„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Knyga „Stumbražolių pynimai“: apie žmogų ir pasaulį – kokias istorijas pasakoja augalai

Potavatomių gentainė, botanikė Robin Wall Kimmerer (g. 1953 m.), įkvėpta praeities palikimo ir remdamasi mokslo žiniomis, tyrinėja tai, kas rūpi mums visiems – gamtos pasaulį.
Stumbražolių pynimai
Knygoje „Stumbražolių pynimai. Protėvių išmintis, augalų pamokymai ir mokslinis pažinimas“ / 123RF.com nuotr.

Knygoje „Stumbražolių pynimai. Protėvių išmintis, augalų pamokymai ir mokslinis pažinimas“ ji sujungia senąjį ir naująjį pažinimo būdą, kad pakviestų skaitytojus į mitinę, istorinę, dvasinę ir mokslinę kelionę pažeistam žmonijos ryšiui su gamta atkurti.

Pasak autorės, augalai ir gyvūnai turi savą kalbą, tereikia į ją įsiklausyti. Žemuogės ir moliūgai, astrai ir rykštenės, dumbliai ir kvapiosios stumbražolės teikia mums dovanų ir gali išmintingai pamokyti, bet esame pamiršę, kaip tai priimti ir išgirsti.

Apmąstydama kūrinijos kelią nuo Vėžlio salos, kaip indėnai vadino savo žemę, radimosi iki nūdienių grėsmių jos klestėjimui, Robin Wall Kimmerer siunčia žinią, kad siekiant pilnatvės svarbu darniai įsilieti į amžinąjį gyvybės ratą.

Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Meldai
Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Meldai

Knygos ištrauka:

Vienoje pasaulio pusėje gyveno žmonės, kurių ryšį su gyvaisiais nulėmė Dangaus Moteris, užveisusi sodą visų klestėjimui. Kitoje pasaulio pusėje buvo kita moteris, susijusi su sodu ir medžiu. Už tai, kad paragavo to medžio vaisiaus, ji buvo išvaryta iš sodo ir vartai jai už nugaros užtrenkti. Šiai žmonių motinai teko klajoti po dykvietes ir pelnytis duoną veido prakaitu, o ne pilna burna valgyti saldžius, sultingus, šakas svarinančius vaisius. Kad gautų maisto, ji turėjo apdirbti tyrus, į kuriuos buvo ištremta.

Tos pačios gyvybės rūšys, ta pati žemė, bet visiškai skirtingos istorijos. Kaip ir visos pasaulio kūrimo istorijos, kosmologijos yra tapatybės ir orientavimosi ištakos. Jos mums byloja, kas esame. Mes neišvengiamai esame jų suformuoti, kad ir kokios tolimos jos atrodo mūsų sąmonei ir suvokimui.

Štai jie susitinka – Dangaus Moters palikuonys ir Ievos vaikai – ir žemę aplink nužymi šio susitikimo randai, mūsų istorijų aidai.

Viena istorija veda į kilnų ir didžiadvasį gyvojo pasaulio priėmimą, o kita – į išvarymą ir tremtį. Viena moteris buvo mūsų promotė sodininkė, padėjusi sukurti gerą žaliąjį pasaulį, kuris bus jos palikuonių namai. Kita – tremtinė, praeivė, traukianti per šį svetimą pasaulį kietu grumstuotu keliu į savo tikruosius namus Danguje.

Štai jie susitinka – Dangaus Moters palikuonys ir Ievos vaikai – ir žemę aplink nužymi šio susitikimo randai, mūsų istorijų aidai. Sakoma, kad net pragare nėra tokio pykčio, kokį jaučia paniekinta ir atmesta moteris, taigi galiu tik įsivaizduoti Ievos ir Dangaus Moters pokalbį: „Sese, tau teko nepavydėtina dalia...“

Dangaus Moters istorija, kurią pasakoja Didžiųjų ežerų pakrantėse gyvenantys čionykščiai žmonės, yra nuolatinė kelrodė žvaigždė vadinamųjų Pradinių Pamokymų žvaigždyne. Tai ne įsakymai ar taisyklės, o veikiau kompasas, padedantis orientuotis be žemėlapio. Susikurti tą žemėlapį – gyvųjų darbas. Kaip laikytis Pradinių Pamokymų, priklauso nuo kiekvieno iš mūsų ir nuo gyvenamojo laikotarpio.

