Savo pastebėjimais ir žiniomis Ch. Andersonas nusprendė pasidalyti naujoje knygoje „TED Talks. Viešasis kalbėjimas“ (iš anglų kalbos vertė Rūta Montvilienė, išleido „Tyto alba“).
7x7.com autorė A. K. Caroll pakalbino žiūrimiausių pasaulyje paskaitų serijos kuratorių ir paprašėduoti keletą patarimų, kaip pelnyti publikos simpatijas.
– Kas sugalvojo TED Talks?
– 2006 metais atlikome eksperimentą ir patalpinome internete šešis pranešimus, kuriuos pavadinome TED Talks – pamanėme, kad skamba visai šauniai. Taip ir prilipo.
– Kaip atrenkate TED renginių pranešėjus?
– Iš publikos kasmet gauname apie 10 000 pasiūlymų. Dažniausiai pranešimus skaito žmonės, kuriuos susiradome ir pakvietėme mes, bet kartais pranešėjai pasisiūlo patys: „Sveiki, ką tik padariau tą ir tą, kaip manote, galbūt galėčiau apie tai papasakoti TED scenoje?“ Pasitaiko puikių staigmenų.
Kiekvienas, kuris gali per vakarienę savo draugams papasakoti apie tai, ką neseniai nuveikė, gali kalbėti ir viešai.
– Ką patartumėte žmonėms, kurie nervinasi kalbėdami viešai?
– Normalu, kad nervinasi. Svarbiausia išnaudoti nervus ir baimę savo naudai – jie gali tave motyvuoti. Klaidinga manyti, kad viešasis kalbėjimas yra įgimtas talentas, kurį žmogus turi arba ne. Kiekvienas, kuris gali per vakarienę savo draugams papasakoti apie tai, ką neseniai nuveikė, gali kalbėti ir viešai.
– TED Talks negali trukti ilgiau nei 18 minučių. Kaip pranešėjams pavyksta neišsiplėsti?
– Šitaip pats save sukontroliuoji – įsitikini, kad tavo pasirinkta sritis nėra pernelyg plati. Visiems TED pranešėjams pirmiausia tenka „apkapoti“ savo darbą, kuriuo jie taip didžiuojasi; tenka atsisakyti to, kuo šiaip mielai pasidalytų su publika. Tai nelengva. Žmonės, kurie kažką žino, pamiršta, ką reiškia kažko nežinoti, todėl patiems pranešėjams dažniausiai sunku įvertinti, kas jų veikloje įdomiausia.
– Ko jokiu būdu negalima daryti skaitant TED pranešimą?
– Negali lipti į sceną manydamas, kad svarbiausias esi tu. Vos tik žmonės pajunta, kad pranešėjas laikosi įsikandęs savo ego, jiems pasidaro nebeįdomu. Jie pasijunta išnaudojami. Pagrindinė ir svarbiausia pranešėjo užduotis – įteikti klausytojams dovaną, idėją, kuri jiems bus kuo nors vertinga.
– Kokias įsimintiniausias prezentacijos priemones yra naudoję TED pranešėjai?
– Ko gero, du garsiausi pavyzdžiai būtų Jill Bolte Taylor, į sceną atsinešusi žmogaus smegenis, ir Billas Gatesas, paleidęs į publiką spiečių moskitų. Neseniai Latifas Nasseras atsitempė į sceną gyvą kupranugarį. Buvo tiesiog nuostabu.
– TED moto – „skleisti vertos idėjos“. Kokios prasmingiausios idėjos buvo pristatytos TED konferencijose?
– Man labai patiko Dano Pallotos pranešimas apie labdarą ir nepelno organizacijas. Jam užteko 18 minučių, kad pasitelkęs vien logiką ir retoriką pakeistų daugelio žmonių mąstymą. Per paskutinę TED konferenciją Dalia Mogahed perskaitė sukrečiančią kalbą – jai pakako būti tuo, kas yra, ir apibūdinti islamą taip, kaip žmonės greičiausiai nebuvo girdėję. Išklausęs jos pranešimą tu tiesiog nebegali galvoti apie musulmonus taip, kaip galvojai iki tol. Mane išties jaudina, kaip per kelias minutes galima pakeisti mąstymą.
– Ar turite mėgstamiausią pranešimą?
– Yra šimtai pranešimų, kuriuos pavadinčiau mėgstamiausiais. Timo Urbano paskaita apie atidėliojimą buvo tikras šedevras. Jo pastebėjimai buvo ne tik nepaprastai įžvalgūs, bet ir labai juokingi. Įdomi buvo ir Hugh Evanso kalba apie buvimą pasaulio piliečiu. Manau, jo idėja labai stipri. Man patinka pranešimai, kurie įtikina žmones pažvelgti į pasaulį kitu kampu.
– Iš 2000 internete patalpintų pranešimų, kiek, Jūsų manymu, gali prisiminti eilinis žmogus?
– Žmonės skirtingi. Jeigu kažkas tą akimirką jums buvo aktualu, galimas daiktas, prisiminsite tai amžinai, bet nemanau, kad galima įsiminti visas daugybės pranešimų smulkmenas. Idėjos mums svarbios todėl, kad iš tiesų gera ir tinkamai iškomunikuota idėja gali pakeisti pasaulėžiūrą ir paveikti elgesį daugeliui metų į priekį.
– Kokias įdomiausias asmenybes jums teko sutikti TED?
– Puoselėju slaptą aistrą mokslui, todėl man buvo labai smagu susipažinti su Davidu Deutschu, atsiskyrėliu britų fiziku. Tiesiog neįtikėtina, kaip veikia jo protas. Viena iš jo knygų mane ir pastūmėjo įsigyti TED. Reikšmingos įtakos turėjo ir Stevenas Pinkeris. Jo knyga „Kaip veikia protas“ (How the Mind Works) išvertė mane iš kojų. Labai džiaugiausi gavęs progą susipažinti su juo realiame gyvenime.
– Kodėl parašėte šią knygą „Ted Talks. Viešasis kalbėjimas“? Ir kodėl dabar?
– Šiuo metu vyksta viešojo kalbėjimo renesansas – didele dalimi dėl to, kad atsirado galimybė savo pranešimą „pagarsinti“ – paskleisti internete. Vienas pranešimas gali pasiekti tūkstančius ar net milijonus žmonių, todėl žmonės dabar labiau nei bet kada domisi viešojo kalbėjimo gudrybėmis ir yra labai motyvuoti.
Pagal www.7x7.com parengė Emilija Ferdmanaitė
