Koks lietuvis be sodelio? „Pasisodinti ir užsiauginti bent du tris sodo augalus tikrai galima net ir tada, kai prie namo tėra mažas sklypelis, ar daugiabutyje, kuriame – tik balkonas su vazonais ir žeme juose“, – įsitikinęs dr. A.Amšiejus, savo knygoje kviečiantis skaitytojus į svajonių sodus. „Sodo metai“ – ne nuobodus vadovėlis, tai labiau kvietimas sodinti, auginti ir džiaugtis. „Ar gali būti didesnis malonumas, kai, pavasarį pasigrožėjęs savo sodeliu, rudeniop su mažaisiais šeimos nariais gali pasiskinti be chemijos užaugintų vaisių“, – sako sodininkas.
Savo knygoje A.Amšiejus ne tik dalija patarimus, kaip įrengti nuosavą sodelį, kokius augalus ir kaip jame sodinti bei auginti, bet ir dalijasi asmeniniais patyrimais, pasakoja smagias istorijas, ieško atsakymų į keisčiausius sodo klausimus: kodėl avietes kartais verta skinti su kotukais? Kaip balkone užsiauginti obuolių? Kas geriausiai dera Dzūkijoje? Kaip vaismedžių kenkėjams pagaminti spąstus – viešbutį?
Keturis dešimtmečius – nuo 1981-ųjų puoselėjantis savo sodą ir medelyną – dr. A.Amšiejus teigia, kad sodas suburia šeimą, o lietuvio sodyba dar ir šiandien be vaismedžių sunkiai įsivaizduojama. Knygą „Sodo metai“ išleido leidykla „Alma littera“. Knygos autorius atsakė į žurnalistės Laisvės Radzevičienės klausimus.
– Per keturis dešimtmečius, neabejotinai, apie sodus pririnkote daugybę informacijos ir pasakyti apie juos galite tiek pat daug, kaip ir apie bites?
– Gal daugiau – apie medelynus, juk esu medelynininkas profesionalas. Tokios savo karjeros neplanavau, tiesiog sugalvojau savo vaikams darbą, kad nepabėgtų nuo manęs, į užsienį neišvažiuotų. Medelyne – daug darbų: ravėti reikia, akiuoti reikia, genėti reikia, žiemą medelius aprišti reikia. Visi tie darbai su vaikais labai gražiai dirbasi. Maniškiai už dyką nedirbo, kiekvieną penktadienį jiems atlyginimą mokėdavau. O paskui – išmoko, sūnus perėmė mano medelyną, visą sodininkystės ūkį. Galiu pasakyti, kad dabar jis dirba geriau už mane. Šimtas procentų!
– Užsiauginote sau pamainą?
– Gal labai nesigirsiu, bet Lietuvoje buvau tikrai kietas medelynininkas, nors jaunas, žinojau, kaip vaismedžius užauginti, ir man sekėsi. Džiaugiuosi, kad sūnus perėmė medelius, vystosi tarsi šeimos tradicija, dinastija, Lenkijoje yra medelynų, kuriuose keturios kartos dirba.
– Ar galima apibrėžti lietuviško sodo tradiciją? Ką jūs pavadintumėte lietuvišku tradiciniu sodu?
– Visi mes, lietuviai, – iš kaimo. O kaime, kaip būdavo, – namo pamatus dar tik lieja, o sodas jau pasodintas. Taip buvo ir aplink mus, kai prie Kauno kūrėsi Ringaudų gyvenvietė. Tikras lietuvis jaučia žemę, – prie namo šeši arai, juose – būtinai sodas. Kad tik savo obuolį turėti, kad vaikams vyšnią nuskinti. Anksčiau juk parduotuvėse vaisių nenusipirkdavai, o ir obuolių kada norėdavai lentynose nerasdavai. Prisimenu, kai į daržovių parduotuvę Kaune atveždavo vengriškų obuolių, eilė per visą Laisvės alėją nuvingiuodavo.
Man atrodo, kad labai svarbi lietuviško sodo tradicija yra sodinti jį su vaikais. Visada taip sakau: „Nesodink vienas, neužderės.“ „Kokie čia burtai?“ – klausia manęs. Sodą turi sodinti visa šeima, tik tada vaikai norės pažiūrėti, kas jame išaugo, kaip žydi ir kokius vaisius veda. Mano anūkė nuo stalo uogų nevalgo: „Seneli, pasakyk, kur auga, noriu pati nusiskinti.“ Ir kaip ji nuo to krūmo lesa! Tokios greitos skynėjos seniai nesu matęs! Užaugs pagalbininkė.
Sodas yra meditacijos vieta, senovės lietuviai tai suprato. Šiandien irgi niekas nepasikeitę.
Sodas yra meditacijos vieta, senovės lietuviai tai suprato. Šiandien irgi niekas nepasikeitę.
– Daugybė miestiečių turi sodybas kaime. Kai kurie jų senuosius sodus keičia naujais, o kai kurie senas obelis ir kriaušes labai brangina. Koks yra sodo amžius? Kada reikia sodinti naują?
– Seniai, seniai, gal 1994-aisiais, keliavome į Šveicariją. Daugelyje vietų mačiau žemaūgius sodus, gražiai sutvarkytus, obuoliais aplipusius, o šalia – dvi kriaušės didžiulės, obelis aukšta, senolių sodinta. Šveicarai po tais medžiais poilsiauja, – džiaugiasi žiedais ir pavėsiu, ne vaisiais. Vaisiai – iš to žemaūgio sodo. Dabar tai matau ir Lietuvoje, – žmonės stengiasi išsaugoti senelių, prosenelių prisiminimus.
Buvau gal septynerių, kai tėtis sodino pirmąjį mūsų sodą. Beveždamas iš to sklypo akmenis net trūkį gavau, – aprašiau knygoje šitą istoriją. Tada mūsų sodintoms obelims – gal keturiasdešimt šešeri. Jos dera ir dar tiek pat metų derės. Naujosios veislės – lepesnės, jų gyvenimas trumpesnis – du dešimtmečiai ir jau sodink naujas.
Selekcijos mokslas stipriai eina į priekį, išvedamos atsparios ligoms veislės, vaisiai skanūs. Tai gal ilgiau ir nereikia, kad augtų, po dešimties metų dar įdomesnių veislių gal turėsime.
– Pastaruoju metu pastebiu, kad atsiranda vis daugiau žmonių, kurie į senas obelis skiepija naujų veislių šakeles. Tai – tarsi jų hobis...
– Aš sakyčiau – liga. Graži, gera liga. Tikrai daug lietuvių turi sodybas, sutvarko jas, papuošia, bulvių ir burokėlių po namo langais neaugina, daržiukus gražius pasidaro, medžius išgenėja. Tik dažnai sodybose augančių vaismedžių vaisiai nėra skanūs. Tada ir pradeda galvoti, kaip čia tuos medžius atnaujinti? Kai dar buvau jaunas, sodininkai pardavinėdavo ūglius pavasariniam skiepijimui. Pamatai, kad kažkas skanias kriaušes augina, tai ir važiuoji kokį lapkritį, prieš šalčius, prašai, kad parduotų ar išmainytų. Paskui per žiemą laikai užkišęs, kad tik nesuvystų, nesušaltų, o pavasarį jau skiepiji. Džiugu, kad ta tradicija atgimsta, kad sodai atsinaujina.
– Jeigu norėčiau šiandien užveisti savo sodą, kokie medžiai, jūsų manymu, jame turėtų būti?
– Ką aš manau, vienas dalykas. Turėtų būti šeimos simpoziumas sukviestas: vyras, žmona, vaikai. Kas kam patinka, kas ką mėgsta. Ir apie tai, kur vaisius laikysite žiemą, reikia pagalvoti. Nes, būna, kotedžas be rūsio, o aplink – vien žieminiai obuoliai. Rudenį jie net neskanūs, juos rūsyje palaikyti reikėtų, kol subręs. Iki šalčių terasoje galima, žinoma, bet paskui juk sušals. Atneši į kambarį – suvys.
Nuo to, kokia žemė aplinkui, sodas irgi priklauso. Atvažiuoja pas mane į medelyną žmogus nuo Švenčionių ar nuo Ignalinos ir pradeda vardyti – man tą veislę ir tą. Būtinai dar trešnių noriu, persikų ir abrikosų. Klausiu, ar jūsų gyvenvietėje kas juos augina. Ne, sako, neaugina. Tai negi jūsų kaimynai tokie tamsuoliai, kad nepasisodina nė vienas? Tai gal neauga? Gal žiemų šaltesnių nepakenčia? Netgi mūsų mažytės Lietuvos klimatas ne visiems augalams vienodai tinka.
O jei kalbėsime apie sodinimo schemą, mano sode ji tokia patikrinta: dvi vasarinės obelys, trys rudeninės ir penkios žieminės. Turime slyvą, vyšnią ir trešnę. Dar vasarinę kriaušę. Taigi vasarą vaisių – sočiai, o, štai, žiemą tik obuoliai lieka. Sėdime visi, žiemines veisles degustuojame.
Kol medeliai jauni, atrodo, bus mažai, o kai pradeda derėti – nebežinai, ką su vaisiais daryti. Taip pas mus su trešnėmis buvo – nuo medžio po septynis kibirus nuskindavome, atrodė, nieko čia tokio, bet medžiai užaugo, dabar visus aplinkinius kaimus apdaliju, leidžiu žmonėms patiems ateiti ir nusiskinti. Nes mane ne trešnės domina, o medžio ūgliai, kurie leidžia išlaikyti veislę.
– Algirdai, kokią svarbiausią tiesą norėjote perduoti savo knygos skaitytojams?
– Kad sodas yra džiaugsmas. Kad, jei tik turime žemės plotelį, jei jaučiame augalus, jei norime valgyti natūralų, savo rankomis užaugintą maistą, ir turėkime sodą. Jis džiugins akis ir kūnui teiks sveikatą visomis prasmėmis. Turtingiausias žmogus yra tas, kuris geba užsiauginti maisto.
