Rašytoja sako anksčiau negalvojusi, kad teks apsigyventi Klaipėdoje, o atvykus čia miestas pasirodė svetimas, sovietinis. Norėdama „prisijaukinti“ šį miestą ji nusprendė gilintis į jo istoriją, taip atverdama sau labai įdomią šio krašto praeitį. Nenuostabu, kad ir šios knygos pagrindu tapo Mėmelio erdvė ir žmonės, kuriuos sieja šis miestas.
Novelių romane keliaujame laiku – nuo Mėmelio klestėjimo, kuomet jis buvo pirklių verslo centre, miestą nusiaubusio gaisro, grubių sovietinių pertvarkų ir pojūčio, kad visgi čia viskas yra amžina ir laikui nepavaldu.
Pokalbyje su 15min autorė, biologė, spausdinusi savo kūrybą kultūrinėje spaudoje, o dabar debiutavusi šiuo kūriniu, pasakoja ne tik apie romano sukūrimą, Mėmelio istoriją, bet ir tai, ko šiam kraštui trūksta dabar, kodėl jis vis lieka mūsų dėmesio pakraščiuose.
– Šiai knygai pasirinkote istorinio romano žanrą. Pastaruoju metu lietuvių literatūroje kaip ir, beje, visame pasaulyje, galima pastebėti jo pakilimą. Kodėl, jūsų nuomone, šis žanras toks populiarus? Ar Lietuvoje prie to prisidėjo ir Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“ populiarumas?
– Istorinio romano žanras yra puiki priemonė populiariu būdu supažindinti skaitytojus su istorija, jis paskatina ieškoti giliau ir atrasti. Istoriniame romane pasakojama ne tik tai, kas buvo, bet ir tai, kaip buvo, ir daug kam tokie faktai tampa atradimu, naujove. Leiskite priminti ankstesnius autorius, kurie irgi rašė istorinėmis temomis – pavyzdžiui, Antano Vienuolio „Kryžkelės“ arba Kazio Almeno „Pjūties metas“. Pamenu paauglystėje perskaitytus Petro Dirgėlos istorinius romanus. Istorinių romanų populiarumas pozityviai prisideda prie Lietuvos istorijos populiarinimo.
Atkurtos nepriklausomybės laikais atgijo poreikis domėtis savo praeitimi. Kristina Sabaliauskaitė išleido savo kūrinius kaip tik tokiu metu, kai suaktyvėjo savų šaknų ieškojimas, kai imta gilintis į valstybingumo praeitį. Kiekvienas žmogus asmeniškai nori atrasti savo krašto arba šalies, kur jis dabar gyvena, istoriją, kaip tik tam ir reikalingos knygos. Beje, trūksta nepaviršutiniškų, nedidaktiškų romanų istorine tematika. Juos rašant neretai iškyla pavojus nuklysti nuo istorinės tikrovės klodų, bet tai priklauso nuo autoriaus įsigilinimo į temą ir sąžiningumo, kitaip knygose gali rastis keistokų išmonių ir interpretacijų. Pamenu epizodą iš vienos knygos: Petras I Biržų pilyje – kai ji dar priklausė Radviloms – šoko sutartinių suktinį. Bet tai, pasirodo, prasimanymas. Gaila, kad mūsų istorikai daugiausia rašo akademines knygas akademiniu tonu. Domėjausi švedų rašytojo ir istoriko Peterio Englundo kūriniais – jis ima vieną temą ir ją gvildena, interpretuoja literatūriškai. Išmonės jo kūriniuose nėra, bet jis rašo taip įtraukiamai, kad priimi jo knygas kaip grožinius kūrinius.
– Kalbant apie dabar pasirodančius istorinius romanus, didžiosios dalies jų veiksmo centras yra Vilnius, dabar retkarčiais – ir Kaunas. Klaipėda, apie kurią savo knygoje rašote jūs, lieka nuošalyje. Kodėl susiklostė toks geografinis susiskirstymas?
