Ironiška, jog Dazai savo gyvenimo metais buvo laikomas atskalūnu japonų literatūroje, tačiau po tragiškos mirties tapo viena iš svarbiausių rašytojų figūrų modernioje literatūros epochoje. Kalbant apie Vakarų skaitytoją, Dazai vis dėlto nėra toks plačiai žinomas, daugiausia iš Donaldo Keene’o vertimų: 1956 m. anglų kalba pirmą kartą pasirodė kita Dazai apysaka „The Setting Sun“ (liet. „Besileidžianti saulė“), o 1958 m. ir šis kūrinys pavadinimu „No Longer Human“.
„Netekęs teisės būti žmogumi“ priklauso specifiniam, europietiškos natūralizmo srovės paveiktam konfesinės literatūros žanrui watakushi shōsetsu 私小説 (sąvoka, pasiskolinta iš vokiško termino „Ich-Roman“), kurį būtų galima versti kaip „romanas apie save“. Nors pačioje pradžioje natūralizmo srovė Japonijoje buvo įkvėpta prancūzų rašytojo Émile Zola (1840–1902 m.) ir kitų Europos natūralistų, netrukus ji pasuko kiek netikėta linkme ir ėmė daugiau dėmesio skirti ne kūrinio estetikai ir išvystytam siužetui, o pasakotojo (kuris tapatus autoriui) išgyvenimų aprašymo tikroviškumui, dažnai labiau primenančiam išpažintį ar net jos parodiją.
„Romano apie save“ žanras tapo dominuojančia tendencija japonų literatūroje nuo pat XX a. pradžios; jame išsitrina riba tarp protagonisto ir rašytojo, nes pastarasis čia atlieka išpažintį, kurios pagrindinis vertinimo kriterijus skaitytojui – ar pasakotojas (autorius) yra nuoširdus. Štai japonų literatūros tyrinėtojas Masao Miyoshi mini ir tokio žanro trūkumus: „Tai – narciziškas, teikiantis pasitenkinimą dialogas su pačiu savimi ar ekshibicionistinis savęs demonstravimas.“
Osamu Dazai, kad ir dažnai kritikuotas, perkėlė „romano apie save“ žanrą į naują lygmenį: čia pasakotojas jau nebe pagrindinis veikėjas, o atsitiktinis žmogus, netyčia radęs ir perskaitęs jo užrašus, kitaip tariant – rašytojas (Dazai) stebi pasakotoją, kuris stebi užrašų knygų autorių. Literatūros kritikai tokį atitolinimą vadina žanro parodija, tačiau tai suteikia kūriniui ir šiokio tokio objektyvumo, nes, nors protagonisto gyvenimas nemaža dalimi aprašomų įvykių persipina su rašytojo gyvenimu, vis dėlto šis kūrinys yra literatūrinė fikcija (jau pradedant tuo, kad pagrindinis personažas yra ne rašytojas, o dailininkas) ir jo nereikėtų laikyti paties Dazai autobiografija.
Nepaisant to, nemažą dalį skaitytojų masino faktas, jog Dazai, knygoje aprašydamas protagonisto nueitą kelią link kelių mėginimų atimti sau gyvybę, rėmėsi savo asmenine patirtimi. Anot biografų, pats Dazai nesėkmingai bandė nusižudyti keturis kartus, kol penktas bandymas 1948 m. birželio 13 d., praėjus lygiai mėnesiui nuo šios apysakos rankraščio užbaigimo, buvo lemtingas. Dazai nusiskandino drauge su savo tuomete meiluže Tomie Yamazaki (1919–1948 m.). Dėl prasidėjusio liūčių sezono ir potvynių jųdviejų kūnai buvo rasti tik po kelių dienų, birželio 19 d. (tądien rašytojui būtų suėję 39-eri), prie netoliese jų namų Tokijuje buvusio Tamagavos kanalo. Dviguba savižudybė, savaime suprantama, visuomenėje sulaukė didžiulio atgarsio ir įvairių spėlionių, sąmokslo teorijų, o beveik išsyk su šiuo įvykiu pasirodė ir tarsi nelaimę pranašaujantis paskutinis didelės apimties Dazai kūrinys.
