Mykolas Sleževičius – daug Lietuvai nusipelnęs politikas. XX amžiaus pradžioje jis aktyviai veikė Lietuvos demokratų partijoje, Pirmojo pasaulinio karo metais Rusijoje Petrapilio Seime vienas pirmųjų iškėlė Lietuvos nepriklausomybės idėją. Politikui kritišku šaliai metu keletą kartų teko užimti vyriausybės vadovo pareigas. Sudėtingomis to meto sąlygomis, Sovietų Rusijos kariuomenei veržiantis į Lietuvos teritoriją, Mykolas Sleževičius galėjo tapti Lietuvos diktatoriumi, tačiau šių pareigų savo noru atsisakė sutikdamas šalies vyriausybei vadovauti demokratiniu būdu. 1919 m. Sleževičiaus vyriausybė išleido garsųjį atsišaukimą į Lietuvos savanorius ragindama stoti į kariuomenę: „Vyrai, Lietuva, pavojuj! Nuo mūsų priklauso jos laisvė ir mūsų pačių gerovė. Niekas mums laisvės nedovanos – mes patys turime ją sau iškovoti. Tad visi iš vieno savo noru eikime ginti savo krašto laisvės!”
Parlamentiniu laikotarpiu jis dirbo visuose demokratiškai išrinktuose parlamentuose, veikė kartu su prezidentu Kaziu Griniumi, buvo ilgametis valstiečių liaudininkų lyderis. Tuo laiku Sleževičius buvo vienas įtakingiausių šalies politikų. Mykolas Riomeris savo dienoraštyje apie tai rašė: „Sleževičius, būdamas socialistų liaudininkų lyderis Seime ir Seimo komisijos užsienio reikalams pirmininkas bei premjero Griniaus, kuris atsižvelgia į jo nuomonę, artimas bičiulis ir karo ministro Šimkaus draugas, be to, „Gynimo komiteto“ pirmininkas ir apskritai žmogus, savo rankose turįs įvairias įtakos zonas, yra vienas stipriausių žmonių šalyje. [...] Būti pakviestam tokios arbatėlės pas Sleževičių yra tas pat, kas gauti diplomą tam tikrai padėčiai užimti – tą reikia turėti omeny. [...] Kviečiami kitų kraštų diplomatai, garsesni užsieniečiai, viešintys Kaune, žymios politinės asmenybės. Sleževičius itin kruopščiai renkasi žmones, kuriuos kviečiasi į namus“.
1926 m. gruodžio 17 d. Lietuvoje įvykus valstybės perversmui šalyje demokratinę santvarką pakeitė diktatūra. Demokratinės laisvės ir teisės, visų piliečių išrinktas šalies Seimas naujomis politinėmis sąlygomis neteko prasmės. Šias vertybes gynusieji valdžios būdavo persekiojami, jiems skiriamos nuobaudos. Tarp tokių asmenų buvo ir Sleževičius. Jis – autoritarizmo kritikas, Lietuvai nuolat reikalavo demokratinės santvarkos ir demokratinio parlamento sušaukimo: „Kova eina, ji eis iki Seimas bus sušauktas”. Sleževičiui autoritarizmo laikotarpiu demokratiškai išrinktas Seimas pirmiausia buvo siekiamybės idealas, dėl kurio buvo verta aukotis.
Knyga pagerbia ne tik Mykolo Sleževičiaus atminimą, išryškina jo vaidmenį skirtingais istorijos laikotarpiais, bet ir prisideda prie demokratinių vertybių stiprinimo dabartinėje Lietuvos visuomenėje.
Siūlome skaityti knygos ištrauką:
Steigiamajame Seime
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui naujai susikūrusiose ar atsikūrusiose Vidurio Rytų Europos valstybėse buvo išrinkti demokratiniai šalies parlamentai. Antai Lenkijos StS susirinko 1919 m. vasario mėnesį, Estijos – tų pačių metų balandžio mėnesį, Latvijos – 1920 m. gegužės 1 dieną. Lietuvoje dėl užsitęsusios vokiečių okupacijos (iki 1919 m. liepos mėn. Lietuvos suverenumą ribojo vokiečių administracija, kurios valdžioje buvo geležinkeliai, paštas ir telegrafas) bei nepriklausomybės kovų rinkimai į StS įvyko tik 1920 m. balandžio viduryje.