– Galbūt taip yra todėl, kad Vilniuje yra susitelkę daugiau rašančiųjų, jie savo miestą pažįsta ir apie jį rašo. Aš atsikėliau į Klaipėdą po studijų, man šis miestas nebuvo labai mielas, esu kilusi iš Žemaitijos ir visuomet galvojau, kad gyvensiu Vilniuje arba Kaune. Bet taip jau nutiko, atsidūriau Klaipėdoje, tad nusprendžiau – jeigu jau čia apsigyvenau, turiu ją prisijaukinti, atrasti sau šį miestą, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodė labai sovietinis.
Klaipėda įdomi, nes nėra istoriškai vientisa. Kalbėdami apie jos praeitį, turime įsivaizduoti du skirtingus miestus: vokiškąjį Mėmelį ir naujai sukurtą sovietinio stiliaus Klaipėdą. Tai du miestai. Po karo jų istorinė bambagyslė buvo perkirsta, todėl tyrinėti šių miestų istoriją labai įdomu. Kodėl taip atsitiko? Aišku, buvo politinė situacija, neleidusi perimti vokiškosios kultūros, bet iš esmės toji kultūra buvo svetima ir lietuviams, ne tik sovietams. Biurgeriško miesto, valstybės valdymo formos taip pat skyrėsi nuo Lietuvos. Tai buvo su Didžiąja Lietuva mažai susijęs kraštas. Apie Klaipėdą lietuvių kalba labai nedaug istorinių šaltinių – reikia skaityti kitomis kalbomis, yra daugybė terminų, kuriuos tenka aiškintis su specialistais. Mėmelis išties buvo nepaprastai gražus miestas. Tuo įsitikiname vartydami senas fotografijas. Kuo daugiau gilinausi į miesto istoriją, tuo labiau pamilau Mėmelį, artimesnė tapo ir Klaipėda.
– Kaip jums kilo idėja parašyti šį novelių romaną?
– Man patinka novelės žanras, kai trumpu tekstu galima išsakyti daug. Novelėse iškalbingi net pavieniai žodžiai, pauzės ir tarpai tarp eilučių. Kitaip nei romane man patinka vienu atsikvėpimu – lyg eilėraštį – užrašyti nedidelį pasakojimą.
Kitaip nei romane man patinka vienu atsikvėpimu – lyg eilėraštį – užrašyti nedidelį pasakojimą.
Istorines noveles pradėjau rašyti atsitiktinai, o pastebėjusi, kad jas sieja ryšys, nusprendžiau išplėtoti ir sudėti į vieną kūrinį. Šio žanro struktūra man patinka, bet nieko specialiai nedariau, prieš rašydama apie tai net negalvojau.
– Šiame romane atrinkti keli epizodai, susiję su krašto istorija. Kaip juos atsirinkote, ar manėte, kad būtent jie geriausiai charakterizuoja Mėmelio istoriją?
– Aprašomasis laikotarpis prekybos požiūriu turbūt buvo sėkmingiausias Mėmelio istorijoje. Vyko Krymo karas, šiauriniai kaimyninių valstybių uostai buvo užblokuoti, didelis krovinių srautas pasuko per Mėmelį, tad miestas suklestėjo. Sandėliai buvo kimšte prikimšti degių prekių – medienos, dervos, deguto. Sunku buvo rasti laisvą pastatą, kuris nebūtų prikrautas iki stogo. Dėl krovinių pertekliaus, neatmetant ir aplaidaus sandėliavimo, kilo didysis miesto gaisras.
Ėmiau keletą Mėmelio istorijos pjūvių – nuo 1853-iųjų iki šių laikų, užmečiau tinklą ir išgriebiau keletą ryškiausių to laikotarpio epizodų. Mano pramanytus knygos herojus suvienijo laikas, miesto ir jo priemiesčių erdvė.
– Jau kalbėjome apie istoriškumą, faktiškumą. Kiek jums pačiai buvo svarbus tikslumas, faktų atitikimas realybėje, kiek leidote sau improvizuoti?
