Paslaptis gali baisiai slėgti, bet ne todėl, kad stengiamės neišsiduoti. Ar saugome savo reputaciją, santykius, ar tausojame artimųjų jausmus, ar slepiame profesinius tikslus, aišku viena – slėpdami dalį vidinio gyvenimo jaučiamės vieni, apleisti ir prarandame dalį savęs. O „Paslapčių psichologijos“ autorius sako, kad neturėtume.
Kada vaikai išsiugdo gebėjimą slapukauti? Ar visos paslaptys slegia vienodai? Kaip jas derinti su suprantamu noru bendrauti, megzti ryšius ir draugystes? Kada prisipažinti ir kas galėtų būti tas patikėtinis? Ar kai kurios paslaptys tikrai gerina savijautą? Naujų įžvalgų kupinoje M. Slepiano knygoje „Paslapčių psichologija“ knygoje rasite atsakymus į daugelį klausimų.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Kopimas į kalvas
Vienais metais per šventinį vakarėlį mudu su žmona prigesinome svetainėje šviesą ir, norėdami sustiprinti jaukią nuotaiką, įjungėme degančio židinio vaizdo įrašą. Internete ieškantiems tokių vaizdų pasirinkimas milžiniškas, mūsų pasirinktasis buvo kelių valandų trukmės, netgi malkos spragsėjo tikroviškai. Keli vakarėlio svečiai, nepriklausomai vienas nuo kito, teigė, kad beveik juto nuo ekrano sklindančią ugnies šilumą. Taip buvo ne todėl, kad perkaito televizorius ar mūsų draugai buvo kauštelėję ir susipainiojo. Kai sklinda oranžinė ir geltona šviesa, kai girdi spragsint malkas, ima atrodyti, kad jauti fizinę šilumą, tarsi sėdėtum prie tikro židinio ar laužo.
Neurovizualiniais tyrimais nustatyta, kad pojūčio įsivaizdavimas aktyvina tuos pačius neuronus, kurie siejami su tikru pojūčiu. Tai paaiškina ne tik židinio iliuziją, bet ir kodėl lengviau ką nors įsivaizduoti užsimerkus, o ne atsimerkus. Kai stengiesi ką nors įsivaizduoti, žiūrėdamas tik blaškai dėmesį, nes abiejuose procesuose dalyvauja tos pačios smegenų sritys.
Kai sklinda oranžinė ir geltona šviesa, kai girdi spragsint malkas, ima atrodyti, kad jauti fizinę šilumą, tarsi sėdėtum prie tikro židinio ar laužo.
Mano susidomėjimas paslaptimis prasidėjo būtent nuo šito. Remdamasis židinio iliuzija (kai vakarėlio dalyvius apėmė keistas šilumos pojūtis, nors iš tiesų jos nebuvo) paklausiau savęs: ar mąstydamas apie paslaptį galėtum pajusti fizinę naštą, dėl kurios ir kiti dalykai ims atrodyti sudėtingesni ir reikalaujantys daugiau pastangų?
Žmonės keistai kalba apie paslaptis, dažnai sako, kad jaučiasi sunkiai jas pakeliantys ar jų slegiami. Susidomėjęs šia fizinės naštos metafora atlikau internetinį tyrimą: atsitiktine tvarka grupei dalyvių skyriau padaryti vieną iš dviejų dalykų. Vienos grupės paprašiau galvoti apie „didelę“ saugomą paslaptį, kitos grupės – apie „mažą“. Paskui parodėme jiems keletą paveiksliukų ir paprašėme kuo tiksliau apibūdinti, ką mato. Viename iš jų dalyviai matė vešlų žalią parką, ir mes paklausėme, kokia, jų nuomone, ten temperatūra. Bet iš tiesų mums rūpėjo kitas skaičius iš atsakymų į antrą klausimą. Mes rodėme žole apaugusios kalvos vaizdą ir prašėme laipsniais įvertint šlaito statumą.
Kai žmonės jaučiasi pavargę, pasaulis jiems atrodo sudėtingesnis ir grėsmingesnis, kalva – statesnė, atstumas – didesnis. Tai ne apsirikimas, o žmogiškos suvokimo sistemos ypatybė. Žygyje, kai vos užtenka jėgų užkopti iki viršūnės, nesinori skaičiuoti. Įvertinę šlaito statumą – o kartu ir pastangas, reikalingas juo kopti, – susilaikysime nuo pernelyg ambicingų pasilaipiojimų. Būtent taip nutiko mūsų tyrimo dalyviams, kaip ir daugeliui žmonių prieš juos. Jie įvertino, kad kalva statesnė (iš priešakio pavaizduotos kalvos maždaug 25 laipsnių nuolydį
įvertino kaip 40 laipsnių). Tačiau dalyviai, galvoję apie dideles paslaptis, nutarė, kad kalva gerokai statesnė. Aplinkinį pasaulį vertino taip, lyg būtų nešę didesnę naštą.
