Nuo gyvenimo didžiosios šeimos gretose, kuriose sprendimus priima vyriausias šeimos vyras, o moteris neturi savo žodžio, pavyzdžiui, kalbant apie būsimas savo vestuves, iki to, ko nedera daryti madame – poniai. V.Prėskienytė-Diawara pokalbyje su 15min atskleidė, kad prireikė ne vienų metų, kol pati perprato gyvenimo Malyje subtilybes.
Autorė daugiau nei tris dešimtmečius praleido Malyje – studijuodama Gorkio literatūros institute susipažino su Malio poetu Gausu Diawara už kurio ir ištekėjo.
„Aš ir sovietmečio laikais nebuvau iš baigščiųjų ir liežuvio už dantų nelaikiau. O dabar, kai nebėra cenzūros – ko gi man bijoti? Kad skaitytojams nepatiks, kad kritikai kūrinio neįvertins? Bet visiems vis tiek neįtiksi“, – sako autorė paklausta, ar nebijo taip atvirai atverti visuomenės, kurioje pati gyveno, kasdienybę ir žaizdas.
Koks tas Malis, vaizduojamas knygoje „Bėgimas į nežinią. Afrikietiški apsakymai“? Kaip ši musulmoniška šalis keitėsi bėgant metams? Galų gale, kodėl rašytoja tikisi, kad vieną dieną maliečiai supras, kaip reikia gyventi XXI amžiuje? Apie šią apsakymų knygą, kurią rašytoja V.Prėskienytė-Diawara pristatys ir Vilniaus knygų mugėje, gyvenimą Malyje ir šios šalies visuomenę šį kartą ir kalbamės su pačia autore.
– Kas paskatino parašyti knygą apie Malį ir gyvenimą jame? Kaip gimė pati knygos idėja?
– Kas paskatino parašyti knygą? Personažai ir istorijos, jau nuo seno glūdinčios kažkur kažkokiame smegenų stalčiuke ir neleidžiančios ramiai gyventi ir miegoti, kol jų neišleidžiu į „gyvenimą“.
Pragyvenau Malyje nuo 1979 metų ir nuo atvažiavimo dienos stengiausi suvokti, kur patekau ir kas yra mano vaikų giminės iš jų tėvo pusės. Man tai pasirodė kaip kita planeta ir teko daug metų gilintis į jų šalies istoriją, papročius, tradicijas. Juo labiau, kad dirbau kūrybinį darbą su jaunimu. Man teko persikvalifikuoti į teatro režisūrą ir aktorių ruošimą Malio Meno institute, o vėliau Bamako universitete įsteigus teatro fakultetą – dėstyti jame. O tam darbui reikėjo nemažai žinių apie jų (Malio žmonių, – aut. past.) psichologiją, gyvenimo būdą. Man prisireikė penkerių metų, kol išmokau savarankiškai dirbti.
Mano vaikų tėvas Maskvoje baigė pas Gončiarovą režisūros studijas ir dar pusę metų stažavosi Berliner Ansamble Brechto teatre. Tai jis ir išmokė mane, kaip ruošti aktorius bei statyti pjeses.
Tiesą sakant, apie Malį, Afriką nieko nežinojau. Sovietų Sąjungoje nebuvo jokios informacijos išskyrus tai, kad jie išsivadavo iš kolonijinio jungo. Teko pačiai atrasti šį pasaulį, susipažinti su jų šalies istorija, legendomis, papročiais, tradicijomis, etninėmis grupėmis. Grįžus gyventi į Lietuvą nusprendžiau pabandyti tas visas istorijas, kurios seniai sukosi mintyse, atgaivinti popieriuje, suteikti personažams gyvenimą ir parodyti tą Malio pusę, kurios atvažiavę turistai tikrai nemato, o maliečiai pasakoja pašnibždomis, nes jei panašūs įvykiai ir vyksta, tai tik ne pas juos, o kaimyninėse šalyse. Tikiuosi, kad tos kitos afrikiečių gyvenimo pusės užuolaidos praskleidimas sudomins lietuvių skaitytojus.
– Kiek šiuose devyniuose knygoje pateikiamuose apsakymuose yra realybės ir kiek jūsų fantazijos? Ar istorijos, kurias pasakojate, iš tiesų yra įvykę?
– Visų rašytojų kūryba vienaip ar kitaip yra paremta tikrais gyvenimiškais įvykiais – girdėtais, papasakotais, pergyventais, perleistas per savo, pasaulio, žmonių, įvykių matymo ir supratimo prizmę. Visi mano apsakymų personažai yra sukurti mano fantazijos, bet pagrindu, žinoma, yra realūs Malio gyventojai.
