Leidykla „Alma littera“ neseniai išleido Jono Ohmano knygą „Donbaso džiazas“. Joje aprašyti ne tik Ukrainoje iki 2020-ųjų vykę įvykiai, bet ir paties Jono atsiradimo Lietuvoje istorija, jo išgyvenimai, patirtys ir labai aiškus suvokimas, kad negalima leisti siaubingiems įvykiams Baltijos šalyse vėl pasikartoti. Ukrainoje, žvelgdamas pro karo marazmo prizmę ir bendraudamas su ten kovojančiais žmonėmis, Jonas sako pradėjęs suprasti, kad hibridinis karas – visiškas džiazas. Ši knyga yra jo signalas, kad tai suprastume ir mes. Ir išmoktume džiazuoti.
– Jūs turite daug visokiausių apibūdinimų: vertėjas, rašytojas, visuomenininkas, karys, švedas, lietuvis. Ar visi jie limpa? Ir kaip pats save matote?
– Kiekvienas iš tų apibūdinimų turi savo laiką, savo erdvę ir visi jie tinka. Šiandien, šią sekundę, esu švedų kalbos mokytojas, Ukrainos kariuomenės rėmėjas. Savanoris. Dažniausiai tos mano tapatybės susimeta į krūvą ir egzistuoja tuo pačiu laiku, o kartais – keičiasi vietomis.
– Turėtų būti įdomus jausmas turėti ne vieną tapatybę...
– Toks mano charakteris – gyventi įdomiau, dinamiškiau, į kai kuriuos dalykus įsigilinti, pamėginti juos suprasti, neslysti paviršiumi. Mes juk gyvename pasaulyje, kur tikrai yra labai daug visko, ar ne? Pastaruoju metu mane domina optika. Karinė ir ne tik. Žinau, keistai skamba... O dar – kalbos. Laisvai kalbu angliškai, lietuviškai, švediškai, moku rusų kalbą ir jau galiu susikalbėti ukrainietiškai. Mane domina absoliučiai skirtingi dalykai, kuriuose kartais galiu panaudoti savo žinias. Geopolitikoje, pavyzdžiui. Kad tai išmanytum, praverčia kalbos, kai gali skaityti įvairių šalių spaudą, lyginti įvairių šaltinių žinias. Stipriai išsiplečia rakursai, suvoki, koks nevienalytis yra pasaulis ir koks ribotas žmogaus mąstymas. Mane tai ir žavi, ir gąsdina.
– Lietuvoje gyvenate beveik penkiolika metų. Ar galite pasakyti čia radęs savo vietą? O gal tik trumpam užsukote pabūti?
– Lietuvoje esu svečias, tikrai nesijaučiu vietinis, tačiau, jei lyginsime su trumpiau čia gyvenančiais užsieniečiais, daugiau suprantu, pažįstu, esu įsigilinęs. Turiu savo vietų, kur jaučiuosi gerai, artimų žmonių, draugų. Ir jei kada tektų ginti Lietuvą, nė akimirkos nemąstyčiau. Lygiai tas pats jausmas apima, kai galvoju apie Ukrainą, apie ją žinau daug daugiau, nei, tarkime, įprastai žino lietuviai.
Užaugęs Švedijoje, jaučiuosi turintis kiek kitokį pagrindą, jis man leidžia tarsi iš šalies žvelgti, kas vyksta Lietuvoje ar Ukrainoje. Skaitydami knygą tai pajusite: kai kuriuos dalykus vienaip vertinu kaip švedas, kitaip – kaip lietuvis, o kaip ukrainietis – visai kitaip.
– Smalsu, ką jūsų žvilgsnis iš šalies kalba apie Lietuvos ateitį?
– Šis klausimas mane pradeda erzinti. Be abejo, galima numatyti, kas bus, klausant visokių ekspertų ir analitikų, bet man patinka sakyti: kas bus, priklauso nuo manęs, nuo tavęs, nuo mūsų visų. Niekada nepamiršiu, o ir knygoje apie tai rašau – kai atvykau į Lietuvą, žmonės šalies likimą ėmė į savo rankas.
– Kalbate apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą 1991-aisiais?
