Kaip rašoma Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo bibliotekos pranešime spaudai, knygoje sisteminiu ir tarpdisciplininiu požiūriu nagrinėjama propaganda. Siekiama nustatyti ir aptarti propagandos sklaidos procesą ir pagrindinius jo veikėjus. Analizės objektas – svarbiausi propagandą skleidžiant dalyvaujantys veikėjai, jų vaidmuo ir įtaka medijoms ir visuomenei.
Plačiame kontekste pažvelgiama į propagandą ir masinės komunikacijos vaidmenį. Siekiama sistemingai parodyti, kodėl propaganda yra, kas lemia jos įtakingumą, aptarti svarbiausius propagandos apibrėžimus ir formas, pristatyti pagrindinius propagandos proceso veikėjus ir aplinkybes, kuriomis propaganda skleidžiama. Pažvelgti, kaip ir kodėl propaganda užvaldoma informacinė erdvė. Galiausiai visa tai padaryti platesniame masinės komunikacijos priemonių ir socialinių tinklų kontekste.
Knygą išleido Vilniaus universiteto leidykla. Su leidiniu kviečia susipažinti Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centras.
Knygos autorių doc. dr. Mantą Martišių kalbina Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriaus vyriausioji tyrėja Silvija Stankevičiūtė.
– Jūsų monografija iš tiesų solidi, joje susitelkia įvairūs informacijos klodai. Pirmas klausimas galbūt šiek tiek banalus – kaip jūs atėjote iki šio leidinio?
– Knyga pradėta rašyti maždaug 2013 metais. Aišku, per tą laiką buvo sukaupta daug medžiagos ir dar liko daugybė nepanaudotos. Kaip skaičiuosime rašymo laiką? Be rašymo yra ir pačios idėjos subrandinimas, medžiagos sukaupimas. Galbūt ne akademinio pasaulio žmonės neįsivaizduoja, kad, pavyzdžiui, vien šaltinių citavimas užima daug laiko. Žinai, kad kažkur buvo informacija, bet reikia ją surasti ir tai kartais gali trukti vos ne pusdienį.
– Nors propaganda nūdienos visuomenėje jokia naujiena, norėčiau pradėti nuo jos apibrėžimo ir įvairialypio šio termino interpretavimo. Propaganda apibrėžiama kaip filosofijos, mokslo, religijos ir kitų sričių teorijų idėjų tyčinis ir nuoseklus skleidimas siekiant jomis ugdyti, veikti, žmonių pažiūras, nuotaikas, manipuliuoti, skatinti tam tikrus veiksmus, kurie prisidėtų prie propagandininko siekiamų tikslų.
Žvelgiant į nūdienos viešąją erdvę kartais susidaro įspūdis, kad propaganda yra traktuojama ir vertinama kaip absoliutus blogis, turi išskirtinai neigiamą emocinį krūvį. Tačiau knygoje jūs pristatote, kad propaganda nebūtinai yra neigiama, ir tarptautiniuose dokumentuose, nusakančiuose žodžio laisvės ribas, propaganda nedraudžiama. Ar propaganda galima siekti ir teigiamų dalykų? Kodėl šiomis dienomis propagandos terminas vartojamas taip plačiai?
– Pradėkime nuo paprasto dalyko. Yra žmogiškieji, finansiniai, materialūs resursai, kurių ne visiems užtenka arba jų padalijimas yra didelis klausimas. Viskas priklauso nuo susitarimo. Susitarimas yra įtaigos procesas. Pavyzdžiui, įvairūs propagandiniai agentai sako: „Aš pateikiu visuomenei informaciją, o mano oponentas – propagandą.“ Turime suprasti, kad socialiniame gyvenime bandymas padaryti poveikį vienas kitam neišvengiamas. Taip buvo seniau, yra dabar, tikėtina, kad ir greitoje ateityje neišnyks.