Nuo pat pasaulio pradžios kitos rūšys žmonėms buvo tarsi gelbėjimosi valtis. Dabar mes turime būti jiems gelbėjimosi valtis.

Anuomet pirmoji Dangaus Moters tauta gyveno savaip suprasdama Pradinius Pamokymus kaip etinius garbingos medžioklės, šeimos gyvenimo ir apeigų priesakus, turinčius prasmę jos pasaulyje. Šios atidumo ir rūpinimosi priemonės gali atrodyti nebetinkamos šiuolaikiniam pasauliui, kuriame žodis „žalias“ yra reklamos šūkis, o ne pievos spalva. Buivolai išnyko ir pasaulis pasikeitė. Aš nebegaliu grąžinti į upes lašišų ir mano kaimynai skelbtų pavojų, jei aš padegčiau savo kiemą, norėdama paversti jį elnių ganykla.

Anuomet, kai žemė svetingai priėmė pirmąjį žmogų, ji buvo nauja. Dabar ji sena, ir kai kas mano, kad atmetę Pradinius Pamokymus mes ją, svetingąją, išeikvojome ir nualinome. Nuo pat pasaulio pradžios kitos rūšys žmonėms buvo tarsi gelbėjimosi valtis. Dabar mes turime būti jiems gelbėjimosi valtis.

„Scanpix“ nuotr.
„Scanpix“ nuotr.

Bet istorijos, kuriomis galėjome vadovautis lyg gairėmis, jei kada ir buvo papasakotos, išbluko atmintyje. Kokią prasmę jos turi nūdien? Kaip mes iš pasakojimų apie pasaulio pradžią galime suprasti dabartį, kuri jau yra kur kas arčiau pabaigos? Kraštovaizdis pasikeitęs, bet pasakojimas išlieka. Ir kai vis grįžtu prie jo, rodos, Dangaus Moteris žvelgia man į akis ir klausia, ką duosiu mainais už dovaną – pasaulį ant Vėžlio nugaros.

Verta nepamiršti, kad pirmoji moteris buvo imigrantė. Ji ilgai krito iš savo namų Dangaus pasaulyje, palikusi visus ją pažinojusius ir branginusius. Ir jau nebegalėjo grįžti. Nuo 1492 metų dauguma gyventojų čia irgi yra imigrantai, tikriausiai atvykę į Eliso salą net nežinodami, kad jiems po kojų plyti Vėžlio sala.

Kraštovaizdis pasikeitęs, bet pasakojimas išlieka.

Dalis mano protėvių priklauso Dangaus Moters tautai, aš irgi jai priklausau. O kita dalis protėvių buvo naujieji gyventojai, imigrantai: prancūzas kailių prekeivis, airis dailidė, velsietis ūkininkas. Ir štai, visi atsidūrėme Vėžlio saloje ir ėmėme stengtis čia susikurti namus.

Jų istorijos, kaip atvyko tuščiomis kišenėmis, neturėdami nieko, tik viltį, puikiai dera su Dangaus Moters istorija. Ji atkeliavo irgi neturėdama nieko, tik pilnas saujas sėklų ir paprasčiausią iš pamokymų: savo talentus, dovanas ir svajones panaudok geram, – tų pačių pamokymų, kurių iki šiol laikomės. Ji noriai priėmė dovanas iš kitų gyvųjų būtybių ir garbingai jas panaudojo. Pasidalijo iš Dangaus pasaulio atsineštomis dovanomis, mat rūpinosi sukurti namus ir tuo, kad viskas klestėtų.

Topchinatravel.com nuotr.
Topchinatravel.com nuotr.