Pagal StS rinkimų įstatymą Seimo nariai buvo renkami visuotiniu, lygiu ir slaptu balsavimu pagal proporcinę sistemą, t. y. pagal gautų balsų skaičių. Rinkimų teisę turėjo visi 21 metų sulaukę Lietuvos piliečiai, neatsižvelgiant į jų tikėjimą, tautybę ar lytį. Rinkimų teisę Lietuvoje, kitaip nei daugelyje Europos valstybių, pavyzdžiui, Prancūzijoje, turėjo ir moterys. Į Seimą galėjo būti išrinkti ne jaunesni kaip 24 metų asmenys. Pagal 1920 m. kovo 25 d. StS rinkimų įstatymo pataisą leista balsuoti ir kariams, sulaukusiems 17 metų. Pagal Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatytą atstovavimo normą (penkiolikai tūkstančių gyventojų – vienas atstovas) StS neokupuotai Lietuvos teritorijai teko 112 vietų, lenkų užimtam Vilniaus kraštui (dar vadinamai Vilnijai) – 108, o Klaipėdos kraštui – 9 mandatai.
LSLDP CK dar 1920 m. pradžioje savo spaudoje paskelbė esmines savo programines nuostatas, su kuriomis partija kartu su atvykusiais draugais tikėjosi išvesti Lietuvą iš sunkios padėties. Sutrumpintai didesnė tų pasiūlymų dalis atrodė taip:
1. Tuojau paskelbti StS rinkimų dieną. Rinkimai turėjo vykti ne vėliau kaip balandžio mėn. Skelbiant rinkimų datą paleisti Lietuvos Tarybą, kad dešiniosios ir klerikalinės partijos nebūtų privilegijuotos vykstant rinkimų agitacijai. Drausti rinkimų metu bažnyčiose per mišias vesti rinkimų agitaciją; duoti teisę ir progą rinkimuose dalyvauti ir kariškiams;
2. Tuojau panaikinti karo padėtį visoje Lietuvoje, išskyrus karo operacijų sritį, kuri negali būti mažesnė nei 30 km; panaikinti politinę cenzūrą, leisti visoms legalioms politinėms organizacijos laisvą agitaciją;
4. Tuojau paskelbti dvarų konfiskaciją ir šiaip turtų tų piliečių, kurie savo noru tarnavo Lietuvos priešams;
5. Tuojau išdalyti ir atiduoti kariškiams, mažažemiams ir bežemiams tuos dvarus, kurie jau išskirstyti ir skubiai išskirstyti kitus.
Beje, paskelbus StS rinkimų įstatymą, LSLDP CK pirmininkas kartu su Demokratinės tautos laisvės „Santaros“ atstovu dr. Jonu Aleksa, LSDP atstovu S. Kairiu ir LVS CK pirmininku A. Rimka pasirašytame rašte reikalavo, kad StS rinkimų komisija užtikrintų šias sąlygas: tuojau panaikintų karo padėtį ir nevaržytų rinkimų laisvės jokiais įsakymais ar įstatymais; visiems Lietuvos piliečiams užtikrintų žodžio, spaudos, susirinkimų, organizacijų ir asmens laisvę; iš kalėjimų paleisti visus politinius kalinius, kurie nėra nepriklausomos Lietuvos priešai; pafrontės zonoje paliktą karo padėtį pakeisti taip, kad politinio gyvenimo ir rinkimų laisvė ir ten nebūtų varžoma. Tuo pačiu klausimu kairiųjų grupių (įskaitant ir M. Sleževičių) delegacijos nariai aplankė ministrą pirmininką. Delegacijos narius priėmęs ministro pirmininko pavaduotojas Liudas Noreika pareiškė, jog „valdžia yra nutarusi karo stovį panaikinti, politikos nusikaltimų karo teismai neteisią, bet kariškiams balsuoti nebūsią galima duoti, nes disciplina iširtų“. Iš tiesų, kovo 1 d. valdžia išleido įsakymą, kuriuo panaikino karo padėtį visoje Lietuvoje, išskyrus 30 km zoną pafrontėje.