Prieš puldami ieškoti matlankio, žinokite, kad kalvos statumo suvokimas svarbus tik tuo, jog atspindi pojūtį, kad išorinis pasaulis kelia daug iššūkių. Per kitą tyrimą tai išmatavome tiesiogiai. Surinkome žmones, turinčius partnerius, šiek tiek paklausinėjome apie jų santykius, o tada pribloškėme svarbiausiu klausimu: ar kada nors buvote neištikimi? Jeigu dalyviai atsakydavo teigiamai, klausdavome, ar dažnai mąsto apie neištikimybę, kitaip sakant, ar dažnai ji kelia jiems nerimą. Paskui klausėme, ar daug pastangų pareikalautų įvairios užduotys: užnešti maisto produktus laiptais, pavedžioti šunį, padėti kam nors persikraustyti. Kuo labiau dalyviai buvo susirūpinę dėl savo neištikimybės, tuo sudėtingesnės jiems atrodė šios užduotys.
Už tai, kad vakarėlio svečiai jautė netikros ugnies šilumą, buvo atsakinga smegenų suvokimo sistema: ji jiems šnibždėjo šilta. Šįkart tyrimo dalyviai mąstė apie savo neištikimybės paslaptį ir kitos užduotys jiems atrodė sudėtingesnės, už tai taip pat buvo atsakinga suvokimo sistema: ji šnibždėjo sunku.
Turbūt ties tuo ir būčiau liovęsis tyrinėti paslaptis, jeigu ne vienas dalykas. Kalvos eksperimentą pakartojo kita tyrėjų komanda ir rezultatai nesutapo: nuolydžio vertinimas galvojant apie „dideles“ ir „mažas“ paslaptis skyrėsi ne visada. Taigi grįžau į laboratoriją ieškoti, ką padarėme blogai. Staiga anoniminio recenzento klausimą perskaičiau visai kitomis akimis: Kai tyrėjai paprašė dalyvių galvoti apie paslaptį – ir abiejuose prašymuose skyrėsi tik vienas žodis, – ką iš tikrųjų turėjo omeny sakydami „didelė“ ir „maža“ paslaptis? Paskui pridūrė: „didelės paslaptys“ nebūtinai turi būti „slegiančios“.
Po kelerių metų įsitikinau, kad jis buvo teisus. Kartodami pradinį eksperimentą ištikimybę sulaužiusių dalyvių paklausėme, ar didelį rūpestį jiems kelia jų paslaptys (kaip tiems neištikimiems dalyviams). Dalyviai, kurie galvojo apie „dideles“ paslaptis, sakė šiek tiek labiau nerimaujantys dėl savo paslapčių, palyginti su dalyviais, kurie mąstė apie „mažas“ paslaptis, vis dėlto paaiškėjo, kad paslapčių „dydis“ nėra svarbiausias. Veikiau kuo labiau dalyviai nerimavo dėl savo paslapties, tuo statesnė kalva jiems atrodė.
Pagalvokite apie paslaptį, apie kurią papasakojau pratarmėje, – pagal daugumą standartų „Aš nesu tavo biologinis tėvas“ yra didelė paslaptis. Bet nešiotis šią paslaptį mano tėvams ne visada buvo sunku. Dažniausiai jie apie ją nė negalvodavo. Retsykiais ši tema iškildavo, pavyzdžiui, nes žmonės atkreipdavo dėmesį, kad brolis panašus į tėvą, o aš į motiną, tada jie negalėjo paslapties nepaisyti. Su vaikų susilaukusiais tėvais įprasta kalbėti, kad vaikai panašūs į juos, tad anksčiau paslaptis juos slėgė labiau. Bet, pasak jų, ilgainiui toji našta lengvėjo, užguldavo tik retsykiais, kai nutikdavo kas nors ypatingo ir vėl primindavo paslaptį. Ji visada buvo ta pati „didelė“ paslaptis, bet ne visada vertė nerimauti. Kaip matysime, šitas skirtumas yra svarbus.
Su vaikų susilaukusiais tėvais įprasta kalbėti, kad vaikai panašūs į juos, tad anksčiau paslaptis juos slėgė labiau.
Atlikome kalvos eksperimentą dar kartą ir vienos dalyvių grupės paprašėme galvoti apie paslaptį, kuri juos neramina. Kaip ir numanėme, tie dalyviai dažniau sakė, kad kalva statesnė, nei tie, kurių prašėme galvoti apie nerimo nekeliančią paslaptį. Viską sudėjus šie tyrimai leidžia teigti, kad paslaptis, vertinama kaip „didelė“, nebūtinai slegia, psichologiškai sunkiausios yra paslaptys, kurios nuolat sukasi mūsų mintyse.
Kuo dažniau dalyviai susimąstydavo apie savo paslaptis, tuo labiau mintys apie tas paslaptis buvo siejamos su sunkumo pojūčiu.
Bet per šiuos tyrimus niekas nieko neslėpė. Nebuvo kito žmogaus, kuris uždavinėtų klausimus, juo labiau tokius, po kurių dalyviams būtų sunku išlaikyti paslaptį. Ir vis dėlto, visai kaip Tonis Sopranas ir Edwardas Snowdenas, dalyviai jautė paslapčių naštą net apie jas neklausinėjami.