Priklauso, kaip pažiūrėsi – sako lietuviškai pasirodžiusios knygos „Jautrūs žmonės“ bendraautorė Jenn Granneman. Su kolega Andre Sólo knygoje jiedu kviečia jautrumo nesieti su silpnumu, o išmokti žvelgti į jį kaip stiprybę.
Kiekvienas turime jautrią pusę, bet maždaug vienam iš trijų žmonių genetiškai nulemta aplinką justi gerokai stipriau. Kaip jautriam žmogui patogiau gyventi šiandieniniame pasaulyje ir ištverti aplinkos dirgiklius? Apie tai, kaip geriau suprasti savo jautrią prigimtį ir susigyventi su ja, kalbamės su knygos „Jautrūs žmonės“ bendraautore J.Granneman.
– Knygą „Jautrūs žmonės“ skiriate trims žmonių tipams – žinantiems, kad yra jautrūs, niekada savęs jautriais nelaikiusiems, bet suabejojusiems, ir šią knygą skaitysiantiems jautrių žmonių dėka. Gal vis dėlto kiekvienas esame jautrus žmogus, tik skirtingai?
– Taip, visi daugiau ar mažiau esame jautrūs. Visi išgyvename dėl kitų nelaimių, pastebime aplink save mažytes smulkmenas, mus stipriai veikia emocijos ir nuolat apmąstome savo patirtis. Bet maždaug trečdalis populiacijos yra kur kas jautresni už kitus – tokie žmonės vadinami itin jautriais. Jie viską jaučia daug stipriau: džiaugsmą, liūdesį, stresą, fizinį skausmą, triukšmą ar saulėje žėrinčių rudeninių lapų grožį.
– Labiausiai jautrumą šiandien nuvertina kietumo mitas. Dažnai jautrumas laikomas silpnų žmonių bruožu, o jautrūs žmonės turbūt neretai išgirsta replikų, kad turėtų susiimti ar užsiauginti storesnę odą. Tokie pasakymai skaudina ir turbūt dažnai jautrus žmogus ima jaustis kitoks. Ką patartumėte tiems, kurie susiduria su tokiomis reakcijomis?
– Gali ilgai užtrukti, kol pakeisite nuomonę apie savo jautrią prigimtį ir pradėsite ja džiaugtis. Ypač jei daugybę metų sulaukdavote pastabų. Visų pirma, siūlyčiau priimti sąmoningą sprendimą, kad žiūrėsite į jautrumą kaip į stiprybę, o ne ydą. Galite ant lapelio susirašyti visus teigiamus savo bruožus, kurie kaip nors susiję su jautria prigimtimi. Galbūt esate labai empatiškas ir dėl to gebate kurti tvirtus bei prasmingus santykius. O gal jūs labai dėmesingas, pastebite dalykus, į kuriuos kiti neatkreipia dėmesio, ir dėl to galite pasiekti gerų rezultatų darbe. Be to, jautrūs žmonės dažniausiai save jaučia geriau ir todėl daugiau dirba su savimi.
Ir dar – kai imsite jautrumą laikyti savo stiprybe, aplinkiniai irgi pradės jį vertinti. Bėgant laikui, iš jų sulauksite vis mažiau ir mažiau kritikos. Apskritai, turime daugiau kalbėti ir akcentuoti jautrių žmonių stiprybes. Knygoje „Jautrūs žmonės“ ir aptariame penkias jautrumo dovanas: empatiją, kūrybiškumą, jutiminį intelektą, nuodugnų informacijos apdorojimą ir emocijų gilumą.
– Knygoje daug kalbate apie tai, kaip jautrumas pasireiškia skirtingais gyvenimo etapais. Kaip keičiasi jautrumo vaidmuo su amžiumi? Ar galima jį išaugti?
– Tyrimai rodo, kad kai kurie žmonės jau gimsta daug jautresni, nes turi plastiškumo genų ir todėl yra imlesni aplinkos dirgikliams. Taigi su amžiumi jautrumas niekur nedingsta. Tiesa, bėgant laikui itin jautrūs asmenys dažnai išmoksta geriau tvarkytis su jautrumo keliamais iššūkiais.
Pavyzdžiui, supranta, kad norėdami ko nors pasiekti, pirmiausia turi sulėtinti tempą, arba kad reikia vengti tam tikrų erdvių, tarkim, skubinančių ir konkurenciją skatinančių darboviečių. Kai kurie išmoksta aiškiau brėžti ribas, spręsti, kiek laiko ir energijos skirs kitiems ir ką įsileis į savo gyvenimus. Be to, su amžiumi dažnai pradedame vertinti ir tinkamai išnaudoti stipriąsias savo puses, pavyzdžiui, kūrybiškumą ar gebėjimą greitai perprasti kitą ir įsijausti į jo būseną.
– Gėdijamės jautrumo, nors tikrai turime, ko pasimokyti iš jautrių žmonių. Jie kuria paveikų meną, yra atidesni detalėms, geba ne tik klausyti, bet ir išgirsti, o apdorodami informaciją išgaudo svarbias detales. Ar galime savo jautrumą įdarbinti ir lavinti?
– Taip! Daugeliui jautrūs žmonės atrodo silpni, pernelyg emocionalūs ir trapūs. Darbo kolektyve jautrų žmogų gali praminti „smulkmenišku“, nes jis, pavyzdžiui, atidžiai renka žodžius ir ilgiau užtrunka prie elektroninio laiško arba ima svyruoti, kai reikia greitai priimti sprendimą. Tačiau būtent dėl to, kad kreipia dėmesį į detales, tas žmogus gali pastebėti tam tikras tendencijas ir dėsnius, kurių nepamatys kiti, ir laiku įvardinti kompanijai kylančias grėsmes. Tikiuosi, kad vis daugiau kalbėdami ir sužinodami apie jautrumą, nustosime jį taip stigmatizuoti, o pamatysime, kiek daug pridėtinių dalykų gali sukurti jautrus žmogus.
– O jei žmogui pačiam sudėtinga priimti savo jautrumą, kas galėtų jam padėti?
– Jautriems žmonėms patarčiau iš naujo įsiklausyti į savo emocijas ir kūną. Kaip kalbėjome, tikriausiai daugelis jų praeityje sulaukė komentarų, kad yra „per jautrūs“, tad įprato ignoruoti tikruosius jausmus. Jie nebegirdi, ką intuicija sako apie santykius, arba nepaiso kūno siunčiamų signalų, kad reikia poilsio. Pradėkite vėl skirti sau dėmesio. Įsiklausyti į save nereiškia, kad turite kaip nors išskirtinai atsakyti į kiekvieną emociją, bet bent jau išgirskite jums siunčiamas žinutes.
Kitas mano patarimas būtų savęs nenustekenti. Skirkite laiko poilsiui – jei kitaip neišeina, įsirašykite jį į savo kalendorių. Prisiminkite, kad visada galite atsisakyti dalykų, kurie vargina ar sukelia stresą. Stebėkite, kokie žmonės ir kokios veiklos atneša jums džiaugsmo ir atvirkščiai – kas tik eikvoja jūsų energiją. O tada leiskite sau pasitraukti nuo sekinančių žmonių ir situacijų.
Be to, nepamirškite, kaip jus veikia fizinė aplinka. Pagalvokite, kas padėtų labiau atsipalaiduoti vietose, kur leidžiate daugiausiai savo laiko. Darbe galite paklausyti ramios muzikos arba užsidėti ausines, kad jus mažiau blaškytų aplinkos triukšmas. Namuose susikurkite kampelį, kur galėtumėte atsikvėpti, pamiršti rūpesčius ir paanalizuoti savo mintis bei jausmus. Tas ramus kampelis galėtų būti tarsi mažytė jūsų šventovė. Net tokie nedideli pokyčiai jautriems žmonėms gali būti labai naudingi.