Istoriškai susiklostė, kad ilgą laiką propaganda buvo tiesiog informacijos skleidimas ir tiek.
Dėl konotacijos – ar ji gali būti gera? Gali būti, pavyzdžiui, sveikos gyvensenos propaganda. Tačiau taip jau istoriškai susiklostė, kad ilgą laiką propaganda buvo tiesiog informacijos skleidimas ir tiek. Karai ir Šaltasis karas propagandai sukūrė blogą konotaciją. Dėl to procesas, kuris iš principo yra tas pats – tai yra įtakos darymas komunikacijos būdu, įgijo daugybę naujų pavadinimų. Vienas tų pavadinimų, pavyzdžiui, ryšiai su visuomene.
– Užkabinote tokius pamatinius terminus ir sąvokas: žiniasklaida, ryšiai su visuomene. Totalitariniai režimai Antrojo pasaulinio karo metu propagandai pažabodavo ne tik periodinę spaudą, bet ir įvairias meno rūšis: kiną, literatūrą, muziką.
Šiomis dienomis kalbant apie propagandos veikimo mechanizmus neretai išskirtinai susitelkiama į žiniasklaidą ir jos galią. Daug dėmesio žiniasklaidos skaidrumui, objektyvumui, įvairių žiniasklaidos priemonių veikimui.
Ar būtų galima teigti, kad šiais laikais žiniasklaida yra tapusi galingiausiu propagandos įrankiu? Kaip sąveikauja žiniasklaida ir vidinė bendruomenių komunikacija? Ar viena be kitos jos gali pasiekti maksimalų tikslą?
– Turbūt turime pripažinti, kad, gyvendami čia, Vilniuje, ar kažkur kitoje Lietuvos dalyje, turime ribotą akiratį. Procesai mus veikia, nepaisant to, kad jie vyksta už tūkstančių kilometrų. Nuo karo Ukrainoje baigties priklauso ir Lietuvos saugumas. Pavyzdžių gali būti daugiau. Nuo poveikio priklausys ir mūsų gyvenimas.
Socialiniai tinklai pagal savo auditorijos dydį perėmė dominuojančią poziciją.
Mes patys negalime prieiti prie informacijos tai priklauso nuo tarpininko. Tarpininku ilgą laiką buvo žiniasklaida. Demokratinėse visuomenėse ir tarptautiniuose dokumentuose yra nustatyta, kad žurnalistams turi būti sudaryta teisė prieiti prie informacijos, ją apdoroti ir skleisti. Modernios visuomenės yra nuo to priklausomos.
Ilgą laiką žiniasklaida buvo svarbiausia kaip paveikiausia, turinti didelę įtaką. Dabar, XXI a., svarbiausi tapo socialiniai tinklai. Socialiniai tinklai pagal savo auditorijos dydį perėmė dominuojančią poziciją. Būtent jie veda ir užduoda auditorijai toną, apie ką galvoti, ką daryti. Tai, apie ką galvojame, yra būtent iš ten – ir čia didžiausia problema.
Žiniasklaidoje galioja tam tikri apribojimai, ko negali paskelbti, arba esi bent jau juridiškai atsakingas. Socialiniuose tinkluose apribojimų būna gerokai mažiau ir yra galimybė lengviau paskleisti melagienas.
– Socialiniai tinklai tampa ir labai palankia terpe bet kokios informacijos sklaidai. Kaip Jūs minėjote, labai sunku, kai žmogus hipotetiškai turi teisę į internetinę erdvę įkelti bet kokį vaizdą, pasidalyti bet kokia nuomone ir pažaboti to negalime.
– Mes negalime to pažaboti, bet kyla klausimas, ar turime tai daryti. Jeigu vaikas keikiasi, vienas iš būdų jį sustabdyti yra išoperuoti jam liežuvį ir jis nebekalbės. Klausimas, ar toks sprendimas būtų teisingas.
