Kiek lietuvių yra vairavę šunų kinkinius Šiaurėje? Ne valandą ar dvi, o pusę metų? Kiek lietuvių yra gyvenę už poliarinio rato, kas rytą šėrę daugiau nei šimtą Aliaskos haskių, o vakare grandę nuo barzdos šerkšną? Ir kiek lietuvių ten ieškojo atsakymų į egzistencinius klausimus? Bent vienas – tikrai. Karolis Šiaure susižavėjo vaikystėje skaitydamas Jacko Londono knygas, iš jų sužinojo ir apie šunų kinkinius.
Anuomet būtų bet ką atidavęs už galimybę pamatyti, kaip tie kinkiniai atrodo realybėje. Tačiau savo klajonių rokenrolą jis pradėjo nuo šiltųjų kraštų. Marokas, Vietnamas, Indija, Meksika, Belizas, Kuba, Gvatemala, Mianmaras... Ir tada Šiaurė pati jį surado. Tuo metu Karolis skaičiavo šeštą mėnesį kelyje. Nikaragvoje vertė tekstą apie Skandinavijos šiaurę – ir staiga lyg žaibas trenkė mintis: noriu ten nuvykti. Po savaitės jau buvo radęs darbą ekskursijas šunų kinkiniais organizuojančioje įmonėje. Dar po kelių mėnesių Švedijos šiaurėje Karolį pasitiko atšiauri gamta, įvairiataučiai kolegos ir 120 haskių, nė nepanašių į gražuolius iš instagramo nuotraukų.
Pokalbis su knygos autoriumi – apie kelionių alkį ir savęs išbandymą Šiaure.
– Prieš patekdamas į Šiaurę ir pas šunis, kelerius metus, baigęs studijas universitete, klaidžiojote po pasaulį. Iš kur tas kelionių alkis?
– Mes esame iš mažos šalies. Mokykloje mokomės kitų šalių kalbos, istorijos ir geografijos. Visada norėjau savo akimis pamatyti, kaip tie kraštai iš mano vadovėlių. Maniau, kad skaityti apie Egipto piramides ar Eifelio bokštą yra beprasmiška, jei niekada šitų dalykų nepamatai savo akimis.
Kiek pamenu, mane visada traukė tai, kas nepažinta. Man lygiai taip pat įdomu, kaip atrodo kitos galaktikos ir kaip atrodo aukščiausi pasaulio kalnai. Visuomet žinojau, kad noriu keliauti. Kai buvau studentas, įtaką darė tokios knygos kaip Jacko Kerouaco „Kelyje“, Henry Davido Thoreau „Voldenas, arba Gyvenimas miške“ ir Jono Krakauerio „Į laukinį pasaulį“. Norėjau būti kaip jų herojai: laisvas, nuo nieko nepriklausomas, ir gyventi įdomų gyvenimą.
Tas tradicinis modelis, kai po studijų įsilieji į darbo rinką, o vėliau taupai pinigus minkštų baldų komplektui, man tuo metu atrodė absoliučiai nepriimtinas. Aš norėjau gyventi. Patirti. Čia ir dabar.
Kiek pamenu, mane visada traukė tai, kas nepažinta.
– Kaip atsitiko, kad prieš trejus metus nusprendėte praleisti žiemą Šiaurėje su šunimis?
– Prieš išvykdamas į Šiaurę, daug keliavau po Pietryčių Aziją ir Centrinę Ameriką. Gyvenau Indijoje ir Kroatijoje. Tuo metu, kai šovė mintis susirasti darbą Šiaurėje, keliavau po Nikaragvą. Supratau, kad pavargau nuo šiltų kraštų, norėjau atšiauresnės aplinkos, buvau pasiilgęs žiemos ir sniego.
Nikaragvoje tada buvo apie trisdešimt laipsnių karščio. Turbūt natūralu, kad kūnas buvo pasiilgęs vėsesnio klimato. Lietuvoje kartais saulėtų dienų laukiame kaip išganymo. Bet kai diena iš dienos matai tą saulę, jau kartais pasiilgsti pilko ir apniukusio dangaus.
Apie šunų kinkinius buvau skaitęs Jacko Londono knygose. Neįsivaizdavau, kad tuos kinkinius galima rasti taip arti Lietuvos. Matyt, šita idėja daug metų gulėjo kažkur pasąmonėje ir laukė tinkamo laiko pasprukti į gyvenimą.
– Kuo jus sužavėjo Šiaurė ir kaip supratote, kad norite dirbti su šunimis? Juolab įsidarbindamas pamelavote, kad esate auginęs šunį ir žinote, kaip jais pasirūpinti...
