Karo istorikas, profesorius Valdas Rakutis savo knygoje „Prieš panyrant į sutemas: Lietuva XVIII amžiuje: kai ir Lenkija, ir Varšuva buvo mūsų“ kviečia į intriguojantį istorinį žygį – naujai pažvelgti į lenkų ir lietuvių istorikų sukurtus mitus ir be išankstinių nuostatų pakalbėti apie šio amžiaus aukštumas ir žemumas.
Knygos „Prieš panyrant į sutemas. Lietuva XVIII amžiuje: kai ir Lenkija, ir Varšuva buvo mūsų“, kurią išleido leidykla „Alma littera“, sutiktuvės vyko Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Apie knygą sausakimšoje bibliotekos salėje pasakojo knygos autoriai – karo istorikas V.Rakutis ir knygos sudarytoja, žurnalistė Žilvinė Petrauskaitė.
Nors knyga parašyta dar prieš prasidedant Rusijos karo veiksmams Ukrainoje, knygos autoriai dalijasi įžvalgomis apie to meto įvykius ir jų pasekmes, brėžia paraleles su šiandiena. Joje atskleisti rusų įtakos kaimynams ir visam pasauliui būdai akivaizdžiai liudija, kad nuo Jekaterinos II laikų šioje valstybėje nedaug kas pasikeitė.
Perskaičius šią knygą lengviau suprasti Vladimiro Putino Rusijos veiksmus: pomėgį meluoti, kiršinti, šantažuoti, paminti silpnesniuosius, manipuliuoti istorija.
Žinojimas. Supratimas. Pamokos. Tai trys svarbūs lygmenys, apie kuriuos kalba knygos autorius, karo istorikas V.Rakutis. „Gali žinoti faktus, datas, skaičius, tačiau jei nesuprasi, ką jie reiškia, jei nežinosi, kaip jie susiję, nesuprasi sumanymų ir planų, tavo žinojimas nieko vertas“, – įsitikinęs jis.
XVIII amžiumi istorikas domisi dar nuo studijų Kauno Vytauto Didžiojo universitete. „Nuo tada, matyt, išlikusi trauminė patirtis – kad ir ką archyvuose atrastum, vis tiek žinai, kad viskas baigsis blogai“, – sako ir priduria, kad tokia trauminė patirtis turi ir gero – suvokimą, kad reikia išmokti istorines pamokas.
„XVIII amžius mane žavi tuo, kad to meto žmonės Lietuvoje jautėsi laimingi. Jiems atrodė, kad gyvena ypač geroje valstybėje – yra sotūs, gali dalyvauti politikoje arba ramiai dirbti savo žemę, kai kiti skęsta diktatūrose ir despotijose. O ir karai – pasitraukę, juk XVII amžius – karų metas.
Svarbu šiandienos žmonėms papasakoti apie anų laikų kasdienybę, gyvenimo būdą, paaiškinti, kaip jie gyveno, kaip įsivaizdavo savo šalį, ko laukė ir tikėjosi.
Tačiau čia ir įdomiausia – žmonėms atrodo, kad jie gyvena gerovės valstybėje, bet ši – visiškai neįgali. Kaip valstybės vadovams įtikinti laimingus ir sočius žmones, kad šaliai reikia reformų? Man atrodo, svarbu šiandienos žmonėms papasakoti apie anų laikų kasdienybę, gyvenimo būdą, paaiškinti, kaip jie gyveno, kaip įsivaizdavo savo šalį, ko laukė ir tikėjosi. Gal tada nebebus tokių klausimų – „Tikrai? Lietuva XVIII amžiuje savo kariuomenę turėjo?“
Istorikas įsitikinęs, kad kontekstas, kuriame gyveno to amžiaus žmonės, jų sumanymai, idėjos, pasiekimai ir klaidos yra svarbu, jei norime išmokti istorijos pamokas. „Tik ar mes pasimokysime?“ – svarsto knygos autorius ir priduria, kad juodas trigalvis erelis jau nuo 1732 metų vienaip ar kitaip grasina mūsų valstybei ir kėsinasi ją sudraskyti.