Dažniausiai problema su cenzoriais ta, kad jie riboto poveikio. Ilgainiui skaidrus ežeras tampa pelke.
Turime suprasti – yra daug informacijos, o informacijos laisvė yra didelė vertybė. Kartu su informacijos skleidimu yra pakeliama ir daugybė šiukšlių, kurios patenka į mūsų akis ir užteršia mūsų protus. Turime su tuo susitaikyti, priimti, suprasti ir judėti toliau. Tai mus darys stipresnius, negu jeigu būtų didysis cenzorius, kuris pasakytų: „Čia yra gera informacija, čia bloga.“ Dažniausiai problema su cenzoriais ta, kad jie riboto poveikio. Ilgainiui skaidrus ežeras tampa pelke.
– Knygoje paminite nemažai istorinių faktų, remiatės ir tarptautiniais teisiniais dokumentais. Vienas tikrai reikšmingas dokumentas buvo priimtas 1948 m., kai Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Lietuvoje ji buvo ratifikuota 1991 m. kovo 11 d. Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo.
Deklaracijos 19-ame straipsnyje yra rašoma: „Kiekvienas turi teisę į saviraiškos ir žodžio laisvę. Ši teisė apima laisvę nekliudomai laikytis savo įsitikinimų ir teisę ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas visomis priemonėmis, nepaisant valstybės sienų.“
Suprantame, kad žodžio laisvė taip pat turi tam tikras ribas, kadangi negalime kurstyti neapykantos. Kita vertus, kartais tikrai būna nelengva atskirti kitaip mąstanti žmogų nuo propagandos.
Kaip tai padaryti, kur yra tie galbūt ryškiausi riboženkliai ir kaip tai darant nepažeisti pamatinių demokratijos teisių? Kaip jūs ir užsimenate, greičiausiai įvairūs draudimai nebūtinai padės pažaboti propagandą, o jeigu dar įvesime cenzūrą, tai apskritai turbūt nenužengsime toliau negu totalitarinių režimų laikais. Kur yra subtilios ribos?
– Čia raktinis žodis yra subtilios ribos. Jeigu jos būtų nesubtilios, o ryškiai šviečiančios ir matomos, tai turbūt ir pačios propagandos, jos efektyvumo nebūtų. Viskas pažįstama konkrečioje situacijoje. Gali maskuoti propagandą po žodžio laisve, saviraiškos ir nuomonių įvairovės kaukėmis. Yra daug turinčių blogų kėslų agentų, kurie būtent taip darydami bando kalbėti ir prisidengti demokratinėmis vertybėmis, mušti mus mūsų ginklu.
Šaltojo karo metu, 1975 m., pasirašius Helsinkio aktą, tiek kapitalistinis, tiek sovietinis blokas sutarė vieną dalyką. Jie nedarys jokių kliuvinių laisvam informacijos srautui.
BBC programos rusų arba kitomis kalbomis galės patekti į Sovietų Sąjungos teritoriją ir Maskvos radijo programos į Vakarus. Logika buvo tokia – žmonės patys atsirinks, kas jiems tinka, kas nepatinka.
Kur atsirado problema? Problema ta, kad sovietai siųsdavo savo signalus į Londoną, bet nelabai kas ten klausydavosi, ir visiškai atvirkščia situacija buvo Sovietų Sąjungoje. Susitarimas galiausiai buvo sulaužytas.
Viršuliškėse ir kituose rajonuose buvo įtaisyti trukdžiai, kad „Amerikos balso“ nebūtų klausomasi. Žmogus gali būti suvedžiojamas, o paskui jam įrodyti, kad tavo informacijos pagrindas, kuriuo remiesi, yra netikras, labai sudėtinga. Žmogus nenorės, kad jam būtų pasakyta, jog jis klysta.