Galbūt Dangaus Moters istorija išliko, nes mes irgi nuolat krintame. Mūsų gyvenimas, tiek asmeninis, tiek bendruomeninis, juda ta pačia trajektorija. Ar mes esame iššokę, ar išstumti, ar pažįstamo pasaulio kraštelis tiesiog sutrupėjo mums po kojomis, sukdamiesi spirale krentame į kažkokią naują ir netikėtą vietą. Nors bijome kristi, pasaulio dovanos pakyla mūsų sugauti.

Mąstant apie šiuos pamokymus verta prisiminti, kad Dangaus Moteris čia atkeliavo ne viena. Ji buvo nėščia. Žinodama, kad pasaulį paveldės jos anūkai, ji darbavosi ne vien dėl klestėjimo čia ir dabar. Per abipusius veiksmus, davimą žemei ir ėmimą iš jos, pirmoji imigrantė tapo čionykšte, vietine gyventoja. Mums visiems tapti čionykščiais kokiame nors krašte reiškia gyventi taip, kad būtų svarbi vaikų ateitis, pasirūpinti tuo kraštu, ta šalimi taip, lyg nuo to priklausytų mūsų gyvybė, tiek kūniškoji, tiek dvasinė.

Viešumoje esu girdėjusi Dangaus Moters istoriją, papasakojamą kaip spalvingo folkloro puošmeną. Tačiau, net ir suprantama klaidingai, ši istorija yra įtaigi. Dauguma mano studentų niekuomet nėra girdėję savo gimtosios šalies kilmės istorijos, bet kai ją jiems papasakoju, jų akyse įsižiebia kibirkštėlės. Ar jie gali, ar mes galime suprasti Dangaus Moters istoriją ne kaip praeities artefaktą, o kaip pamokymą ateičiai? Ar imigrantų tauta pajėgi vėl pasekti Moters pavyzdžiu ir tapti vietine, čionykšte, susikurti namus?

Ar imigrantų tauta pajėgi vėl pasekti Moters pavyzdžiu ir tapti vietine, čionykšte, susikurti namus?

Pažvelkite į ištremtos iš rojaus vargšės Ievos palikimą: ta žemė nužymėta užgaulaus, įžeidžiamo santykio mėlynėmis ir nubrozdinimais. Sužeista ne tik žemė, bet dar svarbiau – mūsų ryšys su ja. Kaip rašė Garyʼs Nabhanas, mes negalime prasmingai gydyti, restauruoti, atkurti, nesiremdami „at-pasako-jimu“ (re-story-ation). Kitaip tariant, mūsų ryšys su žeme negali išgyti ir atsikurti, kol negirdime istorijų apie ją. Bet kas gi jas papasakos?

Vakarų tradicija pripažįsta būtybių hierarchiją. Jos viršuje, žinoma, yra žmogus – evoliucijos viršūnė, kūrinijos brangenybė, o apačioje – augalai. Bet vietiniai gyventojai, remdamiesi savo žinosena, žmones dažnai vadina jaunesniaisiais broliais. Mes teigiame, kad žmonės turi mažiausiai gyvenimo patirties, todėl jiems reikia daugiausiai mokytis iš savo mokytojų, priklausančių kitoms gyvybės rūšims, kad susiorientuotų. Jų išmintį galime perprasti iš gyvenimo būdo. Jie moko mus pavyzdžiu. Ir kur kas ilgiau gyvena žemėje nei mes, turėjo užtektinai laiko viską suprasti. Jie gyvena ir ant žemės, ir po žeme, sujungdami ją su Dangaus pasauliu. Augalai moka pasigaminti maisto ir vaistų iš šviesos ir vandens, o paskui visa tai atiduoda.

Man patinka įsivaizduoti, kad kai Dangaus Moteris pažėrė saują sėklų Vėžlio saloje, ji pasėjo maisto kūnui ir protui, emocijoms ir dvasiai: paliko mums mokytojų. Augalai gali papasakoti mums jos istoriją, tereikia išmokti įsiklausyti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs