Todėl knyga „Egzekucijos užrašai“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas) – ne serijinio žudiko istorija. Savo autorinėse pastabose D. Kukafka rašo, kad romanas „gimė iš noro preparuoti išsisėmusį naratyvą. Mes retai kalbame apie praradimus, kai miršta moterys. Ši knyga priklauso moterims, kurias negrįžtamai pakeitė jo veiksmai. Ši knyga apie moteris, kurios išgyveno.“
„Egzekucijos užrašuose“ serijiniam žudikui Enzeliui Pakeriui, kaliniui 999631, liko gyventi tik dvylika valandų. Nors istorija prasideda nuo atbulo laiko skaičiavimo iki jo mirties bausmės įvykdymo, jos dėmesio centre – moterys, įtrauktos į jo gyvenimą, ir jo aukų gyvenimai.
1973 metais Enzelio motinai Lavandai tik septyniolika, kai ji pagimdo kūdikį atokios fermos tvarte. Jos žiaurus vyras nenumaldomai reikalauja paklusti reikalavimams – ji ir Enzelis turi jausti jam begalinį, pelnytą, jo akimis žiūrint, dėkingumą. Gimus antram sūnui, Lavanda siekia ištrūkti, pabėgti nuo tokio gyvenimo. Nepaisant savo vaikų. Ji turi gelbėtis, kitaip pražus.
Šafranė Sing pirmąkart sutinka Enzelį 1984-aisiais panelės Džemos namuose, kuriuose jie abu įvaikiai. Šafės sužavėjimasis Enzeliu baigiasi, jai patyrus jo potraukį prie smurto ir mirties. Enzelio žiaurumas palieka Šafę sugniuždytą, ir ji vis iš naujo išgyvena košmarą.
Heizelė Fisk susipažįsta su Enzeliu 1991 metais, kai jos dvynė sesuo Dženė atsiveža jį namo per Kalėdas. Kol Dženė nesutiko Enzelio, seserys buvo neperskiriamos. Dabar, jam atsiradus jų gyvenime, šeimai iškyla grėsmė iširti.
1999-aisiais aptinkami trijų mergaičių, dingusių 1990 metais, palaikai, ir Šafei, Niujorko valstijos policijos tyrėjai, paskiriama tirti bylą. Ji negali negalvoti apie tai, koks būtų mergaičių gyvenimas, jeigu jos būtų likusios gyvos. Šafė sučiups mergaičių žudiką.
Enzelis mano, kad „kiekviename žmoguje gėris kovoja su blogiu, tik gėrio nereikia pamiršti“.
Danya Kukafka pasakoja istoriją pagrečiui dėliodama Enzelio, rašančio antruoju asmeniu, atsiribojus, pasakojimą, ir moterų, rašančių trečiuoju asmeniu. Jos literatūrinė proza visoje knygoje kone lyriška, su puikiomis metaforomis, kupina įvaizdžių.
Interviu rašytojai, knygų apžvalgininkei K. L. Romo („The Big Thrill“) rašytoja papasakojo, kas ją įkvėpė parašyti šį romaną, paaiškino savo pagrindinę mintį: visuomenė turėtų sutelkti dėmesį ne į žudiką, o jo aukas, – tai ji norėjusi perteikti savo skaitytojams.
– Kas Jus paskatino parašyti knygą „Egzekucijos užrašai“?
– Aš visuomet mėgau skaityti kriminalinius romanus, mėgau paslaptis. Užaugau žiūrėdama serialus – mėgstamiausi buvo „Įstatymas ir tvarka“, CSI: Majamis“, „Nusikalstami protai“. Pastebėjau, kad istorijos apie nužudymus dažniausiai turi tokią pačią, pasikartojančią struktūrą – aptinkama kūnas, detektyvai medžioja žudiką, tada įgyvendinamas teisingumas. Bet mane domino svarbesni – žmogiškieji klausimai, kurie slypi už šių istorijų. Įtariau, kad istorijų apie smurtinius nusikaltimus niuansai daug sudėtingesni, nei įprastai rašoma žiniasklaidoje, todėl sumaniau parašyti romaną apie požemines sroves, gilesnę ir tamsesnę tiesą apie tai, kas vyksta po smurto.
– Gal galėtumėte paaiškinti savo mintį apie tai, kad visuomenė fokusuoja savo žvilgsnį į serijinius žudikus, o ne į jų aukas?
– Mes augame girdėdami jų vardus – Tedas Bundy, Johnas Wayne‘as Gacy, Jeffrey Dahmeris, Charlesas Mansonas. Dauguma šių žmonių įvykdė nusikaltimus prieš keletą dešimtmečių, bet mes iki šiol pasakojame jų istorijas. Mes retai girdime jų aukų vardus, juolab jų motinų, žmonų arba seserų.