Rinkimų kampanijos metu LSLDP vadovybė ypatingą dėmesį skyrė darbo žmonėms, o jų sąjungininkai LVS viešai atstovavo valstiečių sluoksniui. M. Sleževičius ypač daug tikėjosi iš visos tautos išrinkto parlamento. Svarbiausiais StS darbais jis laikė šiuos: Lietuvos valstybės valdymo formos nustatymas, santykiai su kaimyninėmis valstybėmis, žemės klausimas ir kt. Labai atsargiai vertinti nepartiniai kandidatai. Anot M. Sleževičiaus, „nepartingas žmogus gali būti kartais geriausias ir išmintingiausias, tačiau rinkikams yra svarbu iš anksto žinoti, kurios ideologijos laikysis išrinktasis atstovas“. Jis taip pat buvo tos nuomonės, jog rinkimuose turi dalyvauti visi pilnamečiai ir visateisiai Lietuvos gyventojai, neišskiriant ir kariškių.
Dar prieš StS rinkimus 1920 m. vasario 17 d. LSLDP suvažiavime Kaune nuspręsta santykiuose su kitomis partijomis rinkimų metu laikytis šios taktikos: „Ten, kur bus būtinai reikalinga, galima daryti bloką su Valstiečių Sąjunga“. Su kitomis partijomis ar organizacijomis bloko nutarta nedaryti. „Nutarta atskirai statyti sąrašus L. S. L. D. P. ir L. V. S., tik jų balsai privalo būti jungiami“; „Galutinai apie bloką su L. V. S. ir kt. sprendžia Apygardų Centro Biurai su apygardos kuopų atstovų suvažiavimu ir Centro Komitetu“; „Jungtis su esdekais ir santara galima. Taip pat jungti balsus ir su kitomis demokratinėmis organizacijomis ir spręsti apie tai pavesta Centro Komitetui“; „Nutarta Centro Biuro propagandai atskirai nestatyti, o palikti kartu su L. V. S. kaip jau yra susiorganizavę“.
Apygardų Centro Biurai veikė „išvien L. S. L. D. ir L. V. S.“
LSLDP rinkimų metu didžiausiu savo priešininku laikė krikščionis demokratus. LSLDP aštriai kritikavo savo oponentus ir vylėsi, kad po StS rinkimų „jų viešpatavimui gali ateiti galas“. LSLDP įsitikinimu, „kunigai bažnyčiose ne tiek Dievo žodį skelbia, kiek užsiima krikščionių demokratų partijos agitacija. O per savo laikraščius ir atsišaukimus krikščionys demokratai stengiasi purvais apdrabstyti socialistus liaudininkus demokratus, tolygindami juos su bolševikais ir jiems panašiais“. Ypatingai raginta balsuoti prieš klerikalizmą.
M. Sleževičius StS rinkimų metu kaip LSLDP kandidatas Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) įteiktame kandidatų sąraše figūravo net kelių sąrašų viršūnėje: I (Marijampolės), II (Kauno) ir III (Raseinių), IV (Telšių) ir VI (Utenos) rinkimų apygardose. Išimtis – V (Panevėžio), kurioje pirmuoju numeriu įrašyta rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (M. Sleževičius šiame sąraše nefigūravo). Pažymėtina, jog rinkimų agitacijos metu LSLDP lyderis M. Sleževičius nedalyvavo pačioje rinkimų kampanijoje. Apie tai paaiškinta „Darbe“ pateiktoje informacijoje: „Visiems, kurie per Socialistų Liaudininkų Demokratų arba Valstiečių Sąjungos rinkimų Centro Biurą yra kvietę M. Sleževičių atvykti su agitacijos prakalbomis, šiuo pranešame, kad M. Sleževičius jau ketvirta savaitė sunkiai serga ir nėra vilties, kad ligi rinkimų dienos, t. y. balandžio 14–15 d., tiek sustiprės, kad galėtų su prakalbomis lankytis. Dėl to M. Sleževičiaus patariame niekur tuo tarpu su prakalbomis nelaukti ir tik balsuoti už socialistų liaudininkų demokratų sąrašus“.
