Po trisdešimties metų holokausto išlikėlių jau nebebus, todėl ši knyga – Evos laiškas ateities kartoms.
Evą naciai suėmė per penkioliktąjį jos gimtadienį, kaip ir tūkstančius kitų žmonių, sugrūdo į tamsius, ankštus gyvulinius vagonus, nugabeno per visą Europą ir išmetė prie Aušvico–Birkenau koncentracijos stovyklos okupuotoje Lenkijoje vartų. Ji išgyveno dėl savo ryžto, motinos Fritzi meilės ir rūpesčio. Sovietų armijai 1945 m. išlaisvinus Aušvicą, Eva ir Fritzi pradėjo kelionę namo. Jos beviltiškai ieškojo tėvo Ericho ir brolio Heinzo, kurie koncentracijos lageryje nuo jų buvo atskirti. Netrukus atėjo tragiška žinia – abu vyrai žuvo.
Prieš karą Amsterdame Eva susidraugavo su bendraamže Anne Frank. Jos sulaukė skirtingo likimo, bet Eva visą gyvenimą liko susijusi su drauge – po karo Anne tėvas Ottas Frankas grįžo į Nyderlandus ir dėl abipusio sielvarto bei netekčių artimai ėmė bendrauti su Evos motina. Jie susituokė 1953 metais, ir Ottas tapo Evos patėviu.
Tai skausmingas ir atviras Evos pasakojimas apie išgyvenimą per karą, apie viltį beviltiškiausiose situacijose. Niekas niekada nepateisins siaubingų nacių nusikaltimų. Persekioti žmones dėl to, kad jie žydai, – nežmoniška. Jų veiksmai niekada nebus pateisinti – knygos autorė viliasi, kad dėl tokių asmeninių istorijų kaip jos jų niekas napamirš. Jos prisiminimai leidžia iš arti pažvelgti į tuometinį siaubą, kuris ją sunaikino fiziškai ir dvasiškai. Apžvelgiamos Evos pastangos gyventi po karo, motinystė ir santuokos patirtis, noras tęsti patėvio Otto darbą – užtikrinti, kad Anne Frank niekada nebūtų pamiršta.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Gyvenimas Aušvice buvo kupinas siaubo ir baimės. Iš pradžių mane gelbėjo tik mamos parama.
Jei galite, įsivaizduokite naktį. Miegodavome susispaudusios kaip sardinės kartu su kitomis aštuoniomis moterimis. Jei versdavosi viena, versdavomės visos. Iš viršutinio gulto ant mūsų krisdavo blakės, tad reikėdavo kuo skubiau jas nusirinkti, nes jos pradrėksdavo odą ir sukeldavo infekciją. Vieną rytą pamačiau, kad nukritusios blakės stora pluta aplipo mano puodelį. Kone apsivėmiau, kai, jas sutraiškius pirštais, trykštelėjo kraujo srovė. Kitą naktį pabudusi iš košmaro pamačiau milžinišką žiurkę, graužiančią mano pėdą, ir suklikau pasišlykštėjusi bei išsigandusi.
Didžiausia kančia man būdavo tapti paskutiniu asmeniu, pasinaudojusiu pamazgų kibiru.
Didžiausia kančia man būdavo tapti paskutiniu asmeniu, pasinaudojusiu pamazgų kibiru. Jis visada būdavo sklidinas, o paskutinis žmogus turėdavo jį išnešti už dvidešimties barakų ir ištuštinti. Kad ir kaip planuodavau, šis darbas visada tekdavo man.
Vienas dalykas mane stumdavo į priekį ir padėdavo ištverti naktis – mama šalia manęs ir miegas jos glėbyje ant gulto.
Nepamirškite ir alkio. Oficialiai mūsų davinį sudarė tik drungna sriuba per pusryčius arba keli šaukštai rupios netikros kavos, o vakarienei gaudavome vieną riekę juodos duonos. Gaunamų kalorijų kiekis buvo daug mažesnis nei kitų kalinių ne žydų: buvo siekiama mus lėtai numarinti badu. Dalijant maistą, kartais išvis galėdavai negauti savo davinio, o maistingąsias valgio dalis, pavyzdžiui, daržoves sriuboje, paprastai palikdavo kaliniams, užmezgusiems gerus ryšius su kapais. Jei nuspręsdavai savo davinio dalį suvalgyti vėliau, kitas alkanas kalinys paprastai jį iš tavęs pavogdavo.