Man teko daug važinėti po visus Malio regionus, organizuoti teatro trupės gastroles, rodyti spektaklius įvairiuose miesteliuose ir net kaimuose. Teko susidurti su įvairiais žmonėmis. Man visuomet pavykdavo juos prašnekinti. Jie pasakydavo man tai, ko nedrįsdavo pasakyti savo draugams. Išgirsdavau daug įdomių istorijų, kurios palaipsniui virsdavo mano istorijomis su mano išgalvotais personažais. Scenai aš visuomet ieškodavau ypatingų, provokatoriškų siužetų ir kartais net aktoriai ilgai ginčydavosi, kad „tai ne pas mus“. „O iš kur aš žinau?“, – toks būdavo mano atsakymas ir tuomet jie užsičiaupdavo ir kai suvaidindavo – publika priimdavo plojimais ir ilgai ginčydavosi dėl personažų ir tų istorijų.
– O kuris iš šios knygos apsakymų jums yra pats brangiausias ar pačiai vertingiausias? Visi jie tarpusavyje persipina Malio visuomenės tema, tačiau tuo pačiu ir kalba apie skirtingas situacijas ir aplinkybes.
– Turbūt „Bėgimas į nežinią“, tai mano paskutinis kūrinys Malyje. Aš norėjau statyti spektaklį, jau buvome sukūrę dekoracijų, kostiumų eskizus, ieškojome finansavimo, bet 2011 metais po operacijos nebegalėjau dirbt. Teko visa tai atidėti neaišku kuriam laikui. Grįžusi į Lietuvą pagalvojau, o kodėl neperrašyti visko į apsakymus?
Pasakysiu, kad tai buvo labai nelengvas darbas, kol susivokiau, kaip tai padaryti. Taip buvo ir su „Velnio bilietu“, „Šeimos garbe“, „Bumerangu“.
– Ar rašant šiuos apsakymus nebuvo sunku taip atvirai kalbėti apie šį mažą Malio pasaulį ir jo visuomenę, kurioje praleidote didelę dalį savo gyvenimo?
– Bamako darbe ir tarp kaimynų garsėjau kaip aršiausia šiuolaikinio maliečių gyvenimo kritikė. Aš visuomet sakau, ką galvoju. Tai mano žemaitiška genetiška dalis iš mamos pusės. Paveldėjau iš savo senelio Žaltausko Vladislavo, kuris kategoriškai atsisakė stoti į kolūkį ir dėl to buvo numarintas Akmenės ligoninėje, nes gydytojai neskubėjo jam suteikti pagalbos… Nesuprantu, kaip galima bijoti. Aš ir sovietmečio laikais nebuvau iš baigščiųjų ir liežuvio už dantų nelaikiau. O dabar, kai nebėra cenzūros – ko gi man bijoti? Kad skaitytojams nepatiks, kad kritikai kūrinio neįvertins? Bet visiems vis tiek neįtiksi.
– Knygą pavadinote „Bėgimas į nežinią“. Kodėl pasirinkote tokį pavadinimą? Kiek jis susijęs su jūsų pačios patirtimi, kai taip pat savotiškai keliavote į nežinią, kai nusprendėte išvažiuoto gyventi į Malį?
– Aš nepersikėliau gyventi į Malį. Manęs neišleido aštuonerius metus išvažiuoti pas vyrą. Tais laikais tai nebuvo taip paprasta. Bet apie tai aš ruošiuosi parašyti kitą knygą. Todėl šiuose apsakymuose neverta ieškoti ko nors bendro su mano asmeniniu gyvenimu. Apie tai, jei pavyks, gal rašysiu autobiografinį romaną. Dar neapsisprendžiau, koks bus tas mano gyvenimo knygos žanras. O „Bėgimas į nežinią“ – mes visi ten anksčiau ar vėliau iškeliaujame ir dar niekas iš ten nesugrįžo, kad papasakotų, kaip ten yra.
– Viename apsakyme tarsi lyginate 1980 ir 2012 metų Malį. Kūrinyje atskleidžiate, kad Malio išorė modernėja, viskas plečiasi, o kaip yra su pačiais žmonėmis, griežtomis tradicijomis, kurios apibrėžia jų gyvenimą? Koks Malis yra dabar ir kaip jis keitėsi bėgant metams?