– Nebūkime tokie baisiai romantiški – Vakarams Lietuva tada nebaisiai rūpėjo. Jei lietuviams būtų nepasisekę, visi tik skėsčiotų rankomis – matai, nepavyko! Ką darysi... Bet pavyko! Ir man toji bendra kova paliko didžiulį įspūdį. Dar gavau pamoką, kad pasaulis gali manyti, ką tik nori, bet kova turi prasmę. Šiandien nepriklausoma Lietuva atrodo savaime suprantama, tačiau bet kuris vyresnis žmogus pasakys, kad 1980 metais apie tai ir pagalvoti negalėjęs. Štai kodėl kova prasminga ir Ukrainoje.
Man netinka suvokimas: ai, yra – gerai, nėra – irgi gerai. Aš ieškau atsakymų į klausimus – kodėl nėra? Ką padaryti, kad būtų?
Aš ieškau atsakymų į klausimus – kodėl nėra? Ką padaryti, kad būtų?
Pasaulis šiandien „giliai susirūpinęs“ dėl Ukrainos ir dėl Baltarusijos, tačiau į konfliktą veltis mažai kas nori. Gal galima susitarti? Bet pamėgink susitarti su banditais Ukrainoje! Rytų Europa yra mūsų našta, mūsų likimas. Nelabai jis kam rūpi, neturėkime iliuzijų, kad esame labai reikšmingi, svarbūs ar nepriklausomi. Reikia nuolat tai prisiminti, – kalbu dabar kaip lietuvis, kaip čia gyvenantis. Šią savo būseną sieju su švediška tapatybe, kuri man įkalė – aš galiu. Aš galiu ką nors daryti, sugebu ir padarysiu.
– Jūsų knygoje radau tokį pastebėjimą: „Jei reikėtų išskirti vieną bruožą, kuris geriausiai apibūdina mano lietuvišką tapatybę, tai būtų lietuvių kalba.“ Ar po tiek metų lietuvių kalba jus dar stebina? Ar ko nors naujo išmokstate?
– Knygą parašiau savo ranka, lietuviškai. Man tai – labai smagu, jaučiu, kad tobulėju, nesustoju, atsiranda naujų kalbos aspektų. Lietuvių kalba man tapusi tapatybės išraiška. „Ko čia atvažiavai, važiuok namo“, – „Facebook“ rašo Lietuvos rusai. Beje, dažnai prastai rašo, su gramatikos klaidomis. Neiškenčiu kartais, pradedu šaipytis, kad nesugeba sudėti ilgųjų ir nosinių. Tai, kad moki kalbą, praverčia bet kuriame konflikte, netgi kare. Ukrainoje, pavyzdžiui, viskas kur kas sudėtingiau, ukrainiečių kalbos nėra, abi pusės fronte kalba rusiškai. Kiekvieną kartą, kai iš Ukrainos grįžtu į Lietuvą, pagalvoju, kaip stipriai laikosi lietuvių kalba. O žinote, kas smagu? Kai per ukrainiečių kalbą atrandu lietuviškus žodžius. Niekada ir nežinojau, kad ir lietuviai kaip ukrainiečiai vestuves vadina vesele. Arba vinį – cvieku.
– Pirmoji knyga, kurią iš lietuvių kalbos išvertėte į švedų kalbą, buvo Juozo Daumanto „Partizanai“. Vėliau vertimų būta ir daugiau, bet perteikti svetimas mintis, turbūt, yra kas kita, nei užrašyti savas?
– Kai verti svetimą knygą, apsimeti, kad esi rašytojas kabutėse. Interpretuoji ir savaip perdarai knygos autoriaus mintis. Rašyti savo – kas kita. Esi pats atsakingas už kelionę, rašai iš savęs, apie save. Vertėjo darbas kiek padeda nuo savo minčių tarsi atsitraukti, pažvelgti iš šalies, kaip parašytus sakinius galėtų suprasti skaitytojas. Jei atvirai, didžiuojuosi tuo, kad parašiau knygą.
– Ar savo mintis, istorijas žymėjotės, galbūt rašėte dienoraštį?