– Improvizuoti sau leidau tiek, kiek trūko faktų sumanytam siužetui. Faktų tikrai nedaug – viso labo rėmas, kuris tave laiko, o iš to, kas vyko iš tikrųjų, mažai žinoma. Skaičiau knygas, rinkau nuotrupas, kalbėjau su žmonėmis, kurie gyveno knygoje aprašytu ir sovietiniu laikotarpiu, iš pokalbių paaiškėjo kai kurios detalės. Nagrinėjau fotografijas, tyrinėjau žmonių veidus, sustingdytas emocijas juose, buitį, aprangą, stengiausi priartėti prie tiesos.
Kartais pagalvoju: anksčiau valdovus lydėdavo metraštininkai, tačiau ar galima tvirtinti, kad tuose raštuose tiesa? Gal jie norėjo įtikti valdovui? Kas dabar patvirtins, ar jie nepagražino įvykių tiesos, ar visi palikti liudijimai nėra metraštininko asmeninė nuomonė, fantazija ir interpretacija? Gal jų palikti raštai irgi yra savotiški grožiniai kūriniai? Toli ieškoti nė nereikia – juk sovietiniais laikais mums buvo bandoma įpiršti iškreiptą istoriją, buvo daug ja tikinčių, yra ir dabar. Pasvarstau, kiek žmonijos istorija tikra, kiek išgalvota ir jau virtusi legenda.
Tiesos procentas grožiniame kūrinyje nėra svarbus, tačiau ją interpretuojant, apipinat fantazija, svarbus autoriaus sąžiningumas.
– Tačiau aprašydama gaisrą jūs, matyt, rėmėtės tikrais faktais? Tuo metu buvo kelios šio gaisro versijos.
– Yra dvi pagrindinės versijos – gaisras įvyko savaime arba buvo padegta tyčia. Policija taip ir nenustatė. Abi versijos minimos Johanno Sembritzkio knygose. Beje, gaisras išplito ir dėl sukilusio labai stipraus vėjo. Be to, namai gatvėse, laivai uoste ir upėje stovėjo arti vienas kito, tad gaisras išplito žaibiškai. Tiesa, aprašydama gaisrą nesilaikiau tikslaus jo plitimo gatvėmis trajektorijos, nors schemos ir sudarytos. Kūriniui šis tikslumas nelabai ką duotų, net jeigu ir tiksliai surašyčiau. Kokia nauda skaitytojui iš sausų faktų? Neįdomu. Man svarbiau perteikti naikinančią gaisro atmosferą, miestiečių išgyvenimus ir elgseną nelaimės metu.
Tai buvo labai garsus įvykis, minimas įvairiuose šaltiniuose, nes sudegė didžioji miesto dalis. Įdomiausia, kad Mėmelio gaisras pagarsėjo tuo, kad Homero aprašytos Trojos atradėjas – archeologas Heinrichas Schliemannas – tuo metu Mėmelyje sandėliavo prekes, jis tiekė Rusijai indigo dažo miltelius ir kitas prekes. Jo sandėlis per stebuklą išvengė liepsnų, nes buvo paskubomis pastatytas iš žalių lentų, be to, stovėjo šiek tiek nuošaliau. Vėliau H.Schliemannas savo prekes pardavė. Tačiau ar dėl Mėmelio gaisro jam pavyko gauti pinigų, padėjusių atrasti Troją, nėra žinoma – mes galime tik spėlioti.
– Dramatiškas ir pasakojimas apie sovietmečiu sunaikintą Smeltės kaimą. Tai tikra istorija – Mažosios Smeltės kaimas buvo nukastas kartu su Smeltės pusiasaliu. Kaip atradote šią istoriją?