– Malyje per tuos metus labai daug kas pasikeitė, tik, ne į gerą pusę. Po 1991 metų perversmo maliečiai tikėjosi, kad jiems su demokratija atsivers rojaus vartai. Tik atsivėrė, greičiau, pragaro – terorizmas, neturtas, pabėgėliai iš šiaurės, kariniai perversmai, įnirtinga kova už valdžią. Buvęs nuverstas diktatorius Moussa Traore paprastų žmonių garbinamas vos ne kaip šventasis. Įsigalėjo musulmonų religija, įvairios sektos, gatvėje pilna moterų su uždengtais veidais.
Manęs neišleido aštuonerius metus išvažiuoti pas vyrą. Tais laikais tai nebuvo taip paprasta. Bet apie tai aš ruošiuosi parašyti kitą knygą.
Miesto centre – žmonių skruzdėlynas, neįmanoma praeiti, pravažiuoti. Bamakas iš 400 tūkst. gyventojų virto 2 mln. žmonių turinčiu miestu. Visur betoninės užtvaros, patikrinimai parduotuvėse, naktinbariuose. Po 2012 metų perversmo dingo dauguma europiečių verslininkų. Niekada nežinai, kokia mieste centre vyksta „demonstracija“. Man, tarkim, paskambindavo draugai, kada galima išeiti iš namų, kada ne. Penktadienį geriau neiškišti nosies – centre sustabdomas judėjimas.
Anksčiau melsdavosi tik ištekėjusios moterys, dabar ir vaikai. Paskutiniais metais, kai stačiau spektaklį, pertraukas darydavau maldos metu – nes vis vien bus neįmanoma dirbti, visi eis melstis.
Tačiau yra ir pozityvus interneto, mobiliųjų telefonų atsiradimas, ypač vaikų ir jaunimo tarpe. Jiems yra prieinama informacija, kuri anksčiau buvo nepasiekiama. Jau yra sukilusių merginų prieš prievartines vedybas. Ir nors tai labai nedidelis procentas, bet tai jau pažanga. Yra ir jaunų šeimų, kurios po merijos išvažiuoja į išnuomotą namą gyventi atskirai nuo tradicinio didžios šeimos diktato. Aš sutikau jaunuolių, kurie išvyko į JAV ar Kanadą ir užsidirbo pinigų apsimokėti sąskaitas už mokslą ir įsigyti profesiją, kaip kino režisierių ar kitos srities menininkų. Nežiūrint visų sunkumų, anksčiau ar vėliau jie išmoks ir supras kaip gyventi XXI amžiuje. Tikiuosi.
– Knygoje dažnai kalbate apie tubabu – Malyje gyvenančius užsieniečius. Dažniausiai jie buvo atvykę iš Sovietų Sąjungos šalių, tikėjosi čia pasislėpti nuo priespaudos. Bet ar patekę į kitokią jiems mažai žinomą Malio visuomenę jie jautėsi laisvi? Ar atrado tai, ko tikėjosi, ar priešingai – nusivylė?
– Kai aš atvažiavau į Malį, vyko Šaltasis karas. Ten iš Sovietų Sąjungos buvo tik daug iš įvairių respublikų nutekėjusių merginų. Daugumai jų tai buvo vienintelė galimybė pabėgti iš sovietinės vergovės. Tačiau tikėto rojaus jos nerado, todėl nuėjo paprasčiausiu keliu. Kaip man sakė vienas arabas verslininkas: „Mes neturėjome šansų važiuoti į Sąjungą studijuoti ir parsivežti baltų moterų, o maliečiai neturi pakankamai pinigų jas tinkamai išlaikyti, tai mes pasiimame.“
Tuo metu jokių laisvai gyvenančių sovietinių piliečių nebuvo. Juos visus kontroliavo sovietų ambasada. Po Sąjungos žlugimo liko keli geologai ir jie net vedė malietes. Kodėl jie liko – sunku pasakyti. Gal jie „miegantys“ buvę kegebešnikai?
Tubabu – taip maliečių vaikai vadina europiečius. Kiekviena Vakarų Afrikos šalis turi jiems skirtą pravardę. Tubabu – kilęs nuo prancūziško žodžio „tubib“ (gydytojas), nes tokie buvo pirmieji kolonizatoriai. Man labai nedaug teko bendrauti su verslinikais, nes buvau labiau boheminėje maliečių menininkų kompanijoje. Bet nuo senų senovės Malyje patys įtakingiausi verslininkai yra libaniečiai. O dabar, kada situacija nėra labai stabili – dauguma jų stengiasi viską išsiparduoti ir sprukti ten, kur ramiai gali vystyti savo verslą.
– Jūs taip pat buvote tubabu, jei taip galima pasakyti. Kas jums gyvenant Malyje buvo sunkiausia?