– Knygoje jūs minite ir skirtingas propagandos rūšis. Minėjote „baltąją propagandą“, bet yra „juodoji“, „pilkoji“. „Juodoji“ skamba baisiai, bet, kita vertus, tai kartais yra dirbtinis naratyvas, atviras melas, kuris žmogui sukelia atmetimo reakciją. O „pilkoji“ propaganda galbūt pavojingesnė rūšis, nes joje melas pinasi su tam tikrais nutylėjimais ir tiesos faktais, o dar greta įsiterpia ir informacinis triukšmas, kurį taip pat bando sukurti propagandos skleidėjai. „Pilkoji“ propaganda yra gal net grėsmingesnė.
– Ji pati efektyviausia. Įsivaizduokite, pasakysiu tris faktus, du iš jų bus teisingi ir vienas neteisingas. Tą vieną surasti yra pakankamai sudėtinga, bet jis gali pakreipti istoriją visiškai kita linkme. Kadangi „pilkojoje“ propagandoje nemaža dalis faktų yra teisinga, žmonės lengviau vartoja tokią informaciją.
Jeigu ateina informacija, kuri yra „pilkoji“, gauni iš dalies teisingą, iš dalies klaidingą žinią.
Turime pripažinti, kad mūsų patirtys ir žinios yra ribotos, didžiąja dalimi turime gauti informaciją iš kažko kito. Tai gali būti mokytojas, žiniasklaidos priemonė, socialinis tinklas, „Youtube“ kanalas ar dar kažkas, apie ką mes nieko nežinome. Jeigu nelabai žinai, gauni informaciją ir turi rinktis – tikėti ar netikėti. Jeigu ateina informacija, kuri yra „pilkoji“, gauni iš dalies teisingą, iš dalies klaidingą žinią. Propagandistui lengviausia tave pakreipti jam norima linkme, nes atrodo, kad čia tikras reikalas. Čia yra didelė problema.
– Ne kartą paminėjote prabėgusį laikmetį, kai propaganda buvo labai populiari. Kaip matome, ji ir dabar klesti įvairiomis formomis. Jūsų knygoje taip pat pastebima, kad šiuolaikinė Kremliaus propaganda yra perėmusi ir tam tikrus sovietmečio naratyvo elementus. Propaganda keičiasi, tik jos tikslai manipuliuoti, paveikti nekinta.
Kuo šiuolaikinė Kremliaus propaganda skiriasi nuo sovietinės? Ar galėtume sakyti, kad propaganda turi tam tikras madas? Ar kai kurie naratyvai gali būti pasitelkiami vis iš naujo?
Kartais tikrai susidaro įspūdis, kad nuo kai kurių pasakojimų nupučiamos dulkės ir jie yra vis pasitelkiami ir pasitelkiami iš naujo. Ne kartą teko girdėti ir apie esą savanorišką Lietuvos įstojimą į Sovietų Sąjungą, apie tai, kaip buvusios Sovietų Sąjungos valstybės esą negeba savarankiškai gyventi. Šis naratyvas girdimas tikrai ne pirmi metai. Ar galima sakyti, kad dabartinė Kremliaus propaganda turi panašumų su sovietine ir kur slypi jos šaknys?
– Ji turi be galo daug panašumų. Pirmiausia, sovietinė propaganda buvo viską persmelkianti, einanti kiek įmanoma plačiau. Kinas, žiniasklaida, socialinis gyvenimas... Kadangi propaganda buvo viską persmelkianti, jos daug nusėdo ir pas mus. Šiuolaikinė Rusijos propaganda būtent tuos dalykus, kurie yra auditorijoje nusėdę, ir naudoja, nes tada susilaukia geriausios reakcijos. Sovietiniais laikais buvo pasakyta, kad imperialistai iš Amerikos nori užvaldyti visą pasaulį. Dabar Rusijoje pasakoti žmonėms tą pačią istoriją yra be galo paprasta, nes tai jau yra nusėdę. Tai jau yra medžiaga, ant kurios gali statyti savo naratyvą.