„Kai kalbame apie žiaurius pokyčius globaliose situacijose, turime suprasti, kad visos valstybės turi savo interesų ir kad mūsų interesai buvo lygiai tokie pat svarbūs, kaip to meto didžiųjų galių: Prūsijos, Austrijos ar Rusijos. Kai kam tada atrodė (atrodo ir dabar), kad Respublikos paaukojimas išsprendė didžiuosius prieštaravimus ir ilgam laikui Europoje garantavo stabilumą. Tarsi tos trys valstybės paskui tarpusavyje nekonfliktavo daugybę metų iki pat Pirmojo pasaulinio karo, paskui visos pradėjo kariauti, pusiausvyra sugriuvo, o mums vėl atsirado galimybė iškilti.
Lietuviams būtina keisti požiūrį į savo valstybę – ją labiau mylėti ir puoselėti, nors priešai stengiasi, kad būtų atvirkščiai.
Tačiau jie klysta. Mes turėjome lygiai tokias pačias teises (lenkai, baltarusiai, ukrainiečiai – taip pat) – visos tautos turi teisę į nepriklausomybę, laisvą ir savarankišką apsisprendimą. Imperiniai dariniai yra dirbtiniai ir niekam nesuteikia laimės – pajungtos tautos tikrai neturi tokių sąlygų vystytis ir klestėti kaip laimėjusios, – savo knygoje rašo istorikas V.Rakutis.
Karo istorikas visiškai tikras, kad lietuviams būtina keisti požiūrį į savo valstybę – ją labiau mylėti ir puoselėti, nors priešai stengiasi, kad būtų atvirkščiai. – Šitaip jie tikisi, kad mus užgrobę galės lengvai suvirškinti: mintysime, kas gi čia tokio, pasikeitė tik vėliavos spalvos, ir nepajusime, kaip iš savo valstybės valdytojų tampame kitos valstybės valdiniais.
Istorikas įsitikinęs, kad vertėtų nepamiršti ir dar vienos XVIII amžiaus pamokos. Per šiame amžiuje vykusias reformas pavyko paruošti žmones, kuriems rūpėjo valstybė, jie ją mylėjo, norėjo jos labui dirbti, dėl jos aukotis. Tokia pati situacija pasikartojo ir 1940-aisiais: nors valstybė buvo prarasta, visuomenė paruošta išbandymams. Po pusšimčio metų, 1990-aisiais, ji vis dar buvo gyva! Šitaip parengti visuomenę pajėgia tik švietimo sistema.
Tik tauta, suvokianti savo šaknis, gali sukurti stiprią, ilgalaikę ir savimi besididžiuojančią̨ valstybę, turinčią gerų draugų ir Dievo palaimą.
„Ir jeigu chronologiškai sudėliosime, kas kada buvo XVIII amžiuje, kuo aiškiausiai pamatysime, kad Edukacinės komisijos auginta ir ugdyta karta subręsta kaip tik prieš pat Ketverių metų seimą“, – teigia V. Rakutis ir neabejoja, kad toks pilietinis patriotinis švietimas mūsų dienomis yra labai svarbus.
Knygos autorius neabejoja: neperpratę XVIII amžiaus, esame pasmerkti kartoti tas pačias klaidas. „Vis dar norime gyventi ramiai ir tykiai kaip Augusto III laikais, – jis rašo savo knygoje. – Vis dar tikimės, kad kažkas kitas turi mus ginti, o ne mes patys, ir apskritai – esą jeigu mes nepulsime, tai ir mūsų nepuls. Čia vis iš XVIII amžiaus ateinančios kvailystės. Juk ir tada tikėjome, kad Austrija turi mums padėti. Bet štai nepadėjo, kiti jai geriau pasiūlė.
Dabar vėlgi labai daug tikimės iš draugų, esame įstoję į kolektyvinę gynybinę sąjungą̨, ir tai teisinga. Bet jeigu patys nesirūpinsime savo gynyba, kaip sąjungininkai supras, kad interesas yra abipusis? Lietuvos Respublikai labai reikia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos suvokimo. Taip pat ir XVIII amžiaus: jo idealizmo, pragmatizmo, pamokų, polinkio į švietimą, karinės galios stiprinimo, administravimo tobulinimo ir rūpesčio ekonomika. Nes tik tauta, suvokianti savo šaknis, gali sukurti stiprią, ilgalaikę ir savimi besididžiuojančią̨ valstybę, turinčią gerų draugų ir Dievo palaimą.“
Knygos ištrauka:
Rusija nesikeičia
Ar jums kilo klausimų skaitant apie Jekaterinos II savivaliavimą Respublikoje? Aptarkime keletą kontekstų ir paralelių su Vladimiro Putino Rusija.