– Kaimo nukasimo faktas buvo žinomas ir anksčiau, bet sovietiniais laikais apie jį nebuvo leistina kalbėti. Tik praėjusiais metais Klaipėdos istorikai iš naujo atrado ir paviešino šį faktą skaitydami paskaitas. Man ši istorija pasirodė labai įdomi. Aišku, žmonių, menančių, kaip buvo nukastas Smeltės kaimas, nebėra. Tarp bičiulių atradau keletą, kurie iš vaikystės pamena Didžiąją Smeltę ir Mažąją Smeltę, bet iš jų prisiminimų mažai naudos, nes jie tuomet buvo 7–8-erių ir jiems ne tai rūpėjo, svarbiau buvo nubristi iki farvaterio ar iškastinėje žemėje rasti gintarų. Kita vertus, tikrieji kaimo gyventojai pasitraukė į Vakarus, sodybos ištuštėjo. Naujakuriai neturėjo ryšio su šiuo kraštu, nepuoselėjo sodybų kultūros, jie džiaugėsi gavę naujus butus – juk pamename, kad sovietiniais laikais gauti naują butą su karštu vandeniu ir kitais patogumais buvo privilegija. Sovietai sumanė pastatyti didelę laivų remonto gamyklą, didelį uostą, ir niekas nepaisė mažo žmogaus.
Sovietai sumanė pastatyti didelę laivų remonto gamyklą, didelį uostą, ir niekas nepaisė mažo žmogaus.
– Taigi kaimas su savo struktūra, gyvenimo būdu tiesiog dingo.
– Taip, ir tai įvyko labai greitai – nukasė per vieną vasarą. Išliko nuotraukų, nes buvo entuziastų, kurie visa tai fiksavo – nuotraukose matyti, kad dar stovi sodybos, o aplink jas jau viskas apkasta. Tačiau niekur neminima liūdna kaimo išnykimo eiga, nėra liudininkų prisiminimų, tad aš išgalvojau kaimo gyventojus – kas gyveno, kaip gyveno.
– Ši istorija – tarsi viso krašto simbolis. Krašto, kuriame sutrūkinėję ryšiai, nebėra istorinio tęstinumo. Mėmelio virsmas Klaipėda irgi kažkuo panašus.
– Žvelgiant iš dabarties perspektyvos – buvo pakeista ir gamtinė struktūra, tuo metu aplinkosauga nesirūpinta. Ko gero, ši istorija mums atrodo dar graudžiau nei anais laikais, kai buvo galvojama: viską nušluosime nuo žemės paviršiaus ir pastatysime naują santvarką.
– Knygoje jūs leidžiatės kelione laiku, tačiau, regis, beveik nėra skiriama vietos šiems laikams. Kodėl?
– Paskutinė novelė kalba apie dabartį. Tiesa, skaitant gali susidaryti įspūdis, kad taip buvo vakar, taip yra šiandien ir bus rytoj. Tai amžinybės alegorija – apie valtininką, keliantį į anapusinius vandenis...
– Kokia buvo Mėmelio miesto kultūra jūsų aprašomais laikais? Kaip jį apibūdintumėte? Iš jūsų knygos atrodo, kad tai buvo labai gyvas miestas.
– Iš tiesų miestas buvo labai gyvas. Mokyklos, restoranai, daugybė kavinių, elektrinis traukinys... Buvo labai daug įvairių draugijų, leistos knygos, spausdinami laikraščiai, buvo stipri biurgeriška kultūra. Kalbant apie gaisrą – tuo metu jau buvo sukurta nebloga gaisrų gesinimo sistema, bet nepakankama, kad suvaldytų itin didelius gaisrus.
Mokyklos, restoranai, daugybė kavinių, elektrinis traukinys... Buvo labai daug įvairių draugijų, leistos knygos, spausdinami laikraščiai, buvo stipri biurgeriška kultūra.
Su Prūsija susisiekimas sausuma buvo prastas – nebuvo geležinkelio, vasaromis keliai buvo klampūs, pagrindinis kelias pajūriu per Smiltynę ėjo iki Karaliaučiaus. Uostas orientavosi labiau į britišką kultūrą, atvykdavo daug anglų, škotų, prancūzų, kitų tautų prekybininkų ir čia įsikurdavo, nuošaliame Prūsijos pakraštyje buvo didelių galimybių įvairiems daugiau ar mažiau legaliems verslams.