Čia man ir vėl padėdavo mama. Netrukus ji rado krūvą maisto atliekų, išmestų iš virtuvės. Ji jas nuplaudavo ir susmulkindavo, pavyzdžiui, morkų lapus, ir apsimesdavo, kad tai kokios nors vitaminų pilnos salotos. Žmonės mainais norėdavo gauti bet kokio maistingo valgio, ir mes savo barake pradėjome intensyvią prekybą bulvių lupenomis ir daržovių lapais. Kartu su mama taip pat ėmėme mainyti nosines, kurias rasdavome ant žemės ten, kur jas pamesdavo nauji atvykėliai. Minni mums irgi padėdavo: iš ligoninės atsiųsdavo sūrio, o kartais net dešrelių gabalėlių. Tai buvo nedideli, bet svarbūs žingsneliai, kad išliktume gyvos.
Pabandykite įsivaizduoti ir purvą. Per vieną neužmirštamą įvykį kapė mus nubaudė už kažkokį nusižengimą, apliedama pamazgomis. Visi mano drabužiai ir oda buvo aplipę išmatomis net kelias dienas, kol galiausiai mums buvo leista nusiprausti. Turbūt nedidelė paguoda, bet visoms moterims, atvykusioms į Birkenau, po pirmos savaitės dingdavo mėnesinės. Įtarėme, kad vokiečiai į sriubą deda bromido, nes jausdavomės tarsi plūduriuojančios.
Įtarėme, kad vokiečiai į sriubą deda bromido, nes jausdavomės tarsi plūduriuojančios.
Dingusios mėnesinės tapo palaima ir kita prasme. Regis, sunku patikėti, kad vokiečių esesininkai būtų galėję seksualiai susidomėti peralkusiomis, purvinomis, apiplyšusiomis moterimis, priklausančiomis nuo jų valios, bet kai kurie vis dėlto susidomėdavo. Šie vyrai turėjo daugybę kitų pramogų ir, palyginti su kitais kareiviais, tarnaujančiais Rytų fronte, gyveno prabangiai. Esesininkai turėjo gerą valgyklą, kiną ir teatrą, daugybę prisigrobto maisto, gėrimų ir nemažai laisvadienių, kurių metu galėdavo atsipalaiduoti nuo bjauraus darbo, galinčio sukelti sąžinės graužatį. Bet iš tiesų tik nedaugelis po karo apklaustų sargybinių prisipažino jautęsi nemaloniai. Kai kurie net atsigabendavo šeimas, o jų vaikai nekaltai žaisdavo šalia stovyklos. Kiti mėgaudavosi atostogomis poilsiavietėje „Solahütte“, įkurtoje kalnuose. Ten pramogaudavo esesininkės: fotografijose matyti, kad jos juokiasi, geria arbatėlę, verandoje ilsisi šezlonguose. Kelios net eidavo į bažnyčią.
Jie tikriausiai nelaikė mūsų žmonėmis. Galbūt jie tikrai tikėjo, kad mes „parazitai“, kuriuos reikia išnaikinti. Bet nesugebu įsivaizduoti, kaip jų mąstysena, net visiškai persmelkta nacių ideologijos, leisdavo jiems taip nerūpestingai žvelgti į masines žmogžudystes. Stovyklos komendanto Rudolfo Hösso žmona savo vaikams liepdavo visada nusiplauti braškes, kurias augindavo vilos sode: vaisiai būdavo aplipę pilkais pelenais iš netoliese rūkstančio krematoriumo. Dėl tokio didžiulio kontrasto – nekaltų vaikiškų malonumų, pavyzdžiui, rinkti braškes, egzistuojančių holokausto metu – man vis dar sunku suvokti nacių požiūrį.
Pakanka pasakyti, kad esesininkai mėgaudavosi visais gyvenimo Aušvice malonumais, o kai kurie – ir seksu, kartais net meile. Viena kalinė parašė įspūdingą liudijimą, kaip SS sargybinis ją įsimylėjo ir tikėjo, kad jų laikas, praleistas Birkenau, – tikras meilės romanas. Išlaisvinus stovyklą jis apstulbo, kad ji nenori su juo turėti nieko bendra. Ačiū Dievui, tokių sunkumų aš nepatyriau, bet visą laiką turėjau būti dėmesinga, jei kartais koks esesininkas sugalvotų mane išprievartauti. Jei jie ir rinktųsi kokią nors kalinę, moterų iš „Kanados“ būklė paprastai būdavo geresnė nei kitų, nes mums buvo leidžiama maudytis duše, tad ir progų būdavo daugiau.
Kitos moterys įspėjo mane duše visada būti atsargią.