Įdomesnis dalykas yra propagandos skirtumai. Pagrindinis aspektas – sovietinio laikotarpio propaganda buvo siekiama įtikinti, kad sovietinis režimas, ideologija ir gyvenimo būdas yra patys geriausi. Visi taip darykite, kaip sovietai sako.
Tikslas nėra tikėti, kad Rusija gera, o įtikinti, kad visi vienodai blogi.
Rusijoje jie eina truputėlį lengvesniu keliu. Bando ne įtikinti, bet skleisti abejonę. Viskas yra reliatyvu, tiesos nėra, mes nežinome, ar Ukraina ruošiasi pulti Rusiją, ar nesiruošia... Tada tu gali viską suvelti. Tikslas nėra tikėti, kad Rusija gera, o įtikinti, kad visi vienodai blogi. Tai yra paprasčiau, negu įtikinti, kad Rusija gera.
Antras naujas dalykas, kuris yra turbūt išmoktas iš Vakarų, kad geriausias propagandos būdas – propagandą maišyti su pramogomis. Rimtomis naujienomis auditorija ne visada domisi, auditorijos dydis nepakankamas. Geriau, pavyzdžiui, sukurti filmą, spektaklį, grožinę knygą. Ilgainiui turėsi tam tikrus dividendus.
– Neretai kalbėdami apie propagandą vis minime visuomenę, tam tikras socialines žmonių grupes kaip konstruktą. Kartais atrodo, kad pavienis individas ištirpsta terpėje, nes propaganda daro poveikį tiek pavieniam asmeniui, tiek žmonių grupėms. Kartais, kaip Jūsų knygoje rašoma, pavienis žmogus gali ir neįtikėti skleidžiama idėja, tačiau vis tik veikia visuomenė ir noras pritapti. Žmogus galbūt viduje neįtikės idėja, bet išoriškai susitapatins su socialine grupe. Ar tai reiškia, kad individo galimybės atsispirti propagandai ribotesnės negu visuomenės grupės? Kodėl svarbu kalbėti su plačiąja visuomene apie propagandos reiškinį ir ar pakanka kalbėti, ar turėtume imtis dar kažkokių veiksmų?
– Jeigu vienas žmogus nuspręs nešiukšlinti, o visi kiti šiukšlins, tai gatvės bus prišiukšlintos. Atsakymas yra paprastas – masė nulemia, kaip ir kas bus. Pavienis individas gali turėti geriausias idėjas, būti doriausias, bet jeigu aplinkoje yra kitaip elgiamasi, jis labai mažai galės geru savo pavyzdžiu paveikti kitus. Čia yra vienas aspektas.
Rusijos visuomenė įbauginta, tiems, kas rėkia už vadinamąją „specialiąją operaciją“, leidžiama viskas.
Kitas aspektas – žmogus siekia saugumo. Tai jam yra kaip instinktas arba prigimtis. Jam reikia susitapatinti su grupe, jaustis joje saugiai. Jis bijo būti balta varna. Nėra labai gerai, kai visi tave tiesiog izoliuoja, nebendrauja. Todėl jis dažnai tylės, susitapatins, nesakys to, ką nori. Propagandoje yra labai paprastas dalykas. Gali galvoti, ką nori, bet svarbiausia, kad neišsakytum kitiems. Jeigu išsakai kitiems, pradedi burti aplink save bendraminčių būrį, tada gal pakeisi elgesį.
Rusijos visuomenė įbauginta, tiems, kas rėkia už vadinamąją „specialiąją operaciją“, leidžiama viskas. Tie, kas pasisako prieš, rizikuoja savo statusu, darbu, pajamomis. Žmonės tiesiog užsidaro savyje ir dominuoja viena nuomonė.