Mėmelis buvo stiprus, gerai aprūpintas miestas – žemaičiai atveždavo žemės ūkio produktų, pramonines prekes gabendavo laivais, per Mėmelį prekės aukštyn Nemunu pasiekdavo ir Lietuvos gilumą.
– Kas iš tų laikų nepasikeitė, būdinga ir šiems laikams?
– Bendra – jausmai, emocijos, jie visais laikais išlieka ir yra atpažįstami. Dar lieka miesto magija. Keičiasi gyvenimo būdas, papročiai, nekinta vien žmogiškosios savybės.
– Kuo jus dabar traukia Pamario kraštas? Nepaisant, regis, puikios geografinės padėties Klaipėda tarsi lieka pamiršta.
– Pamario kraštas išsiskiria ne tik unikaliu gamtos grožiu, bet ir savitu gyvenimo būdu. Mano galva, žmogus, gyvendamas krašte, kuris nėra jo gimtasis, bent iš pagarbos vietiniams gyventojams privalo pasidomėti, susipažinti su to krašto kultūra ir praeitimi, tai yra prisijaukinti gyvenamąją erdvę, susipažinti su papročiais. Šis kraštas neretai inspiruoja mintis ir įvairias istorijas, skatina žavėtis.
Atgavus nepriklausomybę buvo galvojama, kad dar galima šį kraštą prisijaukinti, bet sovietiniais metais vokiška kultūra buvo laikoma pasaulio blogiu, kurį esą reikia sunaikinti. Sovietai ketino nugriauti Klaipėdą ir perstatyti pagal savo skonį bei supratimą. Laimei, taip neatsitiko, bet miestas nebuvo ir saugomas, buvo griaunama ir statoma, to apraiškos akivaizdžios ir dabar. Klaipėdos krašte buvo įvesta kolchozų sistema, prarastas asmeninės nuosavybės ir atsakomybės jausmas, įsivyravo aplaidus požiūris į veltui gautą turtą, o „visų turtas“ – juk niekieno. Pažvelkime į kaimyninę Lenkiją, jos prūsiškąją dalį – ten nebuvo kolchozų, todėl kitaip vertinamas ir vokiškas palikimas: nukrito čerpė, žmogus pakeitė į tokią pat čerpę, nelaukė, kol stogas visai nubyrės. Naujoji lenkų karta šį kraštą traktuoja kaip savo gimtinę. Pažiūrėkite, kaip atstatytas Gdansko senamiestis, o mes Klaipėdos senamiesčio nesugebame susitvarkyti iki šiol.
Turime draugijų, muziejų, pavienių trumpalaikių iniciatyvų – bet nemokame jomis pasinaudoti, nėra visumos. Mes esame krašto šeimininkai, o nežinome, kaip jį išsaugoti. Saugome vieną kitą istorinį pastatą, tačiau istorinis vientisumas sunaikintas, jam atstatyti reikėtų kur kas daugiau pastangų.
Kadangi pati gyvenu Klaipėdoje, domiuosi jo istorija ir noriu paskatinti klaipėdiečius – ir ne tik juos – domėtis, nes šio krašto istorija – unikali. Didžiuojamės būdami jūrine valstybe, deja, jūrą ir Pamario kraštą prisimename tik vasaromis.
– Pabaigai – kas yra jūsų didžiausi literatūriniai įkvėpimai?
– Negalėčiau išskirti kokios vienos knygos – skirtingais laikotarpiais žaviuosi skirtingų autorių kūriniais. Mane vis nepaliauja stebinti ispanakalbė literatūra. O šiuo metu skaitau portugalų rašytoją José Saramago. Niekaip negaliu užmiršti prieš porą metų perskaityto austrų rašytojos Marlen Haushofer romano „Siena“ – tai nepaprastai jautrus kūrinys apie žmogaus atskirtį ir vienišumą.