Kitos moterys įspėjo mane duše visada būti atsargią. Dušai stovėjo lauke, apsupti žema tvora. Pastebėjau, kad vienas jaunas sargybinis atkreipė į mane dėmesį. Mačiau, kad jis mane stebi duše, matydavau jį ir kitose stovyklos vietose – jis stebėdavo, kur esu ir ką veikiu.
Vieną dieną kapė man įsakė nunešti žinutę į sandėlį. Pasisukusi pamačiau tą patį ginkluotą sargybinį, spėriai einantį paskui mane. Nulėkiau į sandėlį ir nėriau po artimiausia drabužių krūva, kur sulaikiusi kvėpavimą pragulėjau bent pusvalandį jausdama, kaip rūšiuotojai rūbas po rūbo virš manęs mažina drabužių kalną. Meldžiausi, kad sargybinis jau būtų dingęs, kai būsiu priversta išlįsti.
Grėsmė buvo didžiulė, bet mama iš paskutiniųjų stengėsi mane apsaugoti: priešais mane atsistodavo duše arba guldavosi ant gulto. Birkenau moterys mažai ką galėdavo padaryti viena dėl kitos, bet mama darė viską, kad tik man padėtų.
Mama buvo nuolatinė mano bičiulė, o tėtis – vilties spindulys.
Mama buvo nuolatinė mano bičiulė, o tėtis – vilties spindulys.
1944 metų birželį tris savaites stropiai dirbau „Kanadoje“. Stovykla net dūzgė nuo įvairiausios veiklos, kokios nebuvo per visus ketverius jos gyvavimo metus. Tų metų kovą Vokietija sudarė sutartį su Vengrija ir perėmė šalies valdymą: naciai pagaliau galėjo prikišti nagus prie paskutinės didelės žydų bendruomenės Europoje, kuri iki šiol jiems buvo nepasiekiama. Pusės milijono Vengrijos žydų nuodijimas dujomis Aušvico–Birkenau žudymo mechanizmus privertė dirbti nenumatytu tempu. Rudolfas Hössas grįžo iš Berlyno, kad asmeniškai prižiūrėtų operaciją. Jis iškart įsakė nutiesti geležinkelio atšaką tiesiai į stovyklos vidurį ir atnaujinti krematoriumą, kad jis galėtų veikti visu pajėgumu. Jis net dujų kameras perdažė. Hössas jau anksčiau žinojo, kad pagrindinė logistinė problema – ne žudyti žmones, bet atsikratyti jų kūnų, todėl įsakė iškasti kelias dideles duobes už krematoriumo, kur kūnus buvo galima deginti atvirame ore.
Pirmasis traukinys su Vengrijos žydais atvyko gegužės 15-ąją, vos kelios dienos prieš mūsų atvykimą. Netrukus ėmė riedėti vienas traukinys po kito su daugybe žmonių, kurių didžioji dalis iškart buvo išsiųsta pasitikti mirties. Žinoma, ne visus buvo galima nužudyti iškart, net dujų kameroms dirbant visu pajėgumu, todėl didelius būrius pasiųsdavo sėdėti ant žolės tarp medžių, kol ateis jų eilė. Siaubinga žiūrėti į tų žmonių nuotraukas: jie sėdėdavo su savo tėvais, žaisdavo su vaikais tarsi iškyloje, visai nenutuokdami apie laukiančią baigtį.
Dauguma tų žmonių atsigabeno nemažai daiktų: vertybių krūvos vis augo ir augo, nebetilpo net trisdešimtyje sandėlių ir galiausiai užėmė didžiąją aplinkinės teritorijos dalį. Dirbti „Kanadoje“ buvo kaip niekada sunku. Per vieną pertrauką pritūpiau lauke saulėje, kad pailsėčiau ir suvalgyčiau maisto davinį. Kitoje elektrinės tvoros pusėje praėjo grupelė vyrų kalinių, ir aš atpažinau vieną iš jų.
– Tėti! – surikau ir pribėgau prie jo.
– Tėti! – surikau ir pribėgau prie jo.
Su kalėjimo uniforma ir berete jis atrodė sulysęs, bet tai tikrai buvo mano tėvas.
– Evi!
Tėtis priėjo prie tvoros, ir mes žiūrėdami vienas į kitą stovėjome kaip įmanoma arčiau. Galėjau net ištiesti ranką ir jį paliesti, bet tai buvo per daug pavojinga dėl tekančios elektros srovės.
Jis paklausė, kur yra mama, o aš jam papasakojau, kad ji irgi dirba „Kanadoje“.
