S.Paltanavičiaus knyga „Paukščiai paukščiai“ ne tik gausiai iliustruota, bet ir kupina paukščių čiulbesio. Prie kiekvieno paukščio apibūdinimo skaitytojai ras QR kodą, kurį nuskaitę išmaniuoju įrenginiu išgirs giesmę. Knygą išleido leidykla „Alma littera“, o S.Paltanavičių kalbino žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
– Knygų apie paukščius, rodos, daug prirašyta, kokią žinutę savo skaitytojams siunčiate jūs?
– Knygos sumanymas – ne supažindinti su visomis paukščių rūšimis, juk tam yra skiriamos apibūdinimo knygos, žinynai. Daug svarbiau man atrodo įžiebti susidomėjimo, smalsumo ugnelę. O jeigu jau žmogus (vaikas – juk lygiai toks pat kaip mes) „užkibs“, toliau jau paprasta. Medžiagą savo knygoms renku visą gyvenimą – tai, žinoma, nereiškia, kad popierėliuose užrašinėju mintis ar renku iškarpas. Gyvoji medžiaga kaupiasi po trupinį ir jos šiandien užtektų dešimtims knygų. O vaikams noriu pasakyti, kad paukščiai yra gražiausia gyvojo pasaulio dalis, kad jie labai įdomūs, paslaptingi. Kad ir kiek apie juos žinotume, nežinomojo jų pasaulio yra daug daugiau...
Daug svarbiau man atrodo įžiebti susidomėjimo, smalsumo ugnelę.
– Paukščių stebėjimas reikalauja daug kantrybės, ar ši knyga yra vienas iš būdų sulėtinti tempą, mokytis atidžiai stebėti gamtą? Ką tokios patirtys duoda vaikams?
– Paukščių stebėjimas pirmiausia yra jų MATYMAS. Tai tikrai ne tos akcijos, kai išvažiuoja pulkas paukščių stebėti... Dažniausiai tai yra informacinis, nors labai tinkamas ir geras, verslas. Mums svarbu, kad paukštį pamatytume net ir tada, kai skubame – juk tam nebūtina atsistoti, patogiai atsisėsti: įdomiausias atvejis dažnai šmėsteli tik akimirkai, nušvinta lyg apreiškimas ir pasilieka ilgam. Paskui nešiojiesi jį, matai, galvoji ir supranti – dėl tokių akimirkų verta gyventi. Neduok Dieve, jeigu jų nebūtų. Vaikams reikalingos visos patirtys. Pažįstu gabių, jaunų ornitologų, kurie patys kažkada atrado paukščius. Vadinčiau juos pateptaisiais. Tačiau tokia pradžia yra tik paraiška ateičiai. Visiems jiems siūlau važiuoti į pasaulį studijuoti ornitologiją, nes Lietuvoje tokių studijų nėra. Manau, toks požiūris taip pat daug ką sako apie valstybę, jos mokymo ir mokslo kokybę...
– Kokios yra jūsų paukščių stebėjimo patirtys? Kokie įdomiausi atvejai jūsų tykojo už kampo?
– Patirtys labai didelės. Pamenu, savo pamiškės namuose buvau apsuptas gamtos, paukščių. Deja, neturėjau nė vienos knygos, kuri padėtų juos pažinti, daugeliui jų teko pačiam sugalvoti vardus. Visai mažas kikilį vadinau margsparniuke, na, iš kur galėjau žinoti, kad jis yra vienas paprasčiausių mūsų krašto paukščių? Kartą dar visai vaikas pro svirnelio langiuką spoksojau į vištvanagį, už keleto metrų nutvėrusį mūsų vištą ir ją lesiojantį. Buvo taip įdomu! Tiesa, šeima tąsyk neteko dar vienos vištos, bet dabar iš tokio atstumo vanagą pamatyti sunku... Dar žalvarniai. Tada ant laidų jie visur tupėdavo, tokie gražūs, lyg atogrąžų spalvų žvitriaspalviai sparnuočiai. Šiandien Lietuvoje jų belikę 4–5 perinčios poros...
Šiandien, atrodo, viskas lyg ir lengviau pasiekiama. O ir fotografija… Aparatūra, kokia dabar galiu naudotis, tada paprasčiausiai neegzistavo. Tačiau liūdna sakyti, kad daug ko nebėra – mano amžiuje daug kas išnyko negrįžtamai. Ir tie, kurie paukščius tyrinės, jais džiaugsis, dabar apie tai nė negalvos.
– Ar turite savo mėgstamiausią paukštį? Kokių retų egzempliorių esate matęs?
– Man visi paukščiai nuostabūs, ypač naminis žvirblis. Tačiau pačios gražiausios yra gervės. Dar nuo vaikystės, kai jos buvo labai retos, pamatyti iš arčiau galėdavau tik ilgai laukęs ar šliaužęs per raistą. Retenybių nemedžioju, manau, kad tai yra nevisavertiškumo komplekso užgaidos. Tačiau net ir be to kartais atsitinka dalykų, kurių nelaukei. Taip Lietuvoje pirmąkart pamačiau didįjį plėšiką – kirams artimą jūrinį paukštį, ar prie Žuvinto stebėjau medžioklinį sakalą. O visa kita – smagu, kai atrandi nauja, kartais – net nepaprasti paprasto paukščio stebėjimai. Štai visada žinojau, bet tik pamatęs įsitikinau, kad varnos kietus daiktus – graikinį riešutą, dvigeldį moliuską – gali sudaužyti mėtydamos iš oro į asfaltą. Arba – visada žinojau apie albinosus – pigmento neturinčius, baltus paukščius, tačiau tik jų sutikęs gamtoje galėjau patirti ypač daug džiaugsmo.
Pačios gražiausios yra gervės.
– Ar Lietuvos paukščių bendruomenė, jei taip galima sakyti, yra didelė? Kokie paukščiai labiausiai nyksta ir kokių atsiranda naujų?
– Lietuvoje gyvena, peri, nors kartą rasti, stebėti 400 rūšių paukščiai. Kai kurie jų yra tik svečiai, maža dalis gyvena sėsliai, kiti – keliautojai. Stebėjau, kaip į Lietuvą sugrįžo ir perėti pradėjo jūriniai ereliai, didieji kormoranai, didieji baltieji garniai, gulbės giesmininkės, pietiniai purpleliai – jų seniau čia nebuvo. Tačiau dar daugiau paukščių drastiškai nyksta. Liūdna sakyti, bet daugelio mūsų anūkai nebematys tetervinų, ko gero, ir kurapkų, didžiųjų kuolingų, griciukų, žalvarnių... Mes gyvename taip, kad skrajūnams nebelieka vietos. Matyt, tai yra dar viena paskata rašyti tokias knygas.
– Jei šeimos susiruoštų į žygį stebėti paukščių, kokių patarimų jiems galėtumėte duoti?
– Čia panašiai kaip einant į biblioteką – o skaityti ar mokate? Taigi reikia savyje atrasti norą, ugnelę pamatyti paukščius, patiems juos pažinti, išgirsti. Jeigu jums pirštu kas baksnos ir vardys, iš to nieko nebus. Taip nesimokoma. Taigi reikia labai mažai: noro, geros knygos apie paukščius ir išeiti į savo kiemą, kur galėtumėte atpažinti čia gyvenančias rūšis. O pelkės? O retieji? Palaukite, kantrybės – meno istorija nuo unikumų nepradedama, ji prasidėjo nuo žmogaus piešinių ant uolos.
– Ar mieste galima stebėti paukščius, ar tai būtina daryti tik gamtoje?
– Mūsų miestuose galima pamatyti dešimtis paukščių rūšių, o dabar, pavasarį, virš jų ore lekia ir gervės, gandrai, žąsys, plėšrieji. Naktimis ciksi, cipsi jų dar daugiau, dieną jie straksi aplinkui... Taigi miestas yra ne tik mūsų, bet ir paukščių namai. Savo kaimynus pažinti ne tik galima, bet ir būtina.
Miestas yra ne tik mūsų, bet ir paukščių namai. Savo kaimynus pažinti ne tik galima, bet ir būtina.
– Kas nutiktų, jei vieną dieną mūsų Žemėje išvis neliktų paukščių?
– Tai labai blogas klausimas, bet... tada neliktų ir žmonių. Nes paukščiai yra ne tik aplinkos kokybės indikatoriai. Jie yra svajonė, jiems žmonės visada pavydėdavo ir iš jų visko tiek išmoko. Na jau ne, to būti negali!
– Ir pabaigoje – anūko Skajaus klausimas: kodėl ereliai turi dideles akis? Ką jie taip gerai mato?
– Ereliai – medžiotojai. Akys jiems yra svarbus organas, pranešantis apie grobį, padedantis jį surasti. Jūrinis erelis savo grobį gali matyti ir už kilometro, net dar toliau. O pelėnas pievoje nė nenutuokia, kad ant šieno stirtos tupintis mažasis erelis rėksnys regi jį ir laukia tinkamo momento. Gamtoje taip yra – vieni medžioja kitus. Tačiau tai nėra žiauru, tai yra kasdien vykstantis procesas, kuris lemia sėkmingą gyvojo pasaulio gyvenimą.
