Šįkart analizuojamos didžiųjų Europos valstybių ir JAV nuostatos sprendžiant Baltijos šalių likimą Antrojo pasaulinio karo baigtyje, aptariamos istorinės ir politinės prielaidos jų nepriklausomybei egzistuoti, tapatybės aspektai. Išsamiai nušviečiama, kas apie Baltijos valstybes buvo rašoma pasaulio žiniasklaidoje, plėtojama autoriaus politinė pasaulio tvarkos vizija.
Knyga ne tik papildo I.Šeiniaus švediškosios kūrybos vertimų į lietuvių kalbą aruodą – atskleidžiamų faktų autentika neabejotinai sudomins tuos, kuriems svarbi Lietuvos istorija. Dėl dramatiškų paralelių su nūdienos situacija rašytojo išsakomos mintys skamba ypač aktualiai.
I.Šeiniaus vardas svarbus Lietuvos kultūros ir istorijos atminčiai. Lietuvių literatūros kontekste, XX a. pirmaisiais dešimtmečiais vedė meninį naratyvą modernėjančios raiškos keliu („Kuprelis“, „Vasaros vaišės“, „Bangos siaučia“), o amžiaus vidurio link kūryboje į visumą sutelkė lietuviškąją bei švediškąją patirtį.
Knygą iš švedų kalbos vertė Sigutė Radzevičienė.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Rytuose 1944-aisiais taip pat vyko didžiulės permainos. Raudonoji armija patraukė į Estiją, Latviją ir Lietuvą. Iš Maskvos dar gerokai anksčiau pareikšta, kad šių šalių išvadavimas – svarbiausias sovietinės vyriausybės uždavinys.
Lietuvos sostinė Vilnius liepos 13 dieną po atkaklių kautynių išvaduota iš vokiečių okupacijos. Raudonoji armija įžygiavo į Vilnių. Maskvoje tą vakarą griaudėjo tradicinis pergalės saliutas. Bet kaip tą didį įvykį šventė Vilniaus gyventojai, lietuvių tauta? Ar laikraščiai ką nors apie tai rašė, radijo stotys transliavo?
Komunistinis „Ny Dag“ buvo vienintelis, liepos 20-ąją paskelbęs informaciją apie raudonųjų maršą į Vilnių. Aprašymą perteikė sovietų papulkininkis. Pats laikraštis net ir nebūtų įstengęs pranokti rusiškos ryškiaspalvės sovietų propagandos. Štai čia – pora pastraipų, kurias „Ny Dag“ kursyvu pateikė kaip vertas didžiausio dėmesio: „Prie kampo, kur gatvė prasideda, stoviniuoja du civiliai.
Vienas ant rankos juosi baltą raištį raudonomis juostelėmis, kitas prie kepurės prisisegęs raudoną kaspiną. Ginkluoti šautuvais. Įdėmiai dairosi. Tai – lietuvių partizanai, trejus metus veikę Vilniaus rajone, taip pat – pačiame mieste. Rusai, Vilnios gyventojai, su ašaromis akyse lekia pasitikti raudonarmiečių.
„Mielieji sūneliai, – taria vienas senolis. – Mes iš Oriolo... Perai buvom čionai perkelti.“
Viskas, daugiau nieko. Na, dėl tų partizanų, iš tikrųjų jie – ne lietuviai, o rusų desantininkai, atskraidinti, kaip teigta, vykdyti labai atsakingos užduoties. Privalėjo „palaikyti viešąją tvarką, gaudyti šnipus ir išdavikus“.
Iš miesto gyventojų čia buvo tik atgabentieji rusai, skubėję pasitikti įžygiuojančios Raudonosios armijos. O kaip tikrieji miesto gyventojai elgėsi – nė žodžio.
Yra trijų estų, atsitiktinai viešėjusių sovietų armijos siaubtame Vilniuje, liudijantis pasakojimas. Tokie buvo bendrieji pastebėjimai. Raudoniesiems marširuojant mieste, tvyrojo mirtina tyla. Visi tūnojo namuose. Trečiąją plėšikavimo dieną prisistatė ginkluoti NKVD būriai. Gyvenamosiose miesto dalyse moterims su vaikais įsakyta išsikraustyti. Liepta paimti sau ir vaikams pačius būtiniausius daiktus bei maisto savaitės kelionei.
Tada moterys su vaikais ir paskubomis sugriebtu bagažu susodintos į sunkvežimius ir, aidint aimanoms bei raudoms, nugabentos į geležinkelio stotį. Ten perkeltos į iš anksto paruoštus prekinius vagonus. Vis dėlto didžioji moterų su paaugliais vaikais dalis, iš paskos lydima NKVD, turėjo pėsčiomis keliauti į Rusiją. Oficialiai buvo aiškinta: moteris ir vaikus privalu saugumo sumetimais išgabenti toliau nuo karo fronto keliamo pavojaus.