– O kaip Heinzas? – paklausiau. Jis atsakė, kad Heinzui viskas gerai: jis dirbąs ūkyje, gaunąs gryno oro ir galįs pasimankštinti.
– Klausyk, Eva, – sušnibždėjo jis. – Dirbu lentpjūvės administracijoje ir einu atsakingas pareigas. Pasistengsiu ateiti čia rytoj tuo pačiu metu. Ar gali pasirūpinti, kad čia būtų ir mama?
Žinoma, mamą apėmė jaudulys ir palengvėjimas, kad tėčiui ir Heinzui viskas gerai, ir mes abi kitą dieną sugebėjome atsidurti prie tvoros. Kaip ir žadėjo, tėtis pasirodė, o aš žiūrėjau, kaip tėvai apsikeičia keliais trumpais žodeliais.
– Fritzi, – sušuko tėtis, – kas nutiko tavo plaukams?
Motina, perbraukusi ranka nuskustą galvą, droviai nusišypsojo.
Motina, perbraukusi ranka nuskustą galvą, droviai nusišypsojo.
– Nesijaudink, Erichai, jie ataugs.
Tačiau tėtis atrodė nepaguodžiamas, tarsi mamos vaizdas būtų privertęs suvokti tikrąją situaciją.
– Ak, Fritzi, – sudejavo jis. – Kas gi mums nutiks?
Netrukus tėčiui reikėjo eiti, bet jis pažadėjo vėl sugrįžti ir paprašė, gal galėčiau atnešti jam cigarečių iš „Kanados“, kad jis galėtų jas išmainyti į kokias nors paslaugas savo tvoros pusėje. Kartais sargybiniai pamatydavo, kaip jam permetu pakelį, bet į didelę bėdą neįsivėliau.
Vieną dieną tėtis liovėsi lankytis. Aš ir toliau jo laukiau per kiekvienus pietus, bet jis niekada nebepasirodė. Be galo nerimavau. Kartojau sau, kad jį perkėlė į kitą darbą, nuo kurio jis negali lengvai pasitraukti, bet negalėjau atsikratyti košmariškų minčių, jog jis neateina dėl to, kad mirė.
Vieną dieną tėtis liovėsi lankytis. Aš ir toliau jo laukiau per kiekvienus pietus, bet jis niekada nebepasirodė.
Šiaip ar taip, darbo „Kanadoje“ mažėjo, vadinasi, mes su mama gausime naujas pareigas. Per du trumpus mėnesius Birkenau buvo nužudyta daugiau žydų, kurių dauguma atvyko iš Vengrijos, negu per ankstesnius dvejus metus. Kiekvieną dieną atkeliaudavo maždaug 3300 žmonių, o kai kada skaičius pasiekdavo net 4300 – trys ketvirtadaliai tų žmonių pateko tiesiai į dujų kameras. Krematoriumo liepsnos kiekvieną naktį ryškiai degdavo, bet dabar visi jau buvo mirę, o mes surūšiavome daiktus, kuriuos jie buvo priversti palikti.
Mus perkėlė į kitus darbo būrius: iš pradžių nešiojome sunkius akmenis iš vienos stovyklos pusės į kitą ir smulkinome juos į skaldą, vėliau perėjome į barakus, kur iš kietos gumingos medžiagos turėjau pinti virves, kurias naudodavo svaidyti rankines granatas.
Dirbti barakuose buvo sunkiausia ir bjauriausia dėl vienos paprastos priežasties – ten buvau viena, o rudenį „atrinko“ mamą.
Pastebėjau, kad motina vis liesėja, o sunkus darbas palieka savo žymę, bet nesuvokiau, kad jai darosi nesaugu.
Šįkart nusiprausėme kaip įprastai, bet tada atsivėrė durys, o kitoje pusėje mūsų laukė Mengelė.
Vieną dieną mus pakvietė į prausyklą; tai visada būdavo siaubinga, nes bijodavome, kad nenunuodytų dujomis. Šįkart nusiprausėme kaip įprastai, bet tada atsivėrė durys, o kitoje pusėje mūsų laukė Mengelė. Šlapios ir nuogos perėjome abejingą apžiūrą, o jis nusprendė kiekvienos mūsų likimą. Prisimerkęs jis mus nužvelgė atidžiai kaip gydytojas: štai ši gali gyventi, o ši – „atrinkta“.
Net ėmiau virpėti iš palengvėjimo, kai netrukus mane išrinko į išgyvenusiųjų būrį, bet šįkart kai kas vyko kitaip: mamos už manęs nebuvo. Apsisukusi negalėjau patikėti savo akimis: mamą nuvarė į „atrinktų“ moterų grupę.