Knyga pradedama pasakojimu apie autoriaus vaikystę, darbą tėvų ūkyje, mokslus. Kai paaugliui Lübbeckei buvo vos trylika, į valdžią atėjo A.Hitleris.
Nemaža dalis vokiečių tikėjosi, kad naciams pavyks sukurti gerovės valstybę, atkurti po Pirmojo pasaulinio karo prarastą Vokietijos statusą pasaulinėje arenoje, todėl fiurerio viešpatavimo pradžia buvo sutikta viltingai. Daugelis tada negalėjo įsivaizduoti, kad įžūlus Hitlerio žvanginimas ginklais ir siekis „atkurti teisingumą“, reiškiant teritorines pretenzijas kaimynams, įstums šalį į ilgą ir sekinantį karą.
Prieš pat Vermachtui užpuolant Lenkiją 1939 m. rugsėjo 1 d., Lübbeckė buvo mobilizuotas į kariuomenę ir pateko į 58-osios pėstininkų divizijos sunkiosios ginkluotės kuopą. Pirmąjį kovos krikštą autorius gavo Vakarų fronte, Prancūzijoje, netrukus jo dalinys buvo dislokuotas nukariautoje Belgijoje, o 1941 m. balandį, likus keliems mėnesiams iki karo su Sovietų Sąjunga, pajudėjo į Rytprūsius.
Lübbeckės kuopa žygiavo sovietų okupuotais Baltijos kraštais, veikė prie Narvos, Leningrado, Volchovo upės, Demjansko, o paskui, dalyvaudama sunkiose kautynėse, traukėsi į Vokietijos teritoriją. Pačioje karo pabaigoje Lübbeckei tik per plauką pavyko išvengti sovietų nelaisvės.
Knygoje gausu kariškos buities aprašymų, žemėlapių, nuotraukų iš autoriaus asmeninio archyvo. Prisiminimus paįvairina dukart Geležiniu kryžiumi apdovanoto Lübbeckės pasakojimai apie santykius su tėvynėje likusia sužadėtine Anneliese, pokario Vokietiją, pirmuosius bandymus įsitvirtinti emigracijoje už Atlanto.