XVIII amžiuje visos Europos šalys tarpusavyje buvo susijusios – didikų giminės susisaisčiusios vedybų, giminystės ryšiais – toks savotiškas aristokratiškasis globalizmas. Tai dabar sakome gyvena globalizmo epochoje, bet juk XVIII amžius buvo europinių universaliųjų idėjų klestėjimo laikas, būtent tada plito liberalizmas. Globalus, vadinasi, susiniveliavęs. Visi panašiai rengėsi, o diplomatija visur buvo diplomatija – egzistavo vienodi standartai. Tautybė buvo visai nesvarbi – valstybės aparate Rusijoje tarnavo švedai ir vokiečiai, o Prancūzijos karalius galėjo pasirinkti kad ir vengrą.
Tautos tuomet buvo nesvarbios. Valdovai daugiausia domėjosi savo valdomis, stengėsi jas praplėsti, ieškojo įvairių derinių, vyko visokie diplomatiniai žaidimai. Todėl tautiniai valstybių bruožai XVIII amžiuje nesiformavo. Pavyzdžiui, Rusija tada buvo vakarietiškas kraštas: visur ji dalyvavo, visur jos pilna. Ir rusų metodai siekti įtakos panašūs, kaip kitų. Juo labiau kad Jekaterina II nebuvo rusų kilmės. Ji, Vokietijos imperijos kunigaikštytė, į Rusiją tik atitekėjo. Be to, buvo labai ambicinga, įžvalgi, puikiai perprato rusų charakterį ir visus laikė už trumpo pavadžio. Man teko skaityti daug Jekaterinos korespondencijos su Nikolajumi Repninu, kitais pavaldiniais, joje kaip ant delno atsiskleidžia imperatorės valdingumas – jos nei prigausi, nei pastumsi.
Vienintelė valstybė iš visų kaimynių, kuri iš tikrųjų liko mums ištikima, buvo Turkija. Ji nuolat mus rėmė ir niekada nepripažino vadinamųjų padalijimų.
Ar tuometė Rusijos užsienio politika buvo niekšiška? Taip, ir veikė rusai dviem kryptimis: siekė užvaldyti Abiejų Tautų Respubliką ir užgrobti Juodosios jūros pakrantes, kaip Petro I laikais. Vienintelė valstybė iš visų kaimynių, kuri iš tikrųjų liko mums ištikima, buvo Turkija. Ji nuolat mus rėmė ir niekada nepripažino vadinamųjų padalijimų.
Ar vadinamieji padalijimai buvo neteisėti? Absoliučiai. Bet XVIII amžiaus antrojoje pusėje raison d’état (pranc. valstybės interesas) principas – šventas. Tarsi valdovas ne sau kažką daro, o dėl valstybės intereso. Ir tuomet – kad ir ką darysi, viskas tinka, jokie moralės principai nebegalioja. Jekaterina II šios srities meistrių meistrė. Tobulai įvaldžiusi propagandą (ne tik draugai, bet ir priešai ją vadino šviesiausia imperatore, najjasniejsza imperatorowa), skleidė sau palankias žinias po Europos dvarus, Respublikoje – taip pat. Po susidorojimo su Baro konfederatais Rusijos imperatorė į mus kreipėsi maždaug taip: „Aš į šitą kraštą atėjau linkėdama jam gero, rūpinuosi juo, remiu reformas, pritariu kultūriniams reikalams. Bet jūs, nedėkingi paršai, užuot dėkoję ir bučiavę man ranką, sukylate ir susidedate su mano priešais. Ir todėl aš jus baudžiu!“
Dalis pasaulio ir dabar tiki rusų pasakomis – Vladimiro Putino režime išties daug Jekaterinos II...