– Kare – visiškas balaganas, netvarka. Esu daug filmavęs, kai ką užsirašinėjau, o kai kas ryškiai įsirėžę į atmintį. Būta ir tokių dramatiškų epizodų, kai išvis apie nieką negalvoji, būta dienų, kurios išsitrynė iš atminties, ir tokių, kurias primena kiti. Donbase kartą mus apšaudė, smarkiai apšaudė, ne juokais. Žinoma, kad tokią istoriją perleidi per savo minčių prizmę, kai kas atmintyje pasislepia arba nugrimzta.
– Gal atmintis baisiausius dalykus savaime nustumia į tamsiausius užkaborius? Knygoje užsimenate ir apie depresiją, kurią teko išgyventi...
– Tai – irgi žmogaus patirtis, todėl apie ją rašau. Daugeliui kare ar po jo lemta išgyventi depresiją.
– Ar Jums kare buvo baisu? Turbūt natūralu išgyventi baimės jausmą?
– Patekti į karo zoną yra baisu. Tie, kas sako, kad nebaisu, – arba idiotai, arba melagiai. Prie karo galima priprasti, žinoma, bet toji įtampa, kai niekada nežinai, kas tavęs laukia, kankinanti. Visiškai ramu ir staiga – bam! Vienas priešais kitą stovi žmonės, kurie nori žudyti. Ir kartais jiems pavyksta. Tarp jų esi tu. Neprivalai būti, bet esi, nes toks yra tavo pasirinkimas. Aš labai gerai žinau, kodėl ten buvau, esu ir būsiu.
Patekti į karo zoną yra baisu.
– Kodėl?
– Aš žinau istoriją, todėl ginu Lietuvą. Kad daugiau niekada žmonės nebūtų varomi į gyvulinius vagonus, kad nebūtų žeminami ir naikinami. Jei dar kartą – tegu tik per mano lavoną. Esu laisvės, demokratijos, tolerancijos šalininkas, man nesuvokiamas noras varžyti laisvę. Tai – prieš mano esybę, prieš mano žmogaus ir piliečio suvokimą. Galima sakyti, kad esu demokratijos ekstremistas.
Ne viską aprašiau savo knygoje, esama dar daug dalykų, apie kuriuos kol kas negaliu rašyti, nes karas vyksta, niekas nesibaigę. Ir jei mums atrodo, kad įvykiai Baltarusijoje reiškia ką kita, labai klystame – viskas yra susiję.
– Ar kartais pagalvojate, kad, jei nebūtumėte palikęs saugios ir ramios Švedijos, gal taip niekada ir nebūtumėte sužinojęs, kokie baisūs dalykai vyksta pasaulyje?
– Prisipažinsiu, kartais pasiilgstu švediškos tvarkos ir to – apie viską pagalvota. Tada važiuoju į IKEA pavalgyti. Toje švediškoje parduotuvėje nusipirkau ir specialią dėžę, į kurią susidėjau savo apdovanojimus iš Ukrainos. Kiekvienas turime galimybę rinktis. Aš pasirinkau karą. Negaliu pasakyti, kad dėl to esu kiekvieną dieną laimingas, tiesiog priimu ir viskas OK. Tiesą sakant, saugus gyvenimas yra nuobodus. Mokau švedų kalbos žmones, kurie ruošiasi dirbti Švedijoje, suprantu juos, tai jų pasirinkimas. Mano – kitoks.
– Savo knygoje dėkojate Žemynai ir sakote, kad be jos nebūtų buvę knygos. Kas ji, toji Žemyna?
– Žemyna yra mergina ir, be jokios abejonės, labai svarbi mano gyvenimo dalis. Labai ją myliu ir gerbiu, galbūt, kada nors ir ji apie tai knygą parašys.
– Meilei kare yra vietos?
– Dar ir kaip! Meilės čia daug – meilė Tėvynei, meilė savo žemei, savo vaikams. Pastebėjau, kariai dažnai sako: aš ne dėl žemės kovoju, dėl savo vaikų, dėl jų ateities, dėl jų gerovės. Kare žmonės myli ir gerbia vienas kitą, tampa artimi, vertina ištikimybę. Be abejo, randasi ir meilė tarp vyrų bei moterų. Kažkuria prasme karas yra stipri erotika, laisvės ir mirties afrodiziakas.