Šioje vietoje pats metas būtų atsigręžti ir į kūrinio pavadinimą (jap. Ningen shikkaku 人間失格), kurio pažodinis vertimas galėtų skambėti kaip „Žmogaus diskvalifikacija“. Čia svarbus aspektas yra pati sąvoka „žmogus“, kuri japonų kalboje turi hieroglifais išreikštą labai aiškią potekstę – ningen 人間 pirmiausia yra „žmogus tarp žmonių“, t. y. „žmogus“ a priori japonų kalboje egzistuoja tik kitų žmonių, arba bendruomenės, visuomenės, sociumo kontekste, ir ši sąvoka knygoje vaizdžiai atskiriama nuo kitų – asmens (hito 人) ir individo (kojin 個人) sąvokų.
Lietuvių kalboje tokia skirtis nėra aiškiai išreikšta, ir dėl to kyla tam tikrų niuansų kūrinį verčiant, kai rašytojas kiekvienu atveju pabrėžtinai nurodo, kur visų pirma kalbama apie „žmogų“, o kur apie „asmenį“. Galima sakyti, kad kūrinyje egzistuoja dviejų tipų personažai: vieni, įskaitant ir pagrindinį veikėją, yra visur be išimties įvardijami „asmeniu“, o šiems priešpriešinami vadinamieji „žmonės“, sociumo nariai. Taigi pavadinimas „žmogaus diskvalifikacija“ galėtų būti suvokiamas kaip tam tikrų kvalifikacijų rinkinio netekimas, teisių praradimas, kurios reikalingos norint būti „žmogumi tarp žmonių“, t. y. tinkamai funkcionuojančiu visuomenės nariu. Tai ne mažiau išraiškingai perteikia ir kūrinio kulminacija, kai pagrindinis personažas Jodzo Oba yra uždaromas į psichiatrinę ligoninę ir tokiu būdu galutinai pripažįstamas „netinkamu“ žmonių visuomenei, kitaip tariant – „netenka teisės būti žmogumi“.
„Netekęs teisės būti žmogumi“ pirmiausia yra kūrinys apie užribio žmogų.
Taigi „Netekęs teisės būti žmogumi“ pirmiausia yra kūrinys apie užribio žmogų, kuris nepajėgia rasti sau atitinkamos vietos sociume: iš to kyla jo tolesni vidiniai nesutarimai, ir čia nulemiamas pagrindinio herojaus (arba, greičiau, antiherojaus) „nuopuolio kelias“.
Jodzo ne sykį tenka susidurti su gąsdinančiomis žmonių visuomenės grimasomis, kurias jis prilygina „jaučio uodegai, kuri staiga užmuša ant pilvo nutūpusią sparvą“; nuo šių jis bando prisidengti savo per ilgus metus išlavintu juokdariškumu, tačiau yra užklumpamas pačiu netikėčiausiu metu, pavyzdžiui, kai jį meiliai „tėveliu“ vadinusi penkerių metukų mergaitė Šigeko ūmai pareiškia, jog norėtų atgauti savo „tikrą“ tėvelį. Sužeistas šių patirčių Jodzo netgi prieina prie netikėtos išvados: „Ar tik visuomenė nėra tas pats individas?“ Tačiau galop jam tenka itin skaudžiai nudegti, kai vieną dieną jis nelauktai sugalvoja pamėginti patirti paprastą, žmogišką laimę su „Dievo kvailele“ Jošiko, bet yra žiauriai už tai nubaudžiamas.
Vis dėlto, nepaisant tragiško herojaus gyvenimo, pagrindinis dėmesys kūrinyje yra skiriamas ne paskiriems gyvenimo įvykiams, o būtent protagonisto psichologijai, kuri perteikiama nesibaigiančiu sąmonės srautu. Kertinės siužeto vietos neretai yra lakoniškai nusakomos vos keliais žodžiais ar net miglota užuomina, paliekančia skaitytoją spėlioti. Čia vyksmas, galima sakyti, užima netgi antraeilę poziciją, o jį pakeičia veikėjo savirefleksija, kuri drauge leidžia skaitytojui tiesiogiai save susieti su herojaus būsenomis.