– Kokiam nors Vietname gali visą gyvenimą pragyventi bambukinėje trobelėje neturėdamas padorių batų. Man Šiaurė patinka tuo, kad ten į viską reikia įdėti daug pastangų. Kai lauke nuolatos 20 ar 30 laipsnių šalčio, turi labai apgalvoti, ką rengtis ir kaip pasirūpinti kūnu, kad jis gautų reikiamą kiekį energijos.
Darbas su rogių šunimis man atrodė romantiška avantiūra. Kažkas naujo, ko nesu daręs. Iššūkis sau pačiam. Kai kilo Šiaurės idėja, pradėjau rašyti laiškus ekskursijas su šunų kinkiniais organizuojančioms įmonėms Skandinavijoje. Vienos neatrašė, kitos parašė, kad nenori gido be patirties, bet viena sutiko pasikalbėti. Ir praėjus keliems mėnesiams nusileidau už poliarinio rato Švedijoje.
Darbas su rogių šunimis man atrodė romantiška avantiūra.
Pernelyg nestresavau, kad neturiu patirties dirbti su šunimis. Man visada atrodė, kad jei yra pakankamai noro, galima viską išmokti.
– Kokia buvo jūsų, šunų kinkinių varovo, kasdienybė?
– Kol dar nebuvo sniego, treniravome šunis prikabinę prie keturračio motociklo. Ruduo yra tas metas, kai ugdoma šunų ištvermė, mokoma komandų ir į kinkinius įtraukiami jaunikliai. Atėjus žiemai, prasidėjo darbas su turistais. Per dieną surengdavau nuo vieno iki trijų turų. Trumpiausias trukdavo pusantros valandos, o ilgiausias būdavo su nakvyne trobelėje prie ežero.
Darbas su turistais niekada nebus rami patirtis be jokio streso. Turi viską atlikti tobulai, kad paskui jie neparašytų blogų įvertinimų internete. Turistai – kaip į laisvę paleisti viščiukai. Reikia juos sugaudyti, nuolatos stebėti, kad kas neatsitiktų, ir nesitikėti racionalaus elgesio. Dirbdamas šį darbą sutikau labai smagių žmonių, bet buvo ir tokių, kuriems mielai būčiau paleidęs į kuprą sniego gniūžtę.
Šunys irgi neleisdavo atsipalaiduoti. Kinkinyje jų dvylika, o juk tai dvylika skirtingų asmenybių. Kol kinkai vienus šunis, žiūrėk, kiti jau pešasi tarpusavyje. Būna, šunys kinkinyje susipina – ir turi eiti jų išpainioti. Arba tau reikia sukti į dešinę, o jie tempia į kairę. Geriausia dalis būdavo, kai grįždavome po turo tuščiomis rogėmis ir galėdavome šunis ramiai iškinkyti ir visus pakutulioti.
– Kas pasirodė sudėtingiausia? Bandysiu spėti: neįsivaizduoju, kaip įmanoma atpažinti ir vardais šaukti per šimtą augintinių...
– Sudėtingiausia turbūt buvo išmokti valdyti roges. Posūkiuose reikia nuolatos perkelti svorį iš vienos pusės į kitą, žinoti, kada pristabdyti, o kada – kaip tik pagreitėti. Tam reikia tiek reakcijos, tiek elementariai suvokti fizikos dėsnius. Stebėtina, bet viskas, kas susiję su šunimis, į galvą įlindo greitai. Vieną po kito išmokau visų 120 haskių vardus, įsiminiau gimimo metus, brolius ir seses, žinojau charakterio ypatybes.
Šunys irgi neleisdavo atsipalaiduoti.
– Daugelis turistų atvyksta į Šiaurę svajodami pamatyti pašvaistę – tokia misija įmanoma ar gamtos stichijos nenuspėjamos?
– Pašvaistės kiekvieną naktį danguje nesužimba. Viskas priklauso nuo debesuotumo. Kartais per savaitę pašvaistę matydavau keletą kartų, o kartais nematydavau visai. Taip pat labai skiriasi intensyvumas: nuo vos matomos iki labai ryškios. Daugiausia pašvaisčių buvo rudenį, žiemos mėnesiais šiek tiek mažiau.
Šiaurės pašvaistė yra vienas iš pagrindinių tikslų, dėl ko turistai atvyksta už poliarinio rato. Deja, pasiseka tik mažai daliai. Likę taip ir grįžta nieko nepešę.
– Didžiausias Šiaurėje praleistų mėnesių atradimas?
