo grupuotės gyveno dvigubą gyvenimą, rengdavo tam tikrus pasipriešinimo aktus – tarkime, vienas jų būdavo vasario 16-ąją kuo aukščiau iškelti trispalvę, kad lenkų pareigūnams būtų sunku ją nuimti.