Atsižvelgiant į tai, kad kūrinys pirmiausia Japonijoje pasirodė 1948 metais, kai visuomenė buvo apimta beprasmybės nuojautos, chaoso ir rezignacijos po pralaimėto karo, tas ypač pasakytina apie ano meto japonų skaitytoją, kuriam herojaus būsenos, ko gero, nebuvo svetimos. Neatsitiktinai kūrinys laikomas alegorija į to meto japonų visuomenės savidestrukcines nuotaikas. Vis dėlto „Netekęs teisės būti žmogumi“ išlieka aktualus ir nūdienos skaitytojui dėl savo universalios problematikos, nuolat atsikartojančios sulig kiekviena nauja žmonių karta.
Moderniame japonų rašytojo kūrinyje užsienio skaitytojui nemenkesnį smalsumą turėtų kelti krikščionybės plotmė ir aliuzijų gausa, kurios, tiesa, kartais įpinamos gan neįprastame kontekste. Beje, nuorodas į krikščionybę taip pat labai mėgo ir kitas japonų modernios literatūros korifėjus Ryūnosuke Akutagawa (1892–1927 m.), kuris dažnai statomas greta rašytojų, padariusių ypač didelę įtaką Dazai kūrybai. Norėdamas perteikti pagrindinio herojaus agoniją, Dazai kartais žaismingai, kartais netgi ironiškai ar su absurdo apraiškomis pasitelkia įvairius krikščionybės vaizdinius. Čia tikėjimą jis regi kaip „ėjimą nuleista galva link Paskutinio teismo pakylos, priimti Dievo rykštės“, o personažo patiriamo siaubo įspūdį dar labiau sustiprina pasakymas, jog „galėjau įtikėti pragaru, bet jokiu būdu nebūčiau patikėjęs rojaus egzistavimu“.
Čia tikėjimą jis regi kaip „ėjimą nuleista galva link Paskutinio teismo pakylos, priimti Dievo rykštės“.
Dazai absurdas ar net tam tikras skaitytojo vedžiojimas už nosies pasireiškia cituojamomis neva persų astronomo ir poeto Omaro Chajamo (apie 1048–1131 m.) eilėmis, kurios iš tikro yra krikščioniškais motyvais persmelkta alternatyvi „Rubajatų“ versija (deja, šių eilių originalas nėra plačiai prieinamas Vakarų skaitytojui). Krikščionybės sferoje juntama ir rusų klasikos, ypač Fiodoro Dostojevskio (1821–1881 m.) įtaka, o savo susižavėjimą šiuo rašytoju pagrindinio personažo lūpomis Dazai išreiškia net ir viename knygos epizode. Vienas iš ryškesnių tokios įtakos pavyzdžių galėtų būti ir „Dievo kvailelio“ personažas, toks būdingas rusų literatūrai – kaip antai epizodas su prostitutėmis: jos užrašų knygų autoriui „veikiau atrodė kaip silpnaprotės ar net pamišėlės“, kurias jis netgi regi juosiamas Marijos nimbo, tokiu būdu priskirdamas joms ypatingą, „dievišką“ kvailumą. Be abejo, čia negalima nepaminėti knygos epilogo, kuriame atsiskleidžia visai nauja lig tol pabrėžtinai menkinamai apie save atsiliepusio personažo pusė: „Jodzo, kurį mes pažinojom, buvo be galo švelnus, rūpestingas, ir jei tik jis nebūtų tiek gėręs... Ne, net jei ir gėrė... Jis buvo geras vaikas, kaip Dievas.“ Taigi, anot madam iš Kiobaši baro, Jodzo ne tik nebuvo vien neigiamas personažas, maža to: finaliniame epizode netekęs „žmogaus“ statuso, jis ūmai įgyja naują – šventojo kvalifikaciją.
„Netekęs teisės būti žmogumi“ yra pirmasis Dazai kūrinys, pasirodantis lietuvių kalba ir papildysiantis negausų modernios japonų literatūros klasikos vertimų skaičių. Knyga išskirtinė jau vien tuo, kad, užuot pabrėždama japonų literatūros „kitoniškumą“ ar „egzotiškumą“ Vakarų grožinės literatūros atžvilgiu, ji veikiau atveria lietuvių skaitytojui galimybę pažvelgti į dar vieną pasaulinės literatūros klasikos kūrinį, kuriame modernus japonų rašytojas nagrinėja amžinąsias žmogaus egzistencijos problemas.