Ir ši propaganda davė efektą. Žmonės, esantys Respublikos valdžioje, suprato, kas iš tiesų vyksta, bet prastuomenė buvo linkusi tikėti tomis pasakomis. Dalis pasaulio ir dabar tiki rusų pasakomis – Vladimiro Putino režime išties daug Jekaterinos II...
Kaip paaiškinti, kad ir dabartinėje Rusijos valdžios veikloje esama XVIII amžiaus bruožų? Kaip jau esu užsiminęs, būsimiesiems Rusijos diplomatams dėstomas stiprus rusų diplomatijos istorijos kursas, visi praeities dalykai studijuojami labai nuodugniai. Aš Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute net kelis kartus esu teiravęsis, kodėl mūsų studentai nestudijuoja Respublikos diplomatijos istorijos, nežino tuomečių sutarčių, sienų. Sulaukiau atsakymo, kad, ai, nereikia, užteks pasiskaityti apie XX amžių... O būsimieji rusų diplomatai į praeitį gilinasi iš esmės. Ir prireikus puikiai moka žongliruoti istoriniais faktais. Pavyzdžiui, kalbant, kaip Josifas Stalinas dalijosi Europą su Adolfu Hitleriu, kai kurie rusų diplomatai ima aiškinti: „Šita žemė yra mūsų, mes ją valdėme tais ir tais metais.“
Jau esu minėjęs: dabarties Rusijos strategija – diplomatinio elito, kuris išmano istoriją, protegavimas, ir universitetų palaikymas. Žiūrėkite, Rusijoje niekur nėra jokios laisvės, bet universitete – daryk, ką nori, aišku, iki tam tikros ribos. Ir tai ne šiaip sau. Universitetuose sukurtose laisvės oazėse telkiami protingi žmonės – auginamos valstybės smegenys, nepaprastai galingas ginklas. Taip paruošti ambasadoriai paskui sugeba veikti priešininkų stovyklose: prakišti savo interesą, susivokti svetimos informacijos sraute, paveikti kitos valstybės ekonominį ir politinį elitą, žiniasklaidą.
Dabarties Rusijos strategija – diplomatinio elito, kuris išmano istoriją, protegavimas, ir universitetų palaikymas.
Į Rusijos archyvus patekti nelengva, rusai bet ko neįsileidžia. Jeigu, jų manymu, esi nelojalus, nė nesvajok, neįleis. Mano kolegė dvi savaites vaikščiojo ratais aplink Rusijos užsienio reikalų ministerijos archyvą ir į jį nepakliuvo. Negerai rašo, dar apie vadinamąjį pirmąjį padalijimą blogai parašys.
Be to, rusai moka manipuliuoti vertimu. Išrenka tas tarptautinių sutarčių vietas, kur žodžio reikšmė gali būti ir vienokia, ir kitokia. Ir už jo kabinasi. Pavyzdžiui, Krymas. Niekaip jis rusams nepriklausė, tačiau žingsnis po žingsnio, keliomis sutartimis, žmonių perkėlimais – vykdydama kryptingą politiką Rusija taip viską sudėliojo, kad Krymas tapo naš (rus. mūsų).
Kairiajame Dniepro krante Ukrainoje Jekaterinos II paliepimu XVIII amžiaus pabaigoje sulipdoma pseudovalstybė Tauridė, o buvęs imperatorės favoritas grafas Grigorijus Potiomkinas paskiriamas jos karaliumi (aišku, neteisėtu). Kuo ne dabartinė Padniestrė? Jis ten gyvena, kartais nuvažiuoja į Peterburgą, valdovė jį priima, apdovanoja, skiria dėmesio ir išveja, kad nesimaišytų akyse, netrukdytų. Potiomkinas nusiperka dvarų Lenkijoje, susibičiuliauja su kai kuriais Respublikos elito žmonėmis, su jais puotauja, mezga naujas pažintis, didina šalininkų gretas, gauna Respublikos pilietybę, pasigirsta svarstymų, kad gal šitas grafas galėtų būti kitu karaliumi. Kuo ne Ukrainos Janukovyčius? Jekaterina tokius projektus palaiko, nes turės į ką atsiremti ateities projektuose. Jeigu nebūtų buvę Ketverių metų seimo, galimas daiktas, kitas mūsų valdovas būtų buvęs iš Rusijos dinastijos ar stipriai su ja susijęs. Juk Poniatovskiui Jekaterina II ne šiaip sau uždraudė vesti!