– Šiomis dienomis neretai girdime terminą, kad vienas ar kitas teiginys, nuomonės raiška buvo politiškai nekorektiška. Iš vienos pusės, pasitelkus politinį korektiškumą būtų galima išvengti neapykantos kurstymo ir rasizmo skatinimo, daugybės kitų reiškinių. Tačiau knygoje minite, kad šiandien politinis korektiškumas turi ir neigiamą konotaciją. Kartais jis siejamas net su apribojimais, paranoja ir kitais neigiamą krūvį turinčiais žodžiais.
Kuo yra ypatingas politinio korektiškumo fenomenas? Ar jis veikia kaip tam tikras žmonių viešas gėdinimas, kai žmonės stengiasi išvengti rasisto ar seksisto etiketės? Galbūt kartais žmogus kaip tik gali pasitelkti politinį korektiškumą ir viešai pristatyti vienokias pažiūras, o paskui savo privačioje erdvėje, socialiniuose tinkluose skelbti visai ką kitą.
– Pati idėja buvo graži. Bet jeigu mes kalbame apie eilinius žmones, ne visi jie turi gražią iškalbą, pakankamai žinių, galimybių. Jeigu jiems klausimas svarbus, jie nori pasisakyti. Žmogus negali kitaip išsakyti minčių, nežino, nemoka. Jeigu jis išsako, o tu apkaltini jį: „Gal tu rasistas, ksenofobas, nacionalistas“, žmogus užsiveria. Tai yra kitų nuomonės užkimšimas.
Čia yra galios komunikacijos žaidimas.
Tada klausimas labai paprastas: kas pasako mintis politiškai korektiška ar nekorektiška? Ir dažniausiai sakoma: „Aš būsiu teisėjas, kuris spręs – jūs kalbate korektiškai ar nekorektiškai. Bet jeigu jūs kalbate priešingai, negu man patinka, tai patylėkite, kalbėsiu tik aš.“
Čia yra galios komunikacijos žaidimas. Mes apie tai kalbame, rašome. Yra mokslinių straipsnių. Mes turime suvokti ir galbūt netgi būti šiek tiek pakantesni, kai žmogus ne visai teisingai, ne visai pagarbiai pasisako. Turime suprasti, kad galbūt jis tą daro pirmą kartą ir neturi gebėjimų.
– Koks būtų geriausias kovos su propaganda receptas? Ar tiesa, kad geriausiai į propaganda stengtis atsakyti tiesa, o ne kurti atsakomąją kampaniją prieš šmeižiką? Kiek mes patys suteikiame pretekstų informacinėms atakoms, ar veikia strategija į propagandą atsakyti propaganda?
– Medikas pasakytų, koks yra geriausias būdas nesusirgti. Tai tikriausiai būtų sveikas gyvenimo būdas, kai sportuoji, neturi žalingų įpročių, sveikai maitiniesi, tada neturėtų kilti problemų. Mano atsakymas yra paprastas: žinokite, kad yra daugybė veikėjų. Kai kurie iš jų komerciniai, politiniai ar kitų valstybių įtakos agentai, kurie bandys jus paveikti. Jūs turite žinoti, kad aplinka, iš kurios imate informaciją, taip pat yra veikiama įvairių interesų. Jeigu tai yra socialinis tinklas, ten gali būti bet kokios kokybės informacijos. Jeigu priimsite nekvestionuodami, už gryną pinigą...
Jeigu tikite sąmokslo teorijomis, tai netrukdo susilaukti vaikų, sukurti verslo. Ne visą laiką žala iš karto tampa akivaizdi. Čia kaip su rūkymu: jeigu kartais surūkote cigaretę, tai iš pradžių problemų nekils, bet jeigu rūkote nuolat, vėliau laukia rimtos pasekmės. Pats žinojimas daro jus atsparesnius. Propaganda gali apimti įvairias gyvenimo sritis: ekonomiką, politiką, socialinius klausimus, karą. Negalime turėti universalaus paketo, kad būtume pasiruošę visiems atvejams. Reikia turėti bendrą proto atsparumą ir žinoti, kad tai vyksta.