– Sunkiausia buvo būti ponia, t.y. madame. Aš mėgstu dirbti ir nelaikau rankų darbo gėdingu. Nemoku įsitaisyti fotelyje su maudymosi kostiumėliu ir per juodų akinių viršų stebėti, kaip dirba tarnai ir ant jų rėkauti. Nemoku išeidama į darbą užrakinėti šaldytuvo, bufeto ir išduoti nustatytomis dozėmis maistą. Maliečiai, atėję ir pamatę mane laistančią sodą ar skalbiančią rūbus, likdavo be žado. Bet man į tai būdavo nusispjauti. Jie tai priimdavo kaip kokią keistenybę. Iš tiesų, kam dirbti jei yra tarnai.
– Ar per Malyje praleistą laikotarpį dažnai sutikdavote kitų lietuvių – ne tik turistų, bet ir tautiečių, kurie persikėlė į Malį kurtis savo gyvenimo?
– Ne, nesutikau. Malyje gyvena viena estė, ištekėjusi už maliečio ir anksti likusi našle. Sovietmečiu tarp sovietinių korporantų buvo pora lietuvių iš Kauno, atsiųstų dirbti. Aš atsitiktinai sužinojau apie juos ir jie man sąžiningai pasakė, kad pas mane lankytis negali, nes turės rašyti ataskaitas. Po Sovietų Sąjungos žlugimo buvo užklydę keli mafiozai, o pastaruoju metu bendravau su ten dirbančiais karininkais iš Lietuvos kariuomenės. Buvau Malyje Lietuvos Garbės konsule.
– Knygoje kalbate apie tokį Malį, kurio tradicijos mums, lietuviams, yra sunkiai suprantamos, nes čia, Lietuvoje, pavyzdžiui, neturime didžiųjų šeimų ar griotų, pas mus kitokios tradicijos. Apsakymuose mažai kalbate apie tokį Malį, kuriame gera gyventi. Kas jums labiausiai patiko iš gyvenimo Malyje laikotarpio?
– Kaip kas supranta „gerai gyventi“. Yra europiečių, kuriems sugrįžti į Europą yra tragedija. Kas trokšta gyventi apsuptas tarnų, tai prašau – keturių žmonių šeimą aptarnauja du sargai, kurie keičiasi kas 24 valandas, virėjas, vairuotojas, bona ar auklė vaikams ir sodininkas. Aš geriau norėčiau turėti robotą. Žinoma, tie visi tarnai yra aukštos kvalifikacijos, nes jų algos yra didesnės už maliečio mokytojo.
Mes užmirštame, kad Juodoji Afrika buvo ilgus šimtmečius kolonizuota, sustabdytas jos vystymasis. Kai europiečiai „atrado“ Juodąją Afriką, pagal specialistų skaičių, ji buvo tokiame pačiame išsivystymo lygyje tik kitokioje formoje, kaip Europos valstybės. Pirmaisiais bendravimo metais afrikietiškų valdovų vaikai būdavo Portugalijos, Ispanijos rūmuose priimami kaip lygiaverčiai. Tik kai prisireikė Amerikoje darbo rankų plantancijose, juos pradėjo traktuoti, kaip antrarūšius. Nes Juodojoje Afrikoje vergovė nebuvo panaikinta ir juos pardavinėjo jų šalių valdovai.
Malyje per tuos metus labai daug kas pasikeitė, tik, ne į gerą pusę. Po 1991 metų perversmo maliečiai tikėjosi, kad jiems su demokratija atsivers rojaus vartai. Tik atsivėrė, greičiau, pragaro.
Labiausiai man patiko, kai su spektakliais pradėjau važinėti po Malį ir po spektaklio žiūrovai nepaleisdavo iki paryčių. Taip buvo su Ibseno „Noros“ pastatymu, norvegų dramaturgo Erling Kittelsen „Septynių lėlių namai“ ir kitais pastatymais. Teatras, menas turi neapsakomą galią vaikų, jaunimo formavimuisi. Gaila, kad to nesupranta tie, kurie finansuoja projektus, sakydami, kad tai afrikiečiams nereikalinga prabanga.
– Ko mes, lietuviai, galėtume pasimokyti iš maliečių?
– Lietuva nuo nepriklausomybės labai pasikeitė: santykiai tarp žmonių, kalba, gyvenimo būdas. Būtų nesąžininga daryti palyginimus. Manau paprasti šalies gyventojai, kaip ir visur, yra nuoširdus, naivūs žmonės. Gal tai, kad jie labai rūpinasi savo kaimais, iš kurių yra kilę. Nežinau, ar tai daro lietuviai.
– Ačiū už pokalbį.