Per visą šią evakuacijos procedūrą vyrams griežtai įsakyta likti namuose. Kai moterų ir vaikų riksmai ištirpo tolumoje, NKVD kareiviai šukavo namus, tikrino kiekvieną aukštą ir dalijo anketas daugumai visiškai nesuprantama rusų kalba, kurias sudarė tokie klausimai:
1. Kodėl nepalikote šalies kartu su Raudonąja armija 1941-aisiais?
2. Kokia buvo jūsų veikla vokiečių okupacijos metais?
3. Kokią sabotažo veiklą prieš vokiečių fašistus vykdėte?
4. Išvardykite tris savo bendraminčius.
5. Pateikite tris asmenis, bendradarbiavusius su vokiečiais.
Iš klausimų aiškiai matyti, kad, sugrįžus raudoniesiems, žmonės, norėdami išvengti 1941-ųjų Stalino direktyvų okupuotosios Lietuvos civiliams, turėjo išvardyti pageidaujamus veiksmus ir įrodyti nepriklausą priešiškiems dariniams. Pasyvi ar neutrali laikysena nebuvo pateisinama. Netrukus paaiškėjo, kad klausimų formuluotes padiktavo sovietinės vyriausybės politika iš pirmosios okupacijos metų: sovietų komunistiniam požiūriui priešiški bei nepageidaujami visuomenės elementai Baltijos šalyse privalo būti išvalyti.
Su kieno nors pagalba perskaičius anketos klausimus ir praradus savo šeimas, vyrams nieko neliko, kaip tik svarstyti mėginimą bėgti. Prisidengę tamsa ir tvyrančia visuotine suirute, bėgo ir anksčiau paminėti trys estai, vėliau pasiekę šviesesnį Vakarų horizontą.
Pabėgėliai, dar kurį laiką lūkuriavę ir savo namus palikę vėliau, pasakojo apie tokius pat baisius dalykus Vilniuje, Kaune bei kituose Lietuvos, Latvijos ir Estijos miestuose bei kaimuose. NKVD būriai būgštavo dėl gyventojų emigracijos ir vos atvykę stengėsi visais įmanomais būdais užkirsti jai kelią. Visuose keliuose, vieškeliuose ir takuose nustatytais atstumais rikiavosi keleriopos apsaugos postai.
Paskelbtas draudimas pasitraukti nuo savo gyvenamosios vietos toliau nei 5–6 kilometrai. Tada, atsižvelgiant į anketų formuluotes bei veikiant įskundimų sistemai, imta akylai rūšiuoti gyventojus. Komunistai ir jų bendrai, negausi penktoji kolona iš 1940 metų, pakylėti į patriotų vertybinį rangą.
Tikrieji patriotai: 1918–1920-ųjų laisvės kovotojai, 1941-ųjų sukilimo dalyviai ir visi aktyvūs nepriklausomybės puoselėtojai, vokiečių okupacijos metais dalyvavę pogrindinėje veikloje, priskirti išdavikų ir liaudies priešų kategorijai. Likusieji kvalifikuojami kaip neutralūs ar keliantys abejonių. Prasidėjo Liaudies teismai.
Asmenys, tokio pobūdžio teismų bendru nuosprendžiu įvardyti karo nusikaltėliais arba išdavikais, nes buvo likę savo tarnybos vietoje ar kokiu nors būdu veikė prieš Sovietų Sąjungos interesus, būdavo nuteisti myriop ar ilgiems metams katorgos darbų. Kas, jau užėjus raudoniesiems, būdavo sučiuptas mėginantis pabėgti, sulaukdavo ne lengvesnės baigties. Įtariamuosius ar nepakankamai patikimus NKVD valdžia deportuodavo be jokio teismo. Kartais – iš neviešinamų
karinių paskatų, o kartais ir visai nieko nepaaiškinę. Ištisi miestų mikrorajonai ir kaimai neteko savo gyventojų.
Kiek Baltijos šalyse žmonių po sovietų rusų „išvadavimo“ sumokėjo savo gyvybe ar neteko paskutinių asmeninės laisvės likučių, niekas negali atsakyti. Ir dar ilgai negalės. Sovietų valdžia buvo didžiai susirūpinusi, kad jos politinis negatyvas slypėtų aklinoje tamsoje ir nebūtų išryškintas. Ji taip pat akylai stebėjo, kad slepiami rezultatai, faktai ir skaičiai nepakliūtų į pašalinių akiratį. Toks totalitarinio valdymo menas, kaip valstybės politika, tikriausiai yra sąmoningai tikslingas, tačiau atskiram, dar nesuniveliuotam individui bei laisvę mylinčioms tautoms jis – tiesiog pasibaisėtinas.
Negirdėtą psichologinį spaudimą, kokį Baltijos tautos patyrė per pirmąjį raudonosios okupacijos tvaną ir dabar vėl atsidūrusios jo grėsmėje, labai jautriai apibūdino ministras pirmininkas Churchillis
savo kalboje Lautone, Esekso grafystėje, 1945 metais: „Tačiau esama kitokios baimės, tvyrančios daugelyje Europos šalių. Baimės dėl politikos, kurią vykdo vyriausybė, neatsakinga parlamentui, išrinktam laisvuose rinkimuose. Tvyro neįsivaizduojama baimė, kad ims ir pabels į duris, ir niekas nežino, kada išsives šeimos maitintoją, kad jis niekada nesugrįžtų. Ir tai – už nusižengimą, kurio neįmanoma įvardyti arba kuris toks neapčiuopiamas, kad galimas taikyti kiekvienam iš mūsų“.