O krikdemai aštriai kritikavo LSLDP ir jų lyderį M. Sleževičių. Rinkimų į StS metu krikdemų laikraštyje „Laisvė“ buvo gąsdinama: „Jei ateinančiais metais duonos nebus, bus kalta ne dabartinė ir kokia po šiai valdžia bus, bet buvusioji p. Sleževičiaus valdžia“.
Po karštos rinkimų agitacijos 1920 m. balandžio 14–15 d. rinkimus į StS laimėjo KDB, kurį sudarė trys partijos: LKDP, LŪS ir LDF. Jam atiteko 59 vietos, t. y. 52,7 proc. visų balsų. Pagal balsų skaičių antrą vietą užėmė VLB. Jis gavo 29 vietas (25,9 proc.). Trečioje vietoje liko LSDP. 10 vietų StS gavo tautinės mažumos. Į StS buvo išrinktos ir 5 moterys. Kadangi Vilnija ir Klaipėdos kraštas buvo okupuoti (ten rinkimai nebuvo organizuojami), tai į StS buvo išrinkta 112 atstovų.
Po StS rinkimų buvo sudaryta rinkimuose geriausiai pasirodžiusių dviejų politinių jėgų – KDB ir VLB – valdančioji koalicija, o naujai sudarytos vyriausybės priešakyje atsistojo VLB atstovas K. Grinius. Apie tai M. Römeris savo „Dienoraštyje“ rašė: „Dr. Grinius yra naujojo ministrų kabineto vadovas. Tai vienas iš socialistų liaudininkų-demokratų partijų lyderių, žinomas visuomenės veikėjas iš Marijampolės, turintis pasiekimų lietuvių demokratiniame judėjime žmogus, be abejo, didelės kultūros žmogus, turintis gerą širdį, šaltą ir blaivų protą. Manau, kad tai pats geriausias pasirinkimas. Pažįstu Grinių seniai ir visad jį labai vertinau. (…) Šis kabinetas yra liaudininkų su krikščionimis demokratais kooperacijos išraiška, šito siekė liaudininkai su Rimka priešakyje“. Be K. Griniaus, į naują vyriausybę prieš savo norą dar įėjo kitas VLB narys Konstantinas Žukas, turėjęs krašto apsaugos ministro pareigas. Antra vertus, kad KDB, StS turėdamas daugumą, nesiryžo pasiimti ministro pirmininko posto, leidžia kalbėti apie šios politinės jėgos vengimą prisiimti atsakomybę prieš visuomenę. Todėl nuo StS darbo pradžios už priimtus sprendimus buvo atsakingi KDB ir VLB.
1920–1922 m. dirbęs StS iš viso surengė 257 plenarinius posėdžius, kuriuose buvo priimta apie 300 teisės aktų: įstatymų, jų papildymų ir pakeitimų. Maža to, 1920 m. spalio 9 d. lenkų kariuomenei užėmus Vilnių ir toliau veržiantis į Lietuvos gilumą, StS spalio 25 d. priėmė Mažojo seimo įstatymą, pagal kurį šis turėjo būti sudarytas iš StS pirmininko, 6 Steigiamojo Seimo narių ir tiek pat jų padėjėjų. Mažąjį seimą sudarė: StS pirmininkas A. Stulginskis, atstovai – M. Krupavičius, A. Tumėnas, M. Sleževičius, V. Lašas, K. Venclauskis ir N. Fridmanas. Pavaduotojais išrinkti: E. Draugelis, Juozas Vailokaitis, Jonas Kriščiūnas, V. Natkevičius, S. Kairys ir M. Soloveičikas. Mažojo seimo sekretoriumi išrinktas V. Natkevičius. Mažasis seimas pagal savo vaidmenį šalies politiniame gyvenime buvo toks pats, koks buvo StS. Pavojui tarp Lietuvos ir Lenkijos aprimus, 1921 m. vasario mėn. vėl susirinkus StS, Mažasis seimas nustojo veikęs. Iš viso buvo sušaukti 43 Mažojo seimo posėdžiai.