Jekaterina suprato, kad Rusiją reikia modernizuoti vakarietiškai.
Jekaterina II išties buvo labai stipri valdovė, juk reikėjo nuolat kariauti su vidaus ir išorės priešais, malšinti vietinius sukilimus, sekti politinius procesus kaimyninėse valstybėse. Ir Vladimiras Putinas šios stiprybės turi. Dabartinėje mūsų visuomenėje esama daug tuščio varymo ant Rusijos nesuprantant, kaip šita valstybė veikia, kodėl Putinas mausto visą pasaulį. Su tokiais lyderiais reikia mokėti kalbėti ir veikti: profesionaliai, be paniekos, argumentuojant, numatant kelis žingsnius į priekį, laikantis ilgalaikės strategijos. Nevalia užmigti ant laurų ir nuvertinti priešininko!
Kodėl rusų machinacijos nuo senovės iki dabar tokios pačios, kodėl jie nieko naujo nesugalvoja, tik sumelavę ir pasirėmę atseit istorija, padaro kokį grobikišką veiksmą? Rusai netobulėja, todėl jų laukia liūdnas likimas. Spalio revoliucija, tiksliau, perversmas, jiems pakirto šaknis. Romanovų dinastija buvo Rusijos vakarietinimo dinastija. Rusija turėjo tikslą prasiveržti į Europą, siurbti iš ten iniciatyvas, informaciją, žmones, kurti pas save „mažąsias Europas“ ir tokiu būdu tobulėti. Jekaterina II pakvietė vokiečius masiškai važiuoti į Rusiją, apgyvendino juos prie Volgos (Simbirskas iki XX amžiaus pradžios, iki revoliucijos – tikras vokiškas miestas). Jekaterina suprato, kad Rusiją reikia modernizuoti vakarietiškai.
Per visą XVIII amžių kartojasi du žodžiai: kariuomenė ir iždas. Būtent jų reformas daro visos valstybės, tik ne mūsiškė.
Pavyzdžiui, yra toks rusiškas žodis pomieščik, lietuviškai – dvarininkas, bet tai nevisiškai tikslus vertimas. Greičiau tai Rusijos imperijos lokali atrama. Šį sluoksnį sukuria Jekaterina, juo remiasi, jį valdo. Jaunus žmones ima į tarnybą – karinę, diplomatinę arba administracinę. Ir jie tarnauja, yra suinteresuoti, nes jų gyvybė ir ateitis priklauso nuo imperatorės. Paskui, kai jau ko nors pasiekia, leidžia grįžti į kaimą ir ten gyventi. Taip, jie yra ponai, juos matome Levo Tolstojaus romanuose. Šitaip Jekaterinos laikais susikuria klasikinė Rusija.
Didžiausia imperijos problema – valstiečiai, kurie, skirtingai nei mūsiškiai, nebuvo individualistai, gyveno bendruomenėmis. Todėl rusiškas žodis mir lig šiol reiškia ir bendruomenę, ir pasaulį – viską. Šios bendruomenės labai konservatyvios, nieko neįsileidžiančia į vidų, nepasiduoda vakarietinamos. Jekaterina II jų irgi nepaveikia, taip ir išlieka dvi Rusijos: vakarietiškas elitas ir tamsios liaudies masės. XX amžiaus pradžioje šis vidinis prieštaravimas atves į valstybės katastrofą. Jis jaučiamas ir šiandien – kaip Maskvos, Sankt Peterburgo ir likusios Rusijos priešprieša.
Jeigu Lietuvos geografinė padėtis būtų buvusi kitokia, jei šalia nebūtų buvę Rusijos, ar Abiejų Tautų Respublikos ateitis būtų susiklosčiusi kitaip? Būtų buvę kitaip, bet vis tiek blogai. Nes tokia didelė valstybė negali būti silpna. Per visą XVIII amžių kartojasi du žodžiai: kariuomenė ir iždas. Būtent jų reformas daro visos valstybės, tik ne mūsiškė. Jeigu jų nepadarei, tai nieko gero ir nebus: nebus iždo reformos, nebus pinigų. O be jų neužauginsi kariuomenės.