– Didžiausias atradimas – kad supratau, kaip puikiai mano kūnas prisitaikęs išgyventi tokiomis atšiauriomis sąlygomis. Lietuvoje irgi būna šalčių, bet niekada neįsivaizdavau, ką reiškia praleisti 12 valandų lauke, kai temperatūra – minus 35 laipsniai. Darbas su šunimis nelengvas, kai kurios dienos būdavo tikrai išsunkiančios. Po tokių visada jusdavau dėkingumą kūnui, kad taip gerai tame klimate funkcionavo.
Visada žinojau, kad galiu bet ką, ir Šiaurė tą žinojimą tik sustiprino. Kai „atšildavo“ iki kokių minus 15 laipsnių, kolegos skųsdavosi, kad per karšta. Ir kalbėdavo visiškai rimtai.
– Norėtumėte ten grįžti kaip turistas?
– Būtų įdomu viską pamatyti iš kitos pusės, bet turiu pripažinti, kad rogėse sėdėti yra baisi nuobodybė. Roges tik valdyti smagu. Kartais, jei kolegos vykdavo į turą, įsitaisydavau jose, kad pakeliui pavėžėtų iki artimiausios parduotuvės. Keletą minučių pabūdavau rogių keleiviu ir manęs tai visai nežavėjo.
Stovėti ant rogių, valdyti 12 šunų – labai smagus jausmas. Aišku, esama ir turų, kur galima vairuoti savo kelių šunų kinkinį. Padirbęs Šiaurėje gidu, visgi turbūt sunkiai persiorientuočiau atlikti turisto vaidmenį.
– Knygoje aprašote savo bendraamžius, kurie neapsistoja vienoje vietoje – šaltuoju sezonu dirba vienoje pasaulio dalyje, šiltuoju keliasi kitur. Kas juos verčia taip blaškytis?
– Turbūt kiekvieno žmogaus istorija kitokia. Nuo naujų įspūdžių kaip nuo kokio narkotiko gali išsivystyti priklausomybė. Kai kurie taip gyvena, nes jiems patinka dinamika. O kam nepatiktų nuolatos keisti šalis, sutikti naujų žmonių ir patirti naujų dalykų? Aišku, yra ir tokių, kurie neranda savęs, jiems taip tiesiog patogu nustumti svarbius klausimus į šalį.
Šiuo metu būnu Lietuvoje, bet manau, kad trumpesnių ar ilgesnių kelionių ir avantiūrų mano gyvenime tikrai bus. Bėgant metams pasikeitė poreikiai. Atsirado noras turėti savo namus, įsišaknyti ir ką nors pasiekti. Tokių norų iki trisdešimties neturėjau. Manau, dabartinis etapas yra natūralus žingsnis į brandą. Aš nuolatos keičiuosi, savotiškai įdomu, kaip mąstysiu ir kuo tikėsiu dar po kelerių metų.
– Iš karto žinojote, kad norėsite apie tai papasakoti ir parašyti knygą?
– Būdamas Šiaurėje visą laiką rašiau, tad grįžus į Lietuvą teliko viską suredaguoti ir susirasti leidėją. Kažkodėl buvau įsitikinęs, kad šitą knygą tikrai kas nors išleis. Esu daug keliavęs ir daug visko nuveikęs, todėl natūraliai kilo noras tuo pasidalinti su kitais bei įprasminti šitą savo klajonių etapą.
Švedija mums puikiai pažįstama šalis, bet ši knyga apie labai tolimą ir egzotišką jos regioną. Pamaniau, kad tema Lietuvoje mažai aptarta ir gal kam nors bus įdomu apie tai paskaityti.
– Viename interviu užsimenate, kad dabar keista vartyti knygą ir atrodo, jog ji ne apie jus...
– Man patinka kaita, tada jaučiu, kad gyvenu ir darau pažangą. Aš prieš dešimt metų, aš prieš trejus Šiaurėje ir aš dabar – tai skirtingi žmonės. Šiandien nepasirašyčiau po kiekvienu knygoje pasakytu sakiniu, nes esu jau daug toliau, nei buvo tas eilutes rašęs Karolis.
Kita vertus, dabar gyvenu Kaune ir kartais tikrai būna keista, kai pagalvoju, kad kažkada dirbau mokytoju Indijoje, kopiau į Himalajus Nepale, pervažiavau motociklu Laosą, vairavau roges už poliarinio rato. Viskas dabar lyg koks filmas. Kartais reikia sau įsižnybti ir prisiminti, kad aš ir buvau to filmo pagrindinis veikėjas.
Mano knygą galima laikyti ir memuarais, ir kelionių romanu, ir egzistenciniais pamąstymais. Kiekvienas joje gali rasti skirtingų dalykų.