StS svarba Lietuvos visuomenei buvo didelė: pirma, Lietuvos istorijoje pirmą kartą šis parlamentas buvo išrinktas demokratiniu būdu ir taip pagaliau buvo realizuota XX a. pradžios politinių lietuvių grupuočių svarbiausia idėja. Nieko keista, kad StS pirmame posėdyje paskelbė Lietuvos nepriklausomybės proklamavimo aktą, t. y. iš esmės visų šalies gyventojų vardu įtvirtino 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto atkūrimo svarbiausią nutarimą. Rinkimuose dalyvavo dauguma to meto Lietuvos gyventojų, nepaisant jų kilmės, socialinės padėties, tautybės ir pan. Antra, kandidatus rinko ir galėjo būti išrinktos net ir moterys. Tuo metu tokia praktika buvo taikytina tik nedaugelyje Europos valstybių (tarkim, tokios teisės neturėjo Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir dauguma kitų išsivysčiusių Europos valstybių moterų). Trečia, išrinktųjų StS narių sudėtis buvo labai marga ir apėmė visus gyventojų sluoksnius – nuo labai pasiturinčio iki vargšo; nuo profesoriaus iki savamokslio; nuo valstiečio iki bajoro ir pan. Todėl niekas negalėjo priekaištauti, kad StS atstovavo vienam kuriam sluoksniui, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ar ATR laikais, kai išskirtine padėtimi naudojosi tik bajorija. Todėl galima sakyti, kad pagaliau galutinai nutrūko bajorijos dominavimas Lietuvos politiniame gyvenime ir daugumos Lietuvos gyventojų mandatą valdyti šalį įgijo nekilmingi visuomenės sluoksniai, kurių absoliuti dauguma buvo kilusi iš lietuvių valstiečių. Ketvirta, StS atstovavo praktiškai visoms pagrindinėms Lietuvoje gyvenusioms tautinėms mažumoms, todėl galima drąsiai teigti, kad šis Seimas nebuvo tik lietuviškas ar tautiškas, pavyzdžiui, kaip tai atsitiko 1917 m. rudenį renkant LT. Tautinių mažumų įtraukimas į valstybės kūrimą nepriklausomybės pradžioje Lietuvai padėjo išvengti rimtų tautinių konfliktų, labai pagelbėjo kovojant dėl atkurtos valstybės tarptautinio pripažinimo. Penkta, StS išskirtinis vaidmuo ginant Lietuvą nuo Lenkijos agresijos 1920 m. rudenį. Iškilusio pavojaus metu StS nariai įvairiais būdais (kai kurie net mūšio lauke) kovojo dėl savo šalies laisvės. Neišvengta net aukų. StS narys Antanas Matulaitis žuvo mūšio lauke. Kadangi nepriklausomybės kovose kariavo visi gyventojų sluoksniai, įskaitant StS parlamentarus, nekyla abejonių, kad to meto Lietuvoje jau buvo atsiradusi pilietinė visuomenė. Šešta, StS priimtų įstatymų didelė svarba Lietuvai. Svarbiausia, 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija įtvirtino demokratinį valdymą, o tai reiškė, kad vėlesniu laikotarpiu Lietuvos valdymas turėjo būti pagrįstas demokratinėmis nuostatomis, apie kurias dažnai buvo kalbama XX a. pradžioje. Septinta, nepaisant įvairių abejonių, StS politinių jėgų sugebėjimas susitarti, surasti bendrus kompromisus priimant svarbiausius įstatymus reiškė, jog tuo metu buvo padėti pirmieji demokratinio valdymo pamatai. StS atlikti darbai tik patvirtina, kad neišsipildė dar šio Seimo darbo pradžioje kunigo Adomo Jakšto spaudoje išsakyti žodžiai: „Taigi, gerbiamieji karaliai (neseniai darbą pradėję StS nariai – M. T.), atsiminkit, jog esat čion atvykę ne peštis, bet dirbt darbą, kurs jums Lietuvos yra pavestas; o jei kas negalės atprasti nuo peštynių, tegrįžta […] namon savo lauko arti“.
Kadangi VLB bloko, o kartu ir M. Sleževičiaus veikla pirmiausia StS yra sulaukusi atskiro tyrėjų dėmesio, tai dabar pamėginsime išskirti keletą šios asmenybės veiklos ypatybių aptariamuoju laikotarpiu.