– Jūs taip pat pabrėžiate, kad mes skiriame nepakankamą dėmesį tam, ko netenkame, kai nužudoma moteris; ką ji būtų galėjusi nuveikti savo gyvenime, bet nespėjo.
– Šis romanas mane paskatino susimąstyti apie multivisatos koncepciją – jeigu bent vienas mūsų pasirinkimas būtų kitoks, kur mes dabar būtume? Kai šį klausimą pritaikai žmogžudystės padariniams, jis greitai tampa sukrečiantis. Kai vienas vyras padaro baisų pasirinkimą, moterys praranda absoliučiai viską. Serijinis žudikas sprendimą žudyti priima per kelias sekundes, ir begalinės jo nužudytų moterų ateities galimybės visiems laikams išnyksta. Norėjau ištirti šį disbalansą, parodyti jo kraupumą.
– Ar galite plačiau pakomentuoti suvokimo temą? Tai, kaip mes matome vienas kitą ir save, gali skirtis nuo to, kaip mus mato kiti.
– Man patinka ši tema. Šis klausimas buvo svarbus mano pirmajame romane „Mergina sniege“, jo atgarsių yra ir antrajame. Paveikslai, kuriuos įsivaizduojame, dažnai kinta priklausomai nuo aplinkybių – kuo norime būti, o kas esame. Tai paradoksas, su kuriuo nuolatos susiduriu.
– Pakomentuokite Enzelio „teoriją“, kad žmonės yra ir geri, ir blogi, ir kad yra daugybė „alternatyvių visatų“, kurios galėjo egzistuoti, jei jis būtų priėmęs kitokį sprendimą?
– Enzelio „teorija“ liečia abu jūsų anksčiau pateiktus klausimus – jis nori tikėti, kad yra protingas, kad jis kitoks, kad jis ne paprastas žudikas. Kad jis yra kažkas daugiau nei jo įvykdyti nusikaltimai. Tačiau galiausiai jis padarė tokius sprendimus, kokius padarė, ir alternatyvios visatos neturi reikšmės. Turime tik šį vieną pasaulį, šią vieną realybę.
– Kokią žinutę norėtumėte, kad skaitytojai gautų iš knygos?
– Tikiuosi, kad šis romanas privers skaitytojus susimąstyti apie tai, kodėl mes vartojame istorijas apie blogus vyrus. Kaip juos baudžiame ir kaip šloviname? Kaip galima pakeisti visuomenės požiūrį į smurtinius nusikaltimus, kad, užuot kėlę žudikus ant pjedestalo, užleisti vietą žmonėms, kuriuos jie paveikia? Man patinka apibūdinti knygą kaip romaną išgyvenusioms moterims.
– Ar galite bent keletą žodžių pasakyti apie būsimą savo romaną?
– Jei galėčiau, pasakyčiau! Jau esu pradėjusi rašyti kitą romaną, bet jei rašydama šią istoriją ko nors išmokau, tai to, kad knygos koncepcija gali smarkiai keistis jos eigoje. Kitas mano romanas, galimas daiktas, bus panašiai niūrus ir greičiausiai bus susijęs su klimato kaitos klausimais. Bet paklauskite manęs dar kartą po kelerių metų...
– Ką galėtumėte patarti kitiems rašytojams būdama tokia jauna ir jau daug pasiekusi autorė?
– Svarbiausia yra procesas. Tai mantra, kurią jau daugelį metų bandau įsikalti į galvą. Leidinys – tai visiškai kitoks pasaulis nei knygos rašymo procesas, o rašymo procesas – tai viso sumanymo tikslas. Jei sugebėsite susitaikyti su tuo, kad romanas rašomas dėl jo paties, dėl savęs ir istorijos, o ne dėl kokio nors išorinio tikslo ar idealo, tapsite daug geresniu ir daug laimingesniu rašytoju.
– Papasakokite ką nors apie save, ko Jūsų gerbėjai galbūt dar nežino.
– Aistringai ir atkakliai marinuoju agurkus. Esu didelė kiniškojo biliardo, pinbolo, gerbėja – anksčiau žaidžiau komandoje, mano mėgstamiausias automatas – senovinis „Medieval Madness“. Per pandemiją išmokau megzti, ir šiuo metu pusę dienos dirbu savo malonumui mezgimo siūlų parduotuvėje. O svarbiausia – dirbu literatūros agente „Trellis Literary Management“.
Parengė Viltė Juodeikaitė
